Grįžti į blogą
birželio 01

Kalėdų senelis su nuolaida

Neketinu versti aukščiausios kalėdinės ir naujametinės valdžios institucijos. Mūsų šeima taip pat yra jai pavaldi ir moka visus tuo klausimu susijusius mokesčius. Tačiau kartais, kai raudonai balta kalėdų popiežiaus kepurė užmaukšlinama ant tuščios kaip puodynė galvos, kyla noras jei ne maištauti, tai bent viešai paburbėti.

Kalėdų ereliai ir gaideliai

Per nemažai savo gyvenimo metų teko sutikti labai įvairių “kalėdų senelių”. Vieniems buvo smarkiai atsiknojusios barzdos, kitų rankos buvo su moterišku manikiūru, ką jau kalbėti apie švelnų balselį, o treti, nuo kurių šiek tiek sklisdavo žigulinio alučio kvapas, priešingai, taip riaumodavo, jog vaikučiai puldavo slėptis po mamų sijonu. Vietoje klausimo: “Ar buvai gerutis?”, jie baubdavo: “Ar nebuvai bloooogas?” Ir net tokius kalėdų slibinus tekdavo ginti ir glostant papurusias galveles čiulbėti: “Eik, eik, pasakyk seneliui eilėraštuką…” Nors viduje ne sykį norėjosi tuos šventės nešėjus rankinuku užtvatinti. Bet, pinigėliai, kaip sakant, jau sumokėti, taigi ir šaukšteliai po pietų. Jau nepaimsi vaiko už rankos ir nepasakysi: “Eime, mažuti, velniai nematė tų Kalėdų”. Juk ir šventinis kostiumas blizgučiais išsiuvinėtas, ir dovanėlės dar neišdalintos…

Mačiau ir tokių senelių, kurie su sadistišku pasimėgavimu varinėdavo kostiumuotus tėvelius keturiomis su vaikučiais ant nugaros ratu, o kiti į programėlę įtraukdavo tokių perliukų, kuriuos drąsiai būtų galima žymėti ženklu “N-18”. Kartą kažkurioje “eglutėje” vienas senelis taip nerealiai įsismagino, jog dėmesio ėmė skirti daugiau mamytėms, o ne vaikučiams. “Koks mamytės vardas? Rūta? Rūta, Rūta, papai kruta!” – poeto talentą pademonstravo kikenantiems penkiamečiams ir apstulbusiems tėveliams. “Na, Joriuk, ar gerai valgai? O mamytė – ar nebadauja?” – ir pasisodinęs mane ant kelių patikrino gnaibydamas juosmenį, o galiausiai įžnybė į sėdimą dalį. O aš, nepatikėsite, šypsojausi. Nes juk nepaimsi vaiko už rankos ir nepasakysi: “O dabar kviečiame policiją”.

Šimtas vienas su puse

Ne, ne, tikrai ne visi seneliai buvo tokie. Ir tų blogųjų mano gyvenime, tikiuosi, pasitaikė ne dėl to, kad aš kaip magnetas traukiu nelaimes. Tiek daug jų man pasipainiojo todėl, kad ir progų juos susitikti yra pernelyg daug. Paskaičiuokime – jei šeimoje du vaikai ir abu lanko darželį, jie jau sudalyvaus dviejose šventėse. Toliau – mamytės ir tėtuko darbeliai: čia jau verčiau neišmokės premijų, bet vaikučiams šventę surengs. Jei į pensiją dar neišėję seneliai – vadinasi, dar plius keturios “eglutės”. Jei nors kartą eisite pro centrinę miesto aikštę, neišvengsite ir po egle styrančio mėlynanosio senelio, kuris mažylį paglostys ir vardo paklaus tik už penkis litus. Įdomu, kad čia jie stovi keliese (o mes, tarkim, nematome, ką jie leidžia per rankas ir slepia rankovėse). Keliese, kaip ir toje reklamoje, kur Kalėdų seneliai renkasi dovanas “Megoje”. Atkreipkite dėmesį – ne senelis, o seneliai. Jie kaip snaigės krinta iš dangaus, kaip grybai dygsta po lietaus, ir apskritai jų visur priš…kta.

Aišku, kad tokioje senelių šalčių gausybėje geresni bus išgraibstyti, o jums liks, kas liks. Kartais gal net neliks. Štai tėčio darbelyje barzdą klijuotis teko pačiam bosui. Kai sūnus pašnibždomis paklausė: “O čia ne tėčio dirikas?”, meluoti jau buvo įžūlu ir beprasmiška, nes žmogus net batų nepasivargino persiauti, o jo vaikai šokinėjo iš džiaugsmo ir šūkavo: “Čia mūsų tėtis! Čia mūsų tėtis!”

Iš meilės

Gerai, jei darželio auklėtoja turi nuostabiausio kalėdų aktoriaus telefoniuką ir nepamiršta laiku juo paskambinti ir užsakyti. Nes skambinti bet kam – didžiulė rizika. Aš, pavyzdžiui, jei prieš naujuosius nepakliūčiau pas savo kirpėją, tikrai bet kam pagal skelbimą neskambinčiau. O jei nepatikėčiau plaukų, kodėl turėčiau patikėti vaikus?

Na va, o dabar logiškai reiktų pripažinti, kad apskritai geriau nieko, nei niekalas. Šio principo gyvenime stengiuosi laikytis, bet kalėdų gyvosios atributikos klausimu - neturiu jėgų. Todėl perku tas dovanėles “iki 20 litų”, kad dar vienas kalėdų senelis turėtų ką ištraukti iš savo stebuklingojo maišo, o žaisliuką išlukštenę vaikai tuojau pat nukištų jį į kampą.

Ir lauktų tos vienos vienintelės dovanos, kurią atneš vienas ir vienintelis senelis. Nebus ji nei per brangi, nei per pigi, nei per didelė, nei per maža. Nes tikrasis Kalėdų Senelis žinos, kokia svajonė slepiasi vaiko širdutėje. Žinos, nes juk savaime aišku, kas yra tikrasis Kalėdų Senelis – tai mūsų neišmatuojamo gylio meilė vaikams. Būtent todėl tas tikrasis Kalėdų senelis niekada ir neskelbs karo visiems menkiems kalėdų dėdeliukams – kad tik mūsų mažiesiems būtų geriau.

Ieva Elenbergienė

Susiję įrašai