„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Kai susiduriame su …netektimi.
2009 02 20

Pastarosiomis dienomis vis mintimis grįžtu prie vieno įvykio, kuris buvo aprašytas ir spaudoje: tokio paties „liepinuko” kaip Gertrūda mirtį. Nežinau, kas sujaudino labiausiai: ar tai, kad tas vaikutis buvo tokio paties amžiaus kaip maniškis, ar tai, kad SuperMamoje perskaičiau pokalbius su kūdikėlio mama…nežinau. Žinau tik tiek, kad tai privertė susimąstyti, koks  vis dėlto trapus yra gyvenimas ir kaip negalima „varyti Dievo į medį”…iš tiesų: prieš dejuodami, kad yra blogai, pagalvokime, ar IŠ TIESŲ yra BLOGAI…(Nuotrauka: sadness)

Visų pirma, iš naujo persiskaičiau apie MENINGITĄ. Ir pagalvojau, kad kiekvienas tėvas/mama turi būti… ir šiek tiek medikas… Ir mintimis nuklydau į prieš keletą metų įvykusius įvykius. Augustui buvo treji metai ir, atrodo, du mėnesiai. Vilhelmui – vieneri metukai ir keturi mėnesiai. Mažutis visai. Gabrielius su Augustu perskaitė savo vakarinę pasaką „antrame aukšte” (berniukai miegojo dviaukštėje lovoje), o aš – su Viliuku. Tuomet glostydavau Viliuką, kol jis apsnūsdavo ir išeidavau iš kambario, kai jam likdavo „vienas žingsnis” iki užmigimo. Tą vakarą glosčiau jį ir staiga pajutau…kad jis be proto karštas, o rankytės, kojytės – ledinės. Ir taip – netikėtai – vaikas dar pradėjo siaubingai drebėti. Tirtėjo it epušės lapelis. Puolėm matuoti temperatūrą – virš 40. Skambinom pussesserei (ji pediatrė), kuri liepė staigiai kviesti greitąją. Greitoji važiavo, atrodė, visą amžinybę, nors gyvenome prie pat Santariškių žiedo. Vaiką apžiūrėjo ir pasakė, kad turim lėkti į ligoninę, nes jis dar ir buvo „išmuštas” keistomis mėlynomis dėmėmis. Kaip šiandien prisimenu…atrodė, kad žemė slysta iš po kojų…o dar Augustulis toks mažiukas…

Gabrielius liko namuose su Augustu, o mes išvažiavome į Santariškes. Iš ten – vieni baisiausių prisiminimų: tai, kad man neleido būti su juo, kai ėmė kraują (o jis toooks mamytukas, taip gailiai klykė…)…kad nieko man nepasakojo…myniau koridorių klaikioje nežinioje, iš nuotrupų kai ką išgirsdama, „raportuodama” tai Gabrieliui, kuris tuo metu visas tas nuotrupas suvedinėjo į internetą ir bandėm patys išsiaiškinti, ką reiškia daktarų „kodiniai žodžiai”…o tai, ką išsiaiškindavome, vertė stoti kvėpavimą… Tačiau…po kelių valandų į ligoninę atlėkė ar skyriaus, ar net pačios ligoninės vadovas, pradėjo aiškėti tyrimų rezultatai, su mumis pradėjo kalbėti ir viską papasakojo…Atlėgo.

Kitą dieną jau žinojome, kad Viliuką užpuolė virusas. Po dviejų dienų jau keliavome namo. Bet mūsų odisėja tuo nesibaigė, nes…dar po dienos grįžome su klaikiu Roto virusu, kuris paguldė mūsų mažių vos ne savaitei po lašine, išsekino jį siaubingai ir jis po to – vos  pamatęs žmogų baltu chalatu – rėkdavo, kad reikia „eiti iš čia!!!” ! O „drugelį” ant rankutės (įvestą adatą) dar dabar prisimena (tikriausiai daugiau iš nuotraukų…).

Prisiminiau ir tai, kad „Mažylio” Mamų klube esam kalbėjusios apie vaikų reakcijas į mirtį ir tai, kad – kai susidūrėme patys su mirtimi – teko sėsti ir ieškoti, ką ir kaip apie tai kalbėti su vaikais. Manau, kad ne retam tėvui to prireikia,  todėl  dar tada pasistengiau naudingiausius patarimus surinkti „į vieną vietą”. Taigi – vaikams apie mirtį:

Vaikai ir…mirtis

Jeigu jums nejauku vien pagalvojus apie pokalbį su vaiku šia tema, jūs nesate vienintelis. Dauguma mūsų nepradeda pokalbių apie mirtį su savo vaikais, ypač, jei vaikai – ikimokyklinio amžiaus. Tačiau mirtis – kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai – gyvenimo dalis. Su ja susiduriame mes ir neišvengiamai susidurs mūsų vaikai. Jei norime, kad – jau susidūrus – vaikas jaustųsi geriau, turime dar neatsitikus nelaimei apie tai pakalbėti ir išsikalbėti. Tačiau tai nėra lengva, be to, juk negalvojame, kaip čia apie tai su vaiku pakalbėjus… KODĖL? Kalbėdami apie mirtį su savo vaikais sužinosime, ką žino ir supranta jie. Taip pat sužinosime, ką jie yra ne taip supratę, ko jie bijo, dėl ko jaudinasi. Mes galime padėti vaikui suteikdami informaciją, paguosdami, suprasdami. Pokalbiai tikrai neišpręs problemų, tačiau nekalbėdami rizikuojame, kad tos problemos bus didesnės. Be to, jei nekalbėsime, tai ir pagelbėti tikrai mažiau galėsime. Ką ir kada papasakojame savo vaikams apie mirtį priklauso nuo amžiaus ir nuo patirties. Tai taip pat priklauso nuo mūsų patirties, tikėjimo, jausmų ir situacijų, kuriose esame ar buvome atsidūrę. Juk kiekvienas žmogus yra skirtingas ir kiekvieno jausmai yra…vis kitokie! Kai kada diskusiją apie mirtį gali išprovokuoti nugirstas pranešimas per televiziją ar išvystas katafalkas – tokiu atveju pokalbis būna minimaliai emocionalus. Kartais apie tai prakalbstame tik nelaimei atėjus į namus – tada išvengti didžiulių emocijų neįmanoma. VAIKAI ŽINO Vaikai dažnai apie mirtį jau būna šį tą girdėję, kai mes manome, kad jie vis dar apie ją neturi nė žalio supratimo. Jie pamato mirusius paukštelius, vabaliukus arba…suvažinėtus gyvuliukus šalikelėje. Galiausiai jie bent kartą savaitėje (jei ne dažniau!) išgirsta pranešimų, susijusių su mirtimi, per radiją ir televiziją. Jiems skaitome apie tai pasakose, ir jie patys ją vaidina. Mirtis yra gyvenimo dalis ir vaikai – tam tikru lygmeniu – puikiausiai ją suvokia. Jeigu kalbėsime su savov aikais apie mirtį, galime paruošti juos nelaimei, kuri gali ateiti.Kaip sako viena amerikiečių patarlė: Geriau apsisaugojęs, nei besigailįs (Better safe than sorry). Domėkitės, ką vaikas žino ir gerbkite jo nuomonę. Vaikams bus lengviau išsikalbėti, jei būsite nuoširdūs ir neslėpsite savo jausmų. Žinoma, lengva pasakyti, tačiau daug sunkiau tai padaryti, bet pasistengti verta. BENDRAVIMO SUNKUMAI Dauguma mūsų vengia nemalonių pokalbių. Norime paslėpti savo jausmus, nes manome, kad geriau nieko nesakyti, nei sakyti tai, kas yra nemalonu. Tačiau tai, kad nieko nesakome, dar nereiškia, kad vaikai nieko nemato. Vaikai yra puikūs stebėtojai. Jie „skaito“ mūsų mintis stebėdami mūsų veido išraiškas, mūsų eiseną ir netgi tai, kaip mes laikome savo rankas. Žmonės bendrauja ne tik darydami ir kalbėdami, bet ir nekalbėdami. Tai vadinama neverbaliniu bendravimu. Kai vengiame kalbėti apie tai, kas mus iš tiesų liūdina, vaikai dažnai nedrįsta apie tai prabilti pirmieji. Vaikas galvoja šitaip: Jei mama ir tėtė apie tai nieko nekalba, vadinasi, tai iš tiesų yra baisu. Vadinasi, geriau ir aš nieko nesakysiu“. Norėdami apsaugoti savo vaiką, mes suteikiame jam daugiau skausmo ir nerimo, be to, jie negali išlieti savo jausmų. Iš kitos pusės, su vaiku nereikėtų kalbėtis, jei jis tokiems pokalbiams nėra pasiruošęs. Kaip ir bet kuriuo jautriu klausimu, mes turime ieškoti pusiausvyros tarp vengimo ir konfrontacijos. Tą pusiausvyrą tikrai nėra lengva atrasti. Suaugęs privalo: * Išlaukti, kada vaikas bus pasiruošęs kalbėti * Nesudaryti įvaizdžio, kad jis nenori apie tai kalbėti * Kai yra sugniuždytas, nuoširdžiai paaiškinti, kodėl taip jaučiasi * Išklausyti vaiką ir suprasti jo jausmus * Nesakyti, kad vaikas dar per mažas ir turi paaugti, kad apie tai pasikalbėtų * Atrasti trumpus ir paprastus klausimus, kurie atsakytų tiksliai į vaiko klausimą ir atsakytų taip, kad vaikas suprastų, o ne būtų „paskandintas“ jam nesuprantamos informacijos sraute ir gausoje * Sunkiausia, žinoma, yra pažvelgti į savo jausmus ir stengtis kalbėti su vaiku natūraliai… VISŲ ATSAKYMŲ NETURĖSITE Dažnai, kalbėdamiesi su vaiku, nenorime pripažinti, kad kažko nežinome, nesuprantame. Maži vaikai savo ruožtu tikisi, kad tėvai glai paaiškinti viską. Tačiau mirtis – nors visi su ja susiduriame ir visų mūsų laukia – yra labai neaiški. Susitaikymas su mirtimi gali užtrukti visą gyvenimą (o gali neužtekti ir jo). Tam tikru gyvenimo tarpsniu ją suprasime vienaip, o kitu – jau kitaip. Gali būti ir taip, kad visą gyvenimą jausime neaiškumą ir baimę. Jeigu nebandysime atsakyti į klausimus ir atsikratyti baimės sau, tai ją jau kalbėti apie vaikus? Nors nežinome atsakymų į visus klausimus, su vaikais galite pasidalinti tuo, ką manote patys. Jei abejojate, nuoširdus „nežinau“ yra daug geriau, nei sakymas to, kuo netikime. Vaikai jaučia mūsų abejones. Nekaltas melas – kad ir koks nekaltas – sukuria nejaukumą ir nepasitikėjimą. Be to, juk ir mūsų vaikai vieną dieną puikiai supras, kad mes nesam visažiniai, todėl geriau jau iš karto būti nuoširdiems. Jeigu mes nestosime į gynybinę poziciją ir ramiai pripažinsim, kad kažko nežinom, tai padės jiems suprasti, kad žmogus neprivalo visko žinoti. Kartais naudinga vaikui pasakyti ir kuo tiki kiti žmonės: vieni tiki pomirtiniu gyvenimu, o kiti – ne. Jei parodysime, kad gerbiame kitų žmonių pasirinkimą, jūsų vaikas galbūt (gal laikinai, o gal visam gyvenimui) pasirinks tikėti tuo, kuo nebūtinai tikite jūs, tačiau jam tai teiks daugiau ramybės. TABU NUGALĖJIMAS Kalbos apie mirtį dažnai yra tabu. Netgi labai tikintys žmonės vengia apie ją kalbėti. Tačiau taip nebuvo visada. Dar praeito šimtmečio pradžioje mirtis buvo kasdieninė žmonių gyvenimo dalis. Žmonės mirdavo namuose, apsupti mylimų ir mylinčių žmonių. Vaikai išgyvendavo mirtį kartu su suaugusiaisiais, kartu gedėjo ir guodė vienas kitą. Šiandien mirtis yra gerokai vienišesnė. Dauguma žmonių miršta ligoninėse, kuriose pasirūpinama, kad jie gautų geriausią medicininę priežiūrą, tačiau mylintys žmonės praranda galimybę leisti paskutines dienas kartu su mylimu žmogumi. Pastarajame šimtmetyje gyvenimas atsiskyrė nuo mirties, todėl mirtis tapo paslaptingesnė ir baugesnė, nei anksčiau. Nemažai psichologų jau prakalbo apie tai, kad – nekalbėdami apie mirtį – darome meškos paslaugą ir gyviesiems ir tiems, kurie ruošiasi išeiti: abi pusės išgyvena daugiau vienišumo, skausmo ir streso. Psichologai taip pat gilinasi į vaikų mirties supratimą. Jau nustatyta, kad du veiksniai lemia vaikų mirties sampratą: amžiaus tarpsnis ir patirtis (aplinka, tautybė, religinė ir kultūrinė aplinka ir netgi vaiko asmenybė). AMŽIAUS TARPSNIŲ YPATUMAI Tyrimai rodo, kad vaikai pereina tam tikrus mirties suvokimo lygmenis. Pavyzdžiui, darželinukai mano, kad mirtis yra laikina, kad žmogus gali atsigauti ir pan. Tą suvokimą sustiprina filmukai, kurių herojai atsigauna tuoj po to, kai būna pervažiuoti/susprogdinti ir t.t. Nuo penkerių iki devynerių dauguma vaikų pradeda suprasti, kad mirtis – negrąžinamas procesas ir kad visi gyvi organizmai miršta. Tačiau jiems vis dar atrodo, kad patys nemirs – jiems atrodo, kad jei labai stengsis, tai tikrai jos išvengs. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikai asmenina mirtį – jie ją įsivaizduoja kaip skeletą ar piktą angelą, ir kai kurie vaikai sapnuoja su tuo susijusius košmarus. Nuo maždaug devynerių iki paauglystės vaikai jau supranta, kad mirtis – negrąžinama, kad visi gyvi organizmai miršta ir to neišvengs ir jie. Kai kurie vaikai netgi pradeda mąstyti filosofiška apie gyvenimą ir mirtį. Ypatingai gyvenimo prasmės paieškomis susidomi paaugliai. Kai kurie jų neprotingai rizikuoja, nes nori nugalėti mirties baimę ir įsitikinti, kad kontroliuoja gyvenimą. ASMENINĖ PATIRTIS Nors amžiaus tarpsnių ypatumus išmanyti yra naudinga, tačiau nepamirškite, kad kiekvienas vaikas – unikalus ir vystosi individualiai. Be to, kiekvienas vaikas savaip žvelgia į gyvenimą ir savaip išreiškia jausmus. Kai kurie vaikai ima klausinėti apie mirtį vos sulaukę trejų metų. Kiti gali būi visiškai abejingi senelio mirčiai, tačiau audringai reaguoti į žiurkėno mirtį. Kai kurie niekada nekalbės apie mirtį, tačiau pastebėsite, kad jie žaidžia mirtį, dar kiti žaidžia mirtį su draugais ir susigalvoja visokiausių ritualų. Kaip vaikai reaguotų į mirtį, svarbu, kad suaugę juos užjaustų ir neteistų. Klausykite ir stebėkite – vaikas pats atsiųs signalus, ko jam iš jūsų labiausiai reikia. KALBAM SU MAŽU VAIKU Logiškai kalbėtis apskritai nėra lengva net su pradinuku – ką jau kalbėti apie ikimokyklinuką. Jiems reikia trumpų ir paprastų paaiškinimų. Ilgi moralai ir sudėtingi atsakymai tik dar labiau jiems viską supainioja, todėl geriau išvis jų vengti. Geriausia, jei galite kalbėti pavyzdžiais. Pavyzdžiui, pasakykite, kad miręs žmogus nekvėpuoja, nevalgo, nekalba, negalvoja ir net nejaučia. Kai miršta šuniukas, jis nebelaksto ir nebeloja. Kai miršta gėlė, ji nebeauga ir nebežydi. Kai kuris vaikai po to paaiškinimo užplis jus klausimų lavina, o kiti – palauks ir grįš dar apie tai pasikalbėti. Kiekvienas klausimas nusipelno paprasto atsakymo. Labai svarbu patikrinti, ar vaikas suprato tai, ką jam pasakėte. Kai kurie vaikai mano, kad suprato, tačiau jų mintys plaukioja kituose pasauliuose. Be to, vaikai mokosi kartodami, todėl galbūt jiems reikia išgirsti atsakymą į tą patį klausimą ne vieną ir ne du kartus. Kadangi su amžiumi auga ir supratimas, vaikui gali iškilti naujų klausimų ir gali užplūsti nepatirti jausmai. Ikimokyklinio amžiaus vaikui vis dėlto labai sunku susieti su mirtimi susijusius dalykus. Pavyzdžiui, vaikas žino, kad dėdė Saulius mirė, tačiau jis visvien klausia, kodėl teta Rūta verkia? Vaikui reikėtų atsakyti, kad „teta Rūta verkia, nes jai labai graudu, kad mirė dėdė Saulius. Ji jo ilgisi. Žmonėms būna labai liūdna, kai miršta žmogus, kurį jie myli“. Kartais suaugusiesiems labai sunku iš tiesų girdėti, ko klausia vaikas. Kartais klausimas, kuris suaugusiajam gali atrodyti labai išsišokėliškas, iš tiesų yra labai paprastas. Pavyzdžiui, vaikas klausia: „O kada tu mirsi?“. Visų pirma, turite suprasti, kad vaikui atrodo, jog mirtis – sugrąžinamas procesas. Tačiau vaikas supranta, kad mirtis reiškia atsiskyrimą, o jis bijo būti atskirtas nuo tėvų. Vaikas nori, kad juo rūpintųsi, todėl jam reikia užtikrinimo, kad jūs nežadate greitai mirti. Taigi visų pirma atsakykite klausimu į klausimą: „Tu bijai, kad aš mirsiu ir nebebūsiu su tavimi?“ Jei vaikas atsakys teigiamai, tinkamiausias atsakymas būtų: „Aš nesiruošiu greitai mirti. Tikiuosi, kad galėsiu tavimi rūpintis tol, kol tau reikės. Bet jeigu kartais mamytė ar tėvelis numirtų, tavimi pasirūpintų visa mūsų šeima: babos, bočius, senelis, tetos, dėdės“ ir t.t. Taip pat pastebėta, kad vaikai dažnai maišo mirtį su miegu (ypač, kai girdi tokius išsireiškimus kaip „ilsėkis ramybėje“ ir pan.). To pasėkoje vaikas gali išsigąsti ėjimo miegoti: močiutė nuėjo miegoti ir nebeatsikėlė – gal ir man taip atsitiks?!?!? Jeigu naudosime tokias frazes kaip „iškeliavo“, vaikas gali pradėti bijoti net trumpų išsiskyrimų: galbūt mma nebegrįš iš parduotuvės arba darbo!?!?! Dėlt o svarbu vengti tokių „sparnuotų“ frazių kalbant su vaikais. Problemų gali sukelti ir tai, jei vaikas žino, kad liga buvo žmoguas mirties priežastis. Ikimokyklinukai neskiria nepavojingų ligų nuo pavojingų. Gali atsitikti, kad net mažiausias įbrėžimas ims kelti baimę. Dėl to labai svarbu paaiškinti, kad liga buvo labai labai rimta, o tos ligos, kuriosmi serga jis, dažniausiai yra visai nerimtos.

Kitas apibendrinimas kurį mes dažnai neapgalvotai padarome ir kuris nepadaeda vaikui suvokti mirties, yra tas, kad mes sakome: „Teta Ona mirė, nes ji buvo sena“, „Tik seni žmonės miršta“. Tokiu atveju vaiką gali ištikti šokas, kai jis sužinos, kad mirė jaunas žmogus. Tada išgaruos ir pasitikėjimas jumis. Daug geriau sakyti, kad „Teta Ona gyveno ilgą gyvenimą ir numirė. Dauguma žmonių gyvena ilgai, tačiau ne visi. Tikėkimės, kad mudu ilgai gyvensime!“

RELIGIJA IR MIRTIS Religija padeda daugybei tikinčių žonių, susiduriančių su mirtimi. Tačiau – jei jūsų šeima netikinti ir apie tai niekada nekalbėjote – staiga imtis religinių paaiškinimų vaikui nepatartina. Vaikai viską suprata tiesiogiai, todėl religiniai paaiškinimai, kurie suaugusįjį nuramina, gali pasėti vaikui nerimą. Pavyzdžiui, „Broliukas pas Dievulį“ arba „Tai Dievo valia“ daugiau gąsdins, o ne guos vaiką, kuris ims galvoti, kad Dievas pasišauks jį taip pat, kaip pasišaukė brolį. Taip pat toks pasakymas kaip: „Onutė dabar laiminga, nes nukeliavo pas angelėlius“ ir tuo pačiu matymas gedinčių artimųjų siunčia vaikui neteisingą signalą. Jie nežino, kuo tikėti: ar tuo, ką mato, ar tuo, ką girdi. Jiems labai natūraliai iškils klausimas, kodėl visi verkia, jei Onutė tokia laiminga? Vaikams reikia papasakoti apie liūdesį, kurį išgyvena artimieji ir apie tikėjimą, kad jam dabar gerai. Nesvarbu, ar šeima labai tikinti, ar ne, mirtis visvien reiškia, kad artimas žmogus pasitraukia iš mūsų bendruomenės. Mes liūdime ir gedime. Labai svarbu, kad vaikas suprastų praradimo ir liūdesio prasmę. Bandymas apsaugoti vaiką neleidžia jam pasidalinti jausmais, neleidžia kartu gedėti ir liūdėti. Žmogui būtina pasidalinti jausmais. Jei esate tikintys, pasidalinkite ir tuo, ką, jūsų manymu, dabar patiria miręs žmogus. Tačiau nepamirškite, kaip visa tai supranta vaikas. Svarbu, kad jūs žinotumėte, ka jis girdi, mato ir jaučia. MAŽIAU EMOCIJŲ – GERIAU Daug lengviau pasikalbėti apie mirtį, kai nesame jos sūkūryje. Kalbėkite su vaiku apie mirusias gėlytes, medžius, vabaliukus, paukščius. Vaikams paprastai labai įdomūs mirę vabalai ir gyvūnai. Jie nori juos apžiūrėti, klausia, kas ir kaip jiems atsitiko. Mums toks domėjimasis gali pasirodyti atstumiantis, tačiau taip vaikai sužino ir mokosi apie mirtį. Negalima vaikų gėdinti, jei jiems smalsu. Toks domėjimasis yra puiki galimybė paaiškinti, kad visi gyvi organizmai šioje žemėje vieną dieną miršta, o jų vietą užima kiti.

Toks atsakymas gali patenkinti vaiko smalsumą, o gali iškilti ir daugiau klausimų, pavyzdžiui, apie paties vaiko mirtį. Atviri, nuoširdūs ir paprasti atsakymai yra tokie, kurie vaikui labiausiai patinka ir yra aiškiausi. Jei kalbate su labai mažu vaiku, nepamirškite, kad jų suvokimas labai ribotas, o dėmesio sutelkimas – trumputis. Vaikas gali labai įdėmiai klausyti, o po to nušokuoti ant vienos kojos sakydamas, kad jis tai jau niekada nemirs. Nepulkite prieštarauti ir nemanykite, kad visos jūsų pastangos paleistos vėjais – kitą kartą kalbėdamas vaikas jau turės šiokį tokį žinių bagažą, todėl kalbėtis bus lengviau.

Kita galimybė pasikalbėti apie mirtį yra tada, kai miršta garsus žmogus ir tam skiriama daug dėmesio. Jukv aikai tikrai kažką iškirsta per televiziją, radiją, mokykloje ar mūsų pokalbiuose. Neignoruokite to, ką girdi jūsų vaikas. Tai puikus laikas suteikti informaciją, patikslinti tai, ką vaikas žino, ir jį nuraminti. Jei mirtis smurtinė, užtikrinkite vaiką dėl jo saugumo. Informacijos priemonės mįgsta sutirštinti spalvas, kas tikrai nėra sveika vaikui. Negerai, jei vaikas pradės manyti, kad už kiekvieno kampo tyko pavojus. Jei gali bijoti, kad blogi žmonės nekontroliuojami. Tačiau reikia užtikrinti, kad dauguma žmonių yra atsakingi ir geri ir tikrai nesiruošia nieko žudyti – netgi tada, kai labai labai supyksta. MIRTIS ŠEIMOJE Moksliniai tyrimai rodo, kad – jei šeimoje miršta brolis, sesuo, vienas iš tėvų – vaikas jaučiasi kaltas. Nors tą kaltės jausmą jaučiame visi (galėjome padaryti taip…kodėl aš taip padariau tada…ir pan.), maži vaikai nesupranta priežasties ir pasekmės ryšio. Jie mano, kad kažkaip jie patys prisidėjo prie mirties: gal jie blogai pagalvojo? Gal tėtė juos taip baudžia? Vaikams reikia pasakyti, kad juos visada mylėjo ir visada mylės. Tokiu atveju verta išaiškinti mirties priežastis. Jokiu būdu nepatvirtinkite vaikui, kad mama mirė, nes jis ją „pribaigė“ savo elgesiu ir pan. Artimojo mirtis sukelia pykti ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Mes pykstame ant mylimo žmogaus, kad jis mirė ir suteikė mums tiek skausmo, paliko mus vienus čia gyventi. Pykstame ant daktarų ir seselių, kurios jo neišgelbėjo ir pykstame ant savęs, kad neužbėgome mirčiai už akių. Vaikai paprastai nebijo reikšti savo jausmų taip, kaip bijo suaugusieji. Vaikai ypač pyksta, jei miršta tas, kuris jais rūpinosi ir juos mylėjo. Žinoma, aplinkiniams labai sunku girdėti visus tuos piktus vaiko žodžius, siunčiamus mirusiajam ir vaikas gali pasirodyti labai savanaudiškas, tačiau pyktis yra gedėjimo proceso dalis. Jei vaikas pasidalina savo pykčiu ar baime, padėkite jam. Pasakykite, kad jis mylimas, kad juo pasirūpinsite. Kai kurie vaikai nukreipia pyktį į vidų: suserga depresija, atitolsta. Jeigu toks elgesys trunka keletą mėnesių, kreipkitės į specialistą. PO VAIKO MIRTIES Vaiko mirtis paprastai būna itin tragiškas įvykis šeimoje. Tėvai tokiu atveju dalinasi skausmą su kitais vaikais. Likusieji vaikai taip pat išgyvena didžiulę netektį, todėl itin svarbu, kad jų neapkrautumėme darbais ir nesitikėtumėme iš jų nerealių dalykų. Pavyzdžiui, tėvai dažnai ima idealizuoti mirusįjį vaiką, tačiau labai svarbu, kad nelygintumėne vaikų, nes kitu atveju likusiems tik padidės nepasitikėjimas savimi ir kaltės jausmas. Taip pat natūralu po netekties itin didelį dėmesį skirti gyviesiems. Suprantama, kad vieno vaiko mirtis paskatina itin didelį globos poreikį kitais vaikais. Tačiau reikia atsispirti pagundai apgobti likusius vaikus nuolatine globa. Jie vis viena turi augti nepriklausomi, savarankiški, ir…būti savimi, o ne atstoti mirusįjį. Kiekvienas vaikas turi žinoti, kad mylime jį dėl to, kad jis yra jis ir turi teisę gyventi savo gyvenimą. AR LANKYTI MIRŠTANTĮ? Dauguma mirštančių žmonių paskutines dienas leidžia ligoninėje. Kaip būtų gaila, dažnai vaikai nėra įleidžiami. Tačiau vis dėlto Vakaruose šios taisyklės jau keičiasi, nes psichologiniai tyrimai įrodė, kad leidimas vaikams lankytis yra naudingas. Tačiau naudinga ši situacija tik tada, jei tinka ir vaikui, ir pacientui, ir yra palanki situacija. Vaikas, kuris supranta, kas vyksta, turėtų galėti aplankyti žmogų, kuris jam buvo labai artimas (žinoma, jei ir vaikas, ir ligonis to nori). Vaikui tokie susitikimai išsklaido mirties mistiką, jis ima realiai ją suvokti. Be to, abu nesijaučia tokie vieniši, palikti vieni su savo liūdesiu. Mirštančiajam galbūt tai nuostabios akimirkos, o vaikas nesijaus toks bejėgis. Nepamirškite, kad vaiką reikia paruošti vizitui. Papaskokite, ką vaikas pamatys. Nupasakokite, kaip atrodys sergantysis, papasakokite, kokia kambaryje bus aparatūra. Taip pat pasakykite, kad – nors ir aplankys mirštantį žmogų – dauguma žmonių ligoninėse pasveiksta. Jei negalite aplankyti, galbūt vertėtų paskambinti. Sergančiam giminaičiui vaiko balsas dažnai geriau veikia, nei vaistai, tačiau vaikas turi norėti paskambinti.

SVARBU: Jokiu būdu neverskite vaiko ir negėdinkite jo dėl to, kad jis nenori eiti į ligoninę arba jei jis po penkių minučių iššokuoja iš palatos.

AR VESTIS VAIKĄ Į LAIDOTUVES? Laidotuvės atlieka prasmingą funkciją. Visos visuomenės nuo neatmenamų laikų turi savas laidojimo tradicijas. Vėlgi – ar vesti konkretų vaiką, ar ne, priklauso nuo vaiko. Jeigu vaikas supranta ir nori dalyvauti, galima. Tačiau laidotuvės yra ne tas pats, kas lankymas ligoninėje. Turite tikrai paruošti vaiką tam, ką jis pamatys. Turite paruošti, kad žmonės tikrai verks. Geriausia, jei su vaiku būtų žmogus, kuris galėtų atsakyti į klausimus ir būtų emociškai stabilus. Jei manote, kad vaikui nereikėtų dalyvauti ir ypač, jei vaikas pats nenori, jokiu būdu neverskite ir nepamokslaukite. AR IŠSIŲSTI VAIKĄ IŠ NAMŲ? Artimo šeimos nario praradimas išsunkia žmones ir emociškai, ir fiziškai, todėl labai sunku vykdyti kasdienines pareigas. Ypač sunku tampa rūpintis vaikais ir kartais labai norisi išsiųsti juos pas giminačius ar draugus tol, kol mes „susiimsime“. Išsiųsdami vaikus neleidžiame jiems išgyventi savo jausmų, be to, tarsi teigiame, kad dabar mums jų nereikia. Rimtai pagalvokite, ar tikrai negalite palikti vaikų namuose, nes būtent dabar yra laikas, kai vaikams labia jūsų reikia, kai jiems būtina būti pažįstamoje aplinkoje ir su artimiausiais žmonėmis. Jiems taip pat reikia susitaikyti su praradimu. Net labai maži vaikai, kurie nesupranta, kas vyksta, supranta, kad KAŽKAS vyksta. Išsiųsdami juos toliau, galime tik dar labiau padidinti baimę ir netikrumo jausmą. Būdami kartu su artimiausiais žmonėmis vaikai jaučiasi saugiausiai ir nebijo būti palikti. Žinoma, buvimas namuose nereiškia, kad vaikui liepsime būti jo kambaryje visą tą laiką. Jei vaikas nori važiuoti pažaisti su draugais ar išeiti į lauką, nedrauskite. VAIKAI IRGI GEDI Visi turi išgyventi gedėjimo procesą prieš sugrįdami į normalų gyvenimą. Gedėjimas padeda užgyti žaizdoms. Neslėpdami savo ašarų ir skausmo, parodome savo vaikams, kad visi jausmai yra normalūs, kad nieko tokio, jei žmogui liūdna, jei skaudu. Gedėjimas jokiu būdu nėra silpnybė. Ir berniukai, ir mergaitės turi teisė verkti ir gedėti, jei jiems to reikia. Vieni vaikai iškart gedi, kiti iš pradžių atrodo visai nepaveikti artimojo mirties. Kai kurie psichologai mano, kad normalų gedėjimo procesą gali išgyventi tik paaugliai. Vaikai, tuo tarpu, tai liūdi, tai vėl džiaugiasi kitais dalykais. Kartais jiems užplaukia liūdesys pačiose netikėčiausiose situacijose. Kitiems šeimos nariams gali būti sunku, jei vaikas vis kalba ir kalba, tačiau vaikams reikia kantrybės, supratimo ir paramos, kad jie išgyventų gedėjimo periodą. AMŽIAUS YPATUMAI (vaikai gali skirtis) Kūdikis – 24 mėnesiai * Supras, kad kažkas įvyko * Supras, kad tėvai liūdi * Gali pakisti vaiko mitybos, miegojimo, tuštinimosi/šlapinimosi įgūdžiai 2-6 metai * Šeima vaikui – svarbiausia * Įsitikinęs, kad šeima juo pasirūpins * Mėgsta vaidinti, kad yra suaugęs, mėgdžioja suaugusiuosius * Gyvena šia diena * Nesuvokia nei laiko, nei mirties * Neįsivaizduoja gyvenimo be mamos ar tėtės * Gerai jaučia aplinkinių jausmus * Mano, kad mirusieji toliau valgo, geria ir t.t. – tik danguje * Mano, kad – jei vaikštai ant kapo – mirusysis tai jaučia * Mano, kad būna stebuklų * Mirtis išmuša pagrindą iš po kojų, jaučia kaltę * Susieja įvykius, kurie nėra susiję 6-9 metai * Suausmenina mirtį: tai Giltinė, ar žmogus, ar piktas angelas, kuris pasiglemžia žmones * Mirtis gali būti žiauri * Vis dar tiki stebuklais, tačiau jau suvokia, kad mirtis negrąžinama. * Sunkiai suvokia, kad pats gali mirti (ar jo artimieji), nors jau įtaria, kad taip gali atsitikti * Bijo, kad mirtis – užkrečiama * Susidomi mirties priežastimis