Grįžti į blogą
gegužės 20

Kai širdį suspaudžia...

 

Ar buvo gyvenime akimirkų, kai, atrodo, kiekviena savo ląstele pajutote MOTINYSTĘ? Net neiašku, kas tai...bet vat supranti, kad būtent tas POJŪTIS ir yra motinystės pojūtis....

Po pietų vežiau Gabrielių atgal į darbą ir Mortą su Vilhelmu į dailę. Privažiavome prie dailės mokyklėlės, ir vaikai sako: Mes norime nueiti patys. Susižvalgėme su Gabrielium: tegul eina, luktersim, jei ką... Jie išlipo, Vilhelmas paėmė už rankos Mortulę, abu atsisuko ir pamojavo: Atia, mama! Atia, tėti! Ir...nuėjo: didesnis berniukas už rankos laikydamas mažą, su dviem mažom kasytėm ir balta balta suknyte mergytę... Kažką abu kalbėjosi. Pasirėmiau ant vairo ir susigraudinau. Tas vaizdas...tas jausmas... Vaizdas tai toks, kurį, atrodo, mirties patale prisimintum...ir prisiminiau kartą skaičiusi, kad motinystė -  tai susitaikymas, kad tavo širdis vaikščios nebe tavo kūne. Kažkaip labai aiškiai tą šiandien pajutau...