Grįžti į blogą
lapkričio 29

Kelionė į LIETUVĄ. Apie viską.

lietuva13

Jau 10 dienų kaip nebuvau prisėdusi rašyti. Net sunku patikėti: pirma, kad taip greitai bėga laikas, antra, kad - nors vos ne kas vakarą pasižadėdavau prisėsti - tačiau taip ir niekada neprisėdau. Važiavome į Lietuvą trise: aš, Gabrielius ir Gertrūda Elena. (Nuotraukoje Gertrūda su prieš pat kelionę "priaugtu" kostiumėliu, kurį padovanojo baba Nylia, kai aplankė ją vos tik gimusią...Lietuvoje iš visų aplankytų žmonių Gertrūdą buvo matę tik baba Nylia, bočius ir teta Elena).

Kodėl nusprendėme važiuoti būtent dabar? 1). Kadangi vaikams mokykla/darželiai, o ir vaikai visai neseniai atostogavo LT, pagalvojome, kad važiuosime tik trise. Važiuoti trise protingiausia ir dėl finansinių priežasčių - juk 3 bilietai yra perpus mažiau, nei 6. 2). Kadangi nusprendėme vaikus palikti, reikėjo tartis, kas galėtų atvažiuoti pabūti su jais. Kadangi Medeina galėjo atvažiuoti iš Utrechto lapkričio 18-24 dienomis, tai taip ir nusprendėme, kad šios dienos bus mūsų kelionės dienos (ačiū, Medeina, už pagalbą, kai jos mums iš tiesų reikia!)

Kelionė prasidėjo visai ne 19 dieną. Gabrielius nebuvo buvęs Lietuvoje nuo 2007 gegužės pabaigos. Be to, ir savo tėvų nebuvo ilgai matęs - juk jie lankėsi tik 2007 rudenį (mama) ir 2008 ankstyvą pavasarį (tėtė). Taigi reikėjo labai rimtai apgalvoti, ką ir kada reikia aplankyti. Taigi jau prieš porą savaičių pradėjome sudarinėti sąrašą ir tartis su kuo ir kada susitiksime. Vieni draugai, sužinoję, kad atvažiuojame, parašė, kad susitikti galime nors naktį, tačiau labai norėtų, kad pavyktų:) Be to, reikėjo sudaryti ir sąrašą daikčiukų, kuriuos jau seniai svajojome nusipirkti Lietuvoje - pavyzdžiui, vaikų labai mėgiamą sojos padažą (nes belgiško jie nemėgsta). Ir dar. Juk tiems, su kuriais susitiksime, norėjosi nuvežti nors simbolinių lauktuvių...o ir Kalėdos artėja, tai norėjosi (kiek spėsime) pagalvoti ir apie tai. O-jo-joi...

Be to, jeigu įsivaizduojate, kad tris vaikus galima tiesiog palikti...klystate. Na, bent jau mūsų atveju. Taigi išvažiuojant virtuvės spintelės buvo išklijuotos A4 lapais - "instruktažu" sesei: kada išvažiuoja į mokyklą, į būrelius, kokios "ypatingos" dienos bus tuo metu (pavyzdžiui, Augusto fotografavimo diena ir šeimos šventė Vilhelmo mokykloje), ką ir kada reikia valgyti (viskas buvo supirkta, receptai pažymėti...tik košės recepto nepalikau, tai Medeina konsultavosi su mama vieną vakarą:)))...ir dar taip sutapo, kad ir šeštadienį, ir sekmadienį vaikai buvo pakviesti į gimtadienius. Žodžiu, reikėjo viską apgalvoti ir surašyti, kad Medeina galėtų gyventi pagal "gyvenimo daugiavaikėje šeimoje" receptą:)

Medeina atvažiavo kelionės išvakarėse ir mudvi apvažiavome visus maršrutus: kur važiuoti pasiimti iš mokyklos, kur vaikus nuvesti, kur pasiimti, iki baseino (kur vyksta ir karate), suvedėme visus "karštus taškus" į GPS'ą. Žodžiu, pasiruošėme palikti vaikus, gyvenančius įprastu ritmu, ir Medeiną ne-panikoje, o bent jau teoriškai žinančią, koks tas įprastas ritmas. Be to, Augustas iškart pasakė, kad padės Medeinai, jei jai reikės pagalbos.

Visi tie pasiruošimai tiek užtruko (be to, labai norėjosi pakalbėti su sese - juk tai vienintelis vakaras kartu), kad pakuotis ir ruoštis baigiau 4.30, o jau 6.00 išvažiavome į oro uostą. Be to, vakare dar vežėme visą lagaminą kalėdinių dovanų sergantiems vaikams, kurį vienas pareigūnas pažadėjo parskraidinti į Lietuvą (ačiū!) ir namuose dar supakavau visą vieną lagaminą vien dovanėlių vaikams...

Žodžiu, jau išvažiuodami jautėmės nusivarę nuo kojų kaip reikalas:)

Oro uoste mus pasitiko Gabrieliaus tėtė ir nusivežė namo pas save. Vos spėjome palikti daiktus, persimesti žodžiu-kitu, pasiskolinome Gabriaus brolio Jono mašiną (ačiū, Jonai!) ir išlėkėme. Kaip sakant, "s karablia na bal". Iš pradžių važiavome aš į Universitetą, o Gabrielius - pas bendradarbius, o po to - aš į Tyto Albą, o Gabrielius pas kitus bendradarbius. Žodžiu, susitikimai baigėsi apie septintą valandą vakaro. Gertrūdai tiesiog SIAUBINGAI nepatiko vėjas: imdavo stūgauti vos tik jis papūsdavo. Ir iš tiesų - tokį šaltą vėją net ir aš buvau primiršusi, o ji...niekada nepatyrus. Pirmosios dienos - kaip tyčia - buvo itin šaltos ir vėjuotos. Leidykloje gertrūda jau buvo pavargusi ir išalkusi. Taigi kalbėjau apie projektus...šokinėdama su ja nešynėje. Patikėkite, nelabai smagu:) Na, gerai nors tiek, kad buvau viską, apie ką kalbėsime, apgalvojusi, tai nieko nepamiršau, bet nugara prakaitas tiesiog varvėjo: nes sportavau, nes jaudinausi ir...tiesiog paprasčiausiai buvau pavargusi po beveik nemiegės nakties ir skrydžio.

Parsivilkom namo ir...pradėjom bendrauti. Juk Gertrūdos niekas nebuvo matę! Julija (10m) ir Severija (8m) tiesiog neatlipo nuo Gertrūdos: norėjo ją nešioti, liūliuoti, kalbinti, žaidinti, apvertė ją žaislais ir užliejo dėmesiu.

lietuva1lietuva2

Be to, dar ir man norėjo papasakoti viską ir apie viską, kas vyksta jų gyvenime:) Iš tiesų buvo labai smagu: išdalinome gimtadienių (mergaitės gimusios šiuo metu) ir Kalėdines (jiems buvome susipirkę iš anksto) dovanėles, kartu žaidėme ir kalbėjome. Vakarienei Ramunė iškepė skanutėlį kugelį, kurį valgėme su LIETUVIŠKA grietine. O desertui - lietuviškų obuolių pyragą su arbatėle...Niam-niam......

lietuva3

Vos ne vos mergaites įkalbėjo eiti miegoti jau gerokai po jų ėjimo miegoti laiko, o tada ėmėme kalbėti su Augusto krikšto mama ir su Gabriaus tėte...o baigėme jau trečią ryto, kai bent jau aš nebelabai supratau, apie ką kalbame:))) Žinoma, su seneliu pirmą kartą susitikusi labai daug apie ką turėjo pakalbėti ir Gertrūda.

lietuva4

Pabaigoje prisimenu tiesiog nepaprasto grožio nuotraukas iš tėtės kelionės po tibetiečių pabėgėlių stovyklas.

Kitą rytą keltis reikėjo anksti, nes jau 10val turėjau pristatyti Augame kartu knygą ir dalyvauti seminare apie kūrybiškumą Pedagogų profesinės raidos centre. Gabrielius su Gertrūda nešynėje marširavo koridoriais, o aš darbavausi. Po pristatymo - vėl reikalai reikaliukai. Gertrūda valgydavo mašinoje, o visur kitur keliaudavo nešynėje. Ramiai pamiegojo tik pas Gabriaus bočių Konstantiną ant sofos, su kuriuo irgi susitiko pirmą kartą...

lietuva5

Bočius Gabrių palepino lašiniais (nes buvo prasitaręs, kad labai pasiilgo)...gera buvo pasimatyti ir pakalbėti. Antrą vakarą keliavome pas Gabrieliaus mamą. Nepatikėsite, kokia puote mūsų ten laukė! Visko neaprašinėsiu - pasakysiu tik tiek, kad pirmą kartą gyvenime sukirtau TIEK cepelinų!!! O kai jie "nusėdo", pyliausi vėl ir vėl saldžios sriubos... Gabrielius mėgavosi lietuvišku alumi, kurio jau buvo labai pasiilgęs.  Gertrūdą vėl apipylė dėmesiu - juk jos dar nebuvo mačiusios nei mama, nei sesė.

lietuva6lietuva7

Susiruošėme miegoti, Gabriaus mama atėjo palinkėti labos nakties, pradėjome kalbėti ir...išsiskyrėme jau beveik ketvirtą valandą ryto:) Gerai, kad bent Gertrūda užminga, kai jau nori ir miega net ir kai mes kalbame.

Penktadienį iš lovų išsikrapštėme jau po 10val. Vėl išlėkėme tvarkyti reikalų (na, gal jums ir atrodo juokinga, jog vis rašau, kad tvarkėme reikalus, bet, patikėkite, jų buvo devynios galybės...net nespėjome visko, ką buvome susiplanavę, nes tiesiog supratome, kad neįmanoma per tiek mažai laiko sutvarkyti tiek daug!), o per pietus...susitikome su draugais, nes tai buvo vienintelis laikas, kurį galėjome jiems skirti... Susitikimo priešistorė buvo gan juokinga. Pamenu, kaip į Lietuvą grįždavo vyro kolegos-mūsų draugai ir susitikti norėdavo lietuviškuose restoranuose (kas mums atrodydavo - KODĖL TEN???). Šįkart jau mes norėjome susitikti būtent lietuviškame restorane, nors...šįkart MŪSŲ draugams tai atrodė keista (bent jau iš pradžių) ir siūlė mums susitikti ten, kur...pilna a la belgiško maisto, kurio mes visiškai nenorėjome :D Žodžiu, susitikome Žemaičiuose ir nepaprastai smagiai pakalbėjome apie gyvenimą, apie krizę, apie ...viską, ką įmanoma apkalbėti su gerais draugais per valandėlę. Žinote, kas nuostabu? Ogi tai, kad su gerais draugais gali būti nesimatęs daugiau, nei metai (ir daug daugiau, nei vieneri metai), tačiau...to visai nesijaus, nes pradėsi kalbėti tarsi to laiko in-between nė nebūtų!

Gavome nuostabią dovaną - pačios Julijos a la kinišką piešinį su Laozi citata: "Tobulai Nepriekaištingas Atrodo Stokojantis Tačiau Galios Jo Yra Neblėstančios". Prasminga, tiesa? (beje, su Gabrium labai daug diskutavome apie tai, bet apie diskusiją parašysiu vėliau) Mergaitės dovanų gavo gintarinius karoliukus ir man teko pažadėti, kad iš jų padarysiu Mortai ir Gertrūdai gintarines apyrankes... Julija visada dovanoja "su mintimi" - nuo tada, kai ją pažįstu  (o pažįstu, kaip sakant, nuo abiejų mūsų gimimo), be to, yra viena įdomiausių pašnekovių ir tikrai artima "dūšia"... ir žinote, kas tokiais atvejais ypač smagu? Ogi tai, kad ne tik mes nuo vaikystės radom bendrą kalbą, kurią buvo radę ir dar gerokai prieš mums gimstant mūsų tėvai, bet ir mūsų vyrai ją rado, kai susipažino... Tokia graži draugystės karma... Po lietuviškų pietų (kurių aš, deja, nevalgiau, nes viskas buvo su svogūnais...feeeee...tai išgėriau tik giros) vėl lakstėme iki vakaro.

Vakarop nuvažiavome pas mano tėvelius, kur mama buvo pagaminusi fantastiškas graikiškas salotas ir...PIRMĄ KARTĄ palikome Gertrūdą ir su Lina ir Tadu išlėkėme į spektaklį, į kurį jie jau labai iš anksto buvo nupirkę bilietus. Spektaklis - "Viskas apie vyrus". Turiu pripažinti, ėjau į jį nusiteikusi ganėtinai skeptiškai - labai norėjosi ko nors "su mintimi", tačiau neatrodė, kad šis spektaklis - toks. Labiausiai laukiau susitikimo su Lina, kurios - nors ir vis pakalbėdavome tai per Skype, tai per gmail-chat - nemačiau nuo  vasario ir kuri iš tiesų yra žmogus, kurį galiu pavadinti sielos seserimi. Taigi iš esmės buvo visai nesvarbu, koks tas spektaklis... be to, šiek tiek jaudinausi palikdama Gertrūdą - juk pirmas kartas. Su Lina susitikome taip tarsi vakar išsiskyrėme - ko kito ir buvo galima tikėtis??? O spektaklis buvo 100 kartų geresnis, nei tikėjausi. Buvo keli lygmenys: kas norėjo, matė komediją apie 'aną galą' (tikrai juokinga!), o kas norėjo - ir sūnaus/tėvo, vyro/žmonos santykius bei kitų, atrodo, amžinų gyvenimo klausimų nagrinėjimą. Žodžiu, ne vienoje vietoje buvo gražu, graudžiai gražu arba tiesiog...graudu. Labai patiko! Iš tiesų rekomenduočiau bet kam, norinčiam praleisti vakarą smagiai juokiantis ir "užkabinant" gilias, mąstyti skatinančias temas ir stebint puikią vaidybą. Per pertrauką išlėkiau kartu su rūkoriais į lauką, tačiau aš - ne rūkyti, o maitinti Gertrūdos, kurią atvežė mano tėveliai. Mama aikčiojo, kad Gertrūdai davėme ne tą vardą: anot jos, ją reikėjo pavadinti Saulyte, nes ji yra neįsivaizduojamo ramumo ir nuolat besišypsantis vaikas:) (Gerai, kad atvažiavome ne tada, kai Gertrūdą buvo sukeitusios laumės:))

Po spektaklio aš su tėvais grįžau namo, o Gabrielius nuėjo susitikti su draugais. Su tėvais kalbėjau...tik iki pusės pirmos - juk žinojau, kad kitą savaitę dar susitiksime. Gabrielius grįžo jau link antros - mes jau miegojome. Ryte išsimiegojome, pakalbėjome su tėvais. Gabrius - kaip įprasta - su tėte turėjo neišsemiamai daug kalbos apie politiką, o mudvi su mama tęsėme dar vakar pradėtą pokalbį. Kadangi buvo šeštadienis, važiavome susitikti su šeima, kuri gyvena mūsų bute, aptarėme nuomos sutarties pratęsimą bei kitus klausimus ir...užvažiavome dar kartelį pas Gabriaus mamą - atsisveikinti ir arbatos, nes neradome kaiminystėje gyvenančios draugės namuose. Po to - tiesiai pas Liną ir Tadą aplankyti jų dukryčių, kurių viena - mūsų krikšto dukra. Čia irgi apsikeitėme Kalėdinėmis dovanomis...net keista pajusti švenčių dvelksmą iš taip arti taip anksti...gera. Gertrūdai "nutekėjo" ir Miglės išaugtas kombinezonas ir kepuraitė. Vakare padūkome su mergaitėmis, o po to...kalbėjomės.

lietuva8lietuva9

Jau iš anksto buvome susitarę nakvoti, nes taip ir žinojome, kad kalboms nebus galo. Apie trečią valandą su Lina nusprendėme eiti miegoti, tačiau...dar nusiprausiusios negalėjome sustoti kalbėjusios ir - jau apie ketvirtą valandą į viršų užlipus Tadui su Gabrium - vis dar kalbėjomės:)))

Išaušo paskutinė Gabrieliaus diena Lietuvoje. Važiavome pasirašyti sutarties, užsukome pas Audrą, kurios vakar neradome namuose. Gaila, kad nepamatėme jos vaikiukų, kurie atostogavo pas senelį, tačiau labai smagiai trumpai pasėdėjome...pasveikinome Emiliją su praėjusiu gimtadieniu, perdavėme lauktuves. Ir čia susirinkome dovanų...kadangi su Audra neseniai per Skype kalbėjome apie dailyraštį (to pokalbio pasekmė - straipsnis), Augustas gavo dovanų dailyraščio sąsiuvinį, loginį mąstymą skatinančių užduočių knygelę, vaikai gavo gražiausių žiemos pasakų CD (jau spėjome pasiklausyti...gražu. Ačiū, Audrute!) ir kitų mielybių, kurių mieliausia - sidabrinis angelėlis Gertrūdai... Beje, su Audra susipažinome Šemetos organizuojamuose kursuose jaunoms šeimoms prieš jau...gerus aštuonerius metus. Jos Jokūbas ir mūsų Augustas - vienmečiai. Vaikams dar mažiems esant turėjome labai gražią tradiciją: beveik kiekvieną savaitgalį susitikdavome tai mūsų, tai jų namuose ir...vaišindavome vieni kitus pietumis. Kokių tik įmantrybių neprisigalvodavome! Audra visada skaniai gamino, o vat mums tai buvo iššūkis, nes - Augustui gimus - dar buvome visai žali profanai virtuvėje:) Apsigyvenus šalia, tame pačiame rajone, draugystė tik tvirtėjo ir dabar jau net sunku įsivaizduoti, kad nebūtumėme draugais...o ir vaikai juk tokie savi - Emilija tik keliais mėnesiais vyresnė už Mortą (kaip Augustas už Jokūbą): kartu augę, kartu žengę pirmuosius žingsnius, kartu prakalbę, kartu važiavę rogutėmis nuo Jeruzalės kalniuko...miela...

Iš Audros - tiesiai pas kitus draugus. O orelis buvo tai nieko sau! Šalta, sninga, drebia, slidu....brrrrrr. Į draugų naujus namus važiavome pirmą kartą, o jie...miške, link Nemenčinės, tai jau privažiavę labai džiaugėmės, kad spėjome iki visiškai sutemstant, nes šiaip būt buvę ne kas... Be to, važiuojant Gertrūda apsi..., kaip sakant, iki kaklo, tai džiaugiausi, kad važiuojam pas žmones, kurie turi mažų vaikų, nes reikėjo visai perrengti Gertrūdą. Jeigu man kadanors kas nors būtų pasakę, kad susirasiu gerų draugų per internetą, būčiau nusijuokusi tam žmogui tiesiai į veidą. Hmmm... Šie draugai - būtent tokie. Tiksliau, taip susiradau draugę, o po to susidraugavome ir šeimomis. Ir šįkart vėl susidraugavome...per vaikus. Kai laukiausi, Lina užregistravo mane SuperMamoje ir vis įlįsdavau pažiūrėti, kaip pilvus augina kitos vasarį turinčios gimdyti mamos. Taip ir susidraugavome. Kaip sakant, Dievo keliai nežinomi. Be to, mūsų Morta taip ir negimė vasarį - paskubėjo ir gimė sausį, o jų Sofija taip ir irgi negimė vasarį - užsitupėjo ir gimė kovą. Kai jau išėjau į darbą ir susirgo mūsų auklė, Morta kurį laiką važiavo pas Sofiją - iš tiesų tada mus šis sprendimas išgelbėjo...net nežinau, ką būtų reikėję daryti, jei nebūtų atsitikę taip, kaip atsitiko... Net ir auklei pasveikus vos ne iki pat mūsų išvažiavimo į Belgiją Morta ketvirtadieniais važiuodavo pas Sofiją - nes joms buvo labai smagu! O juk Mortos antras vardas - irgi Sofija:) Žodžiu, draugelkos nuo gimimo:) Pernai visa jų šeimyna atvažiavo pas mus...ir prakalbėjome ir mes su Sofijos mama, ir tėčiai... iki ryto! Sausio mėnesį Sofijai gimė broliukas Bernardas, labai smagiai jį aplankiau, kai vasarį buvau atvykus į Knygų Mugę pristatyti Rudens knygos.

lietuva10

Žodžiu, labai laukėme šio susitikimo ir...kalbėjome iki paskutinės minutės...Gertrūda apsirengė Sofijos išaugtais rūbeliais, Bernardas ją  - įsitaisiusią jo vežime - stumdė ir demonstravo mums kaip jis jau nuostabiai vaikšto! Dar Gertrūda gavo dovanų nuostabų užklotėlį...na, tokį minkštutį ir tooookį švelnutį...tiesiog pa-sa-ka!

lietuva11

Sofija aprodė savo žaisliukus, vis kvietė žaisti, o tėveliai kalbėjo kalbėjo kalbėjo:) Išvažiuodami pasigalėjome, kad laiko buvo tiek maža...na, bet lauksime jų svečiuose kartu važiuoti į Keukenhof'ą šį pavasarį!

lietuva12

Grįžome jau visai vakare. Gabrius su tėte išlėkė į parduotuvę supirkti maisto produktų, kuriuos norėjome susipirkti vežtis į Belgiją, jiems grįžus pakavau...kadangi prisipirkome daug knygų (ypač Augustui), teko pasitelkti visą kūrybiškumą ir išmonę pakuojant, kad nebūtų viršsvorio! Taigi knygos pasuktos įvairiausiais kampais ir užpildant kiekvieną tuščios erdvės gabalėlį keliavo į rankinį bagažą...tikintis, kad niekas jo nesvers:) Tą naktį pranašavo sniego audrą...įdomu, ar 6.30 kils lėktuvas į Briuselį?

Lėktuvas nepakilo. Ne dėl audros. Sugedo. Gabrieliui teko skristi į Briuselį per Kopenhagą. Bet tai ne pats blogiausias variantas, nes Briuselyje nusileido ne 8.05 kaip planuota, o apie 11.00 valandą - ir vis dar spėjo išleisti Medeiną, kuri jau turėjo skubėti atgal į Utrechtą.

Lietuvoje likome mudvi su Gertrūda. Iki penktadienio. Apie tai - kita pasakojimo dalis:)))

Susiję įrašai