Grįžti į blogą
birželio 22

Kaip...nuvažiavom kitur, nei turėjom... :)))))))

 

Paprastai kiekvienų metų pabaigoje stengiamės su vaikais nuvažiuoti į kokį nors smagumyną. Rašiau, kad sekmadienį važiuosim, pasinaudoję akcijos kuponais. Taigi šeštadienį nusprendžiau sekmadienį keltis anksčiau, kad suruoščiau "piknikinius" pietus, užkandėlių, viską susiruoščiau, suruoščiau pabudusius vaikus ir...lėktumėme į atrakcionų parką! Ryte kažkaip pavyko itin greitai susisukti ir ...nors buvau prašiusi Gabrieliaus įvesti adresą, įvedžiau pati.  Po to atsidariau puslapį, kur surašyti visi atrakcionų parkai, dalyvaujantys šioje Kellogs akcijoje...Taigi 10.00 jau pajudėjome iš namų. Tiesa, prieš pat išvažiuojant Gabrielius sako: ar tu žinai, kad tas parkas - prie pat Brugge? Sakau: negali būti! Gabrielius parodo man GPS'ą - iš tiesų. Na, jei taip yra, tai taip yra. Kažkaip tuo metu labiau galvojau, kad ko nors nepamirštumėme (striukės, vežimėlis, nešynė, maistas, foto aparatas, gėrimai (po paskutinės kelionės supratome, kad mums - išvykstant dienai - jau reikia vežtis 3l mineralinio)), tai - nors ir kirbėjo kirminukas, kad lyg ne ten buvo - bet pasitikėjau, kad GPS'as žino geriau!

Išvažiavus pradėjo siaubingai lyti. Bet taip siau-bin-gai. Pliaupė taip, kad vos matėme mašiną, važiuojančią priekyje. Kuo toliau važiavome, tuo darėsi giedriau, saulėčiau ir...šilčiau. Liko keletas kilometrų, nenustygstu kėdėje kas bus, kai vaikai pamatys atrakcionų parką ir...pamatau: Sea Life. Pravažiuojame. Apvažiuojame ratą. Nieko daugiau nėra. Cha cha cha. Pasirodo, Gabrielius pažiūrėjo į ta puslapį, kuris buvo atidarytas su tais kitais parkais, kur galima naudoti Kellogs iškarpas ir...suvedė adresą. Tik tame pulapyje buvo ne Bobejaanland, o Sea Life adresas. Ir - kadangi tiksliai nežinojo, į kurį buvau suplanavusi mums važiuoti - suvedė būtent tą adresą! Įdomumo dėlei patikrinome, kur turėtumėme važiuoti...GPS'as rodė visai kitą pusę ir 160km nuo Blankenberge (kur buvome mes prie Sea Life). Taigi...ėjome į Sea Life!

Iš tiesų nerimavau, nes nežinojau, kaip bus su tais nemokamais bilietais. Žinote, ką? Jie galioja!!! Taigi sutaupėme nemažai pinigėlių prie kasų ir...nėrėme į jūrų pasaulį. Iš tiesų čia tokių jūrų muziejų yra gana nemažai. Panašus - nors mažesnis - yra ir Antverpene. Labai panašiame buvome ir prie Bonos, kai lankėme Silvestrą Vokietijoje. Visą gyvąją ekspoziciją apėjome per porą valandų. Na, gal dvi su puse. Smagu, kad vaikai jau atpažįsta piranijas, krabus, rajas ir, žinoma, labai smagiai dar kartą stebėjome ryklius, didžiulius vėžlius ir pan. Man nauja ir įspūdinga buvo jūros arkliukų akvariumai. Be to, ten buvo toks didžiulis akvariumas, kuriame buvo...sudžiūvę jūrų arkliukai. Kaip supratau, ten buvo kalbama apie jų išsaugojimą. Morta - priėjus prie vis naujo akvariumo - rodė Gertrūdai, džiaugėsi su ja ir už ją (Gertrūda labai rimta veido išraiška viską stebėjo). Čia taip pat buvo galima atsakyti į klausimus (na, tam tikra klausimų-atsakymų olimpiada), tačiau šįkart mes tik ramiai ėjome ir kalbėjomės. Morta ir Vilhelmes net cypė iš džiaugsmo prie NEMO akvariumo, kur buvo tas žuviukas, Dorė ir visa jų "chebrytė" - iš tiesų labai gražiai visi vienoje vietoje! Ir, žinoma, visiems patiko tunelis, kur eini, o tau virš galvos plaukia didžiulis vėžlys, rykliai ir žuvys.

Apėję vidaus ekspoziciją, ėjome į lauką. Lauke: jūros liūtų, ruonių, pingvinų, ūdrų zonos ir gelbėjimo centras. Čia jie gelbėja į krantą išmestus sužeistus ruoniukus, juos išgydo, "atmaitina" ir...vėl paleidžia į jūrą. Parke laikomi tik nelaisvėje gimę ruoniukai ir vienas iš išgelbėtųjų, kuris yra aklas. Ai, dar yra Šiaurės Jūros ekspozicija, kur rodomas filmukas ir pasakojama, kas gyvena šioje jūroje bei yra keletas akvariumų su šios jūros gyventojais. Taigi viską apėjome, pasigrožėjome išdykaujančiais ruoniukais. Man patiko tai, kad nedideli atstumai ir viską galima prieiti iš visų pusių. Pavyzdžiui, pingvinukais gali pasigrožėti iš viršaus (yra toks tarsi balkonas) ir - iš apačios (stiklinė siena, kur visai tau pro nosį plaukia pingvinukai); ūdros irgi: ten, kur jos mėgsta šildytis saulutėje, yra tokia apvali anga, kur gali prikišti nosį visai arti prie saulute besimėgaujančių gražuolių. Smagu žiūrėti, kai vaikams nereikia stiebtis, kai nereikia jų kelti...kai viską, ką nori, gali pamatyti patys...nueiti ten, kur nori..ir pan.

Kai apėjome lauko ekspoziciją, mudvi su Gertrūda nuėjome ir užėmėme vietą šou estradoje, o Gabrielius su trijule nuėjo pažaisti į žaidimo aikštelę, kuri buvo ganėtinai paprasta, bet smagi. Sočiai atsižaidę, grįžo pas mus, kur jau rinkosi žmonės ruonių ir jūros liūtų pasirodymui. Pasirodymas kaip pasirodymas. Nieko iš koto verčiančio. Bet šiaip - gražu. Ir graži mintis apie tą ruonių gelbėjimo centrą ir t.t.

Iš ten ėjome tiesiai stebėti pingvinų maitinimo. Dar dar šį tą papasakojo, rodė jų kiaušinius, o jie, žinia, pamatę maistą, visaip šokinėjo, plaukiojo ir pan. Smagu.

Po pingvinų pasirodymo patraukėme į ūdrų pasirodymą. O ten mūsų laukė tikrai ypatingas dalykas. Tos žvilgančio kailio savininkės, kurios pirmą kartą mums jas aplankius gulėjo ir šildėsi saulutėje, dabar, matyt, užuodė, kad artėja maistas. Kaip pasiutusios puole prie durelių, bandė jas atplėšti savo labai jau į rankas panašiomis letenėlėmis ir cypė...kaip tikrų tikriausi žiurkiukai! Bet netikėčiausias vaizdelis laukė mūsų, kai atėjo jų maitinti: joms mėtė...VIŠČIUKUS!!! Na, negyvus ir jau apipešiotus, bet tokius...na, visiškai tikrus!!! O jos kad ims plėšyti juos ir ryti...Mes abu su Gabrium tik susižvalgėm...O Morta sako: o, žiūrėk, galvą suėdė! Nes tikrai taip viskas ir buvo. Ir iš arti. Aš pirmą kartą mačiau ūdras ir pirmą kartą šitokį, na, Gamtos natūralizmą. Kaip sakant, vaizdelis buvo ant ribos, kokį norėčiau, kad taip iš arti stebėtų mūsų vaikai.

Po to dar nuėjome į tą gelbėjimo centrą, kur galima buvo pažiūrėti, kaip mato ruoniai ir kaip - palyginus su jais - mes; buvo galima pakelti tiek žuvų, kiek per dieną suvalgo ruoniai; pasirašyti peticiją Europos Parlamentui, kad būtų sustabdytas banginių žudymas; pažiūrėti, kiek nunerti gali ruonis, o kiek - žmogus.

Išėjome iš parko iš tiesų puikios nuotaikos ir visai nesigalėjome, kad nuvažiavome ne ten, kur buvo planuota.

Jau urzgė pilvai, tai nutarėme pavalgyti ant jūros kranto. Sustojome netoliese, bet ten, kur nebuvo tų daugiaaukščių, o buvo tiesiog tuščias...lietuviškas:) pajūris! Nors diena buvo šiltutėlė, buvome tik mes ir dar horizonte matėsi keletas kitų žmonių. Ir, žinoma, pavieniai vaikščiojo pajūriu. Pasitiesėme ir ...užkandžiavome. Buvau padariusi suvožtinių, papjausčiusi agurkėlių, obuolių, turėjome net ir Cheetos čipsų (juk iškyla, tai galima!)! Vilhelmas tuoj įniko rinkti kriauklelių, prie jo netrukus prisijungė ir Augustas. Gertrūda pirmą kartą sėdėjo ant smėlio. Reikėjo ją pamatyti! Ji šitaip džiaugėsi, mėtė tą smėlį ir net...paragavo! Iš tiesų labai labai smagu buvo į ją žiūrėti. Po to lenktyniavo ir visaip kitaip dūko su Mortule. Su Mortule dar nubėgome ir pabraidyti...ech, kaip smagu! Dar man patiko, kad gražūs takeliai, tilteliai ir - nors takelių pakraščiuose ir priaugę dilgėlių - tačiau niekur nė šiukšlelės, o aptvertų kopų tvora neišlaužyta, nors ir iki tiltelio (medinio kelelio) reikia nemažai paėjėti. Matosi, jog žmonės paiso ženklų, kuriuose prašoma saugoti kopas.

Iki pilnos laimės trūko tik deserto, tai nutarėme sustoti kokiame nors pajūrio kurorte ledų. Sakoma, kad De Haan yra vienas gražiausių pajūrio kurortinių miestelių - jame ir sustojome. Mums labai pasisekė, nes vieną stovėjimo vietelę radome prie pat pajūrio! Juokas juokais, tačiau šalia stovėjo Jeep'as iš Lietuvos:))) O mes iš pradžių nuėjome pasivaikščioti po miestelį. O jau "nucackintas", "nupeckintas"...laaaabai gražu!Vienas vaizdelis išvertė mane iš koto: norime pereiti gatvę, dega raudona šviesa. Kitoje gatvės pusėje sustoja tėvai su vežimėliu ir...kitas vežimėlis. Pagalvojau, kad keistais uždengtas tinkleliu - na, gal dėl to, kad jokia musė neįskristų :D O ten, pasirodo, ŠUNS vežimaitis :D Vat čia jau yra ta vieta, kur aš sakau, kad iš didelio rašto išeita iš krašto :D

Iš tiesų čia kurortiniai miesteliai man visai neprimena Lietuvos: čia daugumoje vaikšto išsipustę pensininkai su D&G skarelėmis ir pan. arba akivaizdžiai pasiturinčios šeimynos. Važiuoja išsinuomotais keliaviečiais dviračiais/vežimaičiais arba palaimingai sėdi saulėkaitoje. Dauguma parduotuvių (bent jau tame kelelyje) - irgi dizainerių arba tokių mielučių mielučių... Na, labai smagiai paganėme akis ir nuėjome į pajūrį, kuris sutvarkytas, o palei jį driekiasi pajūrio daugiaaukščiai. Ačiū Dievui, čia jie ne keliolikos aukštų kaip buvo Ispanijoje, o tokie dar pusė velnio... Ir gražučiai tokie. Suvalgėme ledų (mano porciją sėkmingai atėmė Gertrūdėlė!) ir...patraukėme namo. Po keliolikos minučių abi merginos jau parpė antroje eilėje, o berniukai ramiai žaidė trečioje... Buvo nuostabių nuostabiausia diena!

[gallery columns="2" orderby="ID"]