Grįžti į blogą
gruodžio 23

Kalėdų Senelis ir jo (???) dovanos.

Šį įrašą parašyti paskatino Eglės komentaras ir klausimai: kaip mes atskiriame Kalėdų senį ir jo dovanas ir Kalėdines dovanas artimiesiems? Ar vaikams nekyla klausimų, kodėl jiem neša dovanas Kalėdų senis, o artimiesiams perkat su šeima?

Kai gyvenome Lietuvoje, mūsų vaikai dovanėles gaudavo keliose vietose: pas mano tėvus dovanėles atnešdavo "bočių Kalėdų Senelis", pas Gabrieliaus mamą - "babos Giedrės Kalėdų Senelis", pas Gabrieliaus tėtį - "senelio ir Ramunės Kalėdų Senelis". Kaip taip atsitiko? Vieną kartą mano mama pasakė Augustui, kad nykštukai pasakė jai su bočium, ko vaikai norėtų, ir jie padėjo nykštukams :D Man šis paaiškinimas labai patiko!

Taip pat ir mes perkame/darome dovanas artimiesiems: aptariame, kas galėtų juos pradžiuginti, ir tai stengiamės padovanoti/padaryti. Nežinau, kaip būtų dabar, tačiau Lietuvoje nusiveždavome savo maišą ir padėdavome jį po eglute, o po to visi traukdavome iš visų tų maišų, ir vaikams niekada tai neužkliūdavo: mes gaudavome senelių dovanas (nors ir džiaugdavomės Kalėdų Senelio atėjimu :D ), o artimieji - mūsų. Gal dabar kiltų daugiau klausimų? Nors Augustas prieš porą savaičių sakė: aš ŽINAU, kad pas mus atena Kalėdų Senelis, nors daug mano draugų gauna tėvų nupirktas dovanas :D Kai paklausiau, iš kur jis tą žino, pasakė, kad mudu su tėte NEGALIM padėti dovanų, nes mūsų NEBŪNA NAMUOSE!!! Ir tai - šventa tiesa: Kalėdų Senelis į mūsų namus VISADA ateina, kai mes visa šeima kur nors išvažiuojame! Geležinis argumentas!

Kai viešėjau Lietuvoje, mama pasakojo apie vieną laidą (rodo kažkada savaitgalio rytą), ir mama pasakojo apie vieną psichologą (psichoterapeutą?), kuris va taip ėmė ir pasakė (neprisimenu tikslios formuluotės), kad Kalėdų Senelio nėra. Man tai laaaabai nepatiko. Gaila, kad negirdėjau paties specialisto, tačiau, mano nuomone, svajonių daužyti nevalia. Tebūnie šiek tiek magijos ir stebuklo. Be to, Kalėdų Senelis nėra tokia pasaka, kokia kai kuriems atrodo. Ir dar. Aš suprantu, kodėl krikščionys gali pykti dėl Kalėdų Senelio: juk iš tiesų Kalėdos - Jėzaus gimimo šventė! Tačiau jeigu žinome tikrąją Kalėdų Senelio istoriją ir ja pasidaliname su vaikais, daug lengviau paaiškinti ir Kalėdų Senelį, ir Kalėdas... Bet gal pradėkime nuo pradžių...

a) Mano nuomone, vaikams visų pirma reikia pasakoti (ir nesvarbu, ar esame tikintys, ar ne), kad Kalėdos - Jėzaus gimimo šventė. Kaip vakarinę pasaką perskaitykite Bibliją vaikams. Jeigu tikite, pasakokite tai, kuo tikite. Jeigu nesate tikintys, papasakokite, kuo tiki daug žmonių. Ir ką šį šventė jiems reiškia.

b) Pripildykite namus Kalėdinio laukimo ir dvasinės Kalėdų prasmės: man prasmingi atrodo geri darbai, gražios akcijos. Taip, galima sakyti, kad visą laiką turime daryti gerus darbus ir gražiai elgtis, bet, manau, laukiant Kalėdų galima koncentruotis į dvasinį lygmenį. Tada šventės akcentas iš tiesų perkeliamas nuo dovanų laukimo į paties laukimo procesą. Manau, kad procesas yra svarbiau, nes jis gali būti labai labai gražus ir prasmingas. Juk per tą šventę galima ir susirgti, ir viskas pavykti ne taip, kaip planuota, ir nusivilti...tačiau jei neteiksime tai "kulminacijai" tiek svarbos, tai bus vaikams viską daug lengviau paaiškinti, nes pagrindinis klausimas nebus apie Kalėdų Senelį.

c) Jau su trejų metų vaiku galite kalbėti apie tai, kas iš tiesų yra Kalėdų Senelis. Ar žinote šv.Mikalojaus (St.Nicholas) istoriją? Apie turtingą jaunuolį, netekusį tėvų ir visus savo turtus atidavusį tiems, kuriems labiausiai reikėjo bei nepaprastai mylėjusį vaikus? Aš šią istoriją pirmą kartą "radau", kai manęs vaikai tarptautinėje mokykloje paklausė, ar yra Kalėdų Senelis. Nenorėjau meluoti, tačiau nenorėjau ir sugriauti vaikiško tikėjimo (manau, kad iš tokių dalykų tiesiog labai natūraliai "išaugama"), todėl pradėjau domėtis, kaip galima kalbėtis su vaikais. Sakoma, kad jis dovanėles dėdavo į kojines, paliktas džiūti prie židinio :D Jis taip pat padėdavo skriaudžiamiems, pasiklydusiems, neturtingiems...ir visa tai darydavo slapta, žmonės nesužinant apie jo gerus darbus. Taigi - yra įrodymų, kad šv.Mikalojus - iš tiesų egzistavęs asmuo.

Tačiau...kaip šis geradarys šventasis virto linksmuoliu dručkiu Kalėdų seneliu??? XIX amžiuje pradėjo kisti visuomenės samprata apie šeimą bei vaikų vietą visuomenėje: buvo siekiama, kad Kalėdos taptų šeimos švente, buvo suprasta, kad vaikus reikia apsaugoti ir ugdyti. 1821 buvo išleista knygelė, kurioje pirmą kartą pakito šventojo Mikalojaus įvaizdis, nes knygelėje papasakota apie Kalėdų Senelį (Saint Nicholas skamba labai panašiai į Santa Claus, nors yra manoma, kad iš tiesų Santa Claus yra tiesiog vokiškojo Sankt Niklaus tarimas :) ), kuris atskrido elnių traukiamose rogėse iš šiaurės. Istorija buvo ir pamokanti: Kalėdų Senelis baudė nepaklusnius vaikus ir apdovanojo gerai besielgiančius. Po to tapo populiarus eilėraštis apie Kalėdų Senelį, atsirado piešinukai, o 1931 Coca-cola pradėjo savo reklaminę kampaniją ir jau 1950aisiais, patyręs didžiulę komercinę sėkmę JAV, Kalėdų Senelis buvo "eksportuotas" į...visą pasaulį.

Tačiau...pritariu tiems, kurie sako, kad - pažvelgę giliau - pamatysime, kad Kalėdų Senelis iš tiesų yra tylūs ir gražūs siurprizai, empatija ir šv.Mikalojaus meilė artimui. Tą juk galime paaiškinti ir vaikui, ar ne?

Ach...išsiplėčiau :) Tačiau tiesiog norėjau pasakyti, kad mes nelabai atskiriame Kalėdų Senelį ir dovanas artimiesiems, tiksliau, neakcentuojam to skirtumo. Ir vaikams daug klausimų nekyla. Žinoma, iš esmės klausimai kyla...Ir jie kalbasi su draugais...Diskutuoja...Prieš pora dienų Augustas sako: man atrodo, kad Dantukų Fėja yra mama arba tėtė, bet tai nieko tokio, vis vien smagu :) Gal dėl to, kad mes su vaikais visada sakom, jog patys niekada nematėm nei Kalėdų Senelio, nei fėjų...bet sakom, kad tai - kažkas gražaus, tikėjimas kuo tikrai niekam nepakenks :)

Tačiau...jeigu vaikas paklausia, ar Kalėdų Senelis iš tiesų yra? Ką atsakyti? Man šiuo atveju labiausiai patinka atsakymas klausimu į klausimą: O KAIP TU MANAI? Iš vaiko atsakymo suprasite, ką jis yra pasiruošęs išgirsti!

O tada...tada svarbiausia atsižvelgti į vaiko asmenybę (manau, kad jautresniems vaikams yra labai tinkama šv.Mikalojaus istorija - ir ją reikia papasakoti daug anksčiau, nei bus užduotas tas lemtingas klausimas...).  Ir - nors Kalėdos susijusios ir su daug fantastinių dalykų (juk galite pasakyti ir tai, kad senovėje lietuviai šventai tikėjo ir tuo, kad Kūčių naktį prakalbsta gyvuliai!) - svarbiausia yra pabrėžti tikrąją Kalėdų prasmę. Ir dar. Aš manau, kad tas stebuklingas pojūtis gali išlikti... Juk - kaip sakoma Svajonių traukinio istorijoje - Kalėdų Senelis yra tikras tol, kol tu juo tiki... ir argi ne dėl to mes verčiamės per galvą ikikalėdiniu laikotarpiu? ir argi ne dėlto tuštiname pinigines ir naktimis, kai įminga vaikai, džiugia širdimi rankose vartome dovanas ir įsivaizduojame kaip džiaugsis jas gavę vaikai ir artimieji? argi ne todėl širdies gilumoje norime dalyvauti įvairiose gerumo, nesavanaudiškumo ir aukojimo akcijose? argi ne todėl, jog labai labai norime...tikėti stebuklais???

Nuotrauka: krisdecurtis "Christmas Santa"