Grįžti į blogą
gruodžio 20

Kelionė į Lietuvą - kaip per miglą...

 

Man labai patinka viena angliška patarlė: when it rains, it pours... Iš tiesų: beveik visada kai užgriūva reikalai reikaliukai, tai užgriūva. Praeitą savaitę ruošiausi šeštadieninės mokyklėlės Briuselyje koncertui ir...taip jau atsitiko, kad teko labai netikėtai sekmadienį išskristi į Lietuvą. Trumpam, bet nepasiruošus skristi negalėjau... Ir, žinia, dar turėjau ir problemų su kompiuteriu...

Apie šeštadieninės mokyklėlės koncertą parašysiu, kai peržiūrėsiu nuotraukas, kurias atsiuntė jas daręs Andrius (ačiū!), tačiau noriu pasidalinti įspūdžiais iš Lietuvos.

Kadangi skridau netikėtai, tai visas vizitas - kaip per miglą. Iš tiesų. Dar šiandien save "pagavau" galvojančią, kad gal vis gi viskas susapnuota?!?!?! Skridau su Gertrūdėle - naudojamės proga, kol jai bilietai beveik nemokamai. Skrydis irgi buvo puikus: sėdėjome kartu su D ir Emilija, Gertrūdėlės drauge. Mergaičiukės - tikros šaukšto draugės: jei valgo, tai tą patį. Taip ir atskridome: patrupindamos sausainiukų, užkąsdamos vaisių tyrelės :) Jau nusileidžiant abi merginos...užmigo. Žinoma, lipant iš lėktuvo atsibudo.

Žygiuojančią pro vartus Gertrūdą pasitiko mano tėveliai. Žinoma, jie labai apsidžiaugė, o Gertrūdėlė sustojo ir įtariai žvalgėsi - juk nematė jų nuo liepos mėnesio. Tėtė rankose laikė iš tokio ilgo baliono išsukinėtą gėlytę, kurią Gertrūda - pusiau žiūrėdama į tėtį - paėmė (dabar Gertrūdėlė yra "įvaldžiusi" tokį nežiūriu į tave žvilgsnį - galima išvirst iš koto!)

Nuvažiavom į tėvelių namus, persimečiau žodeliu-kitu ir...sėdau darbuotis. Mano mama užsimigdė Gertrūdą. Dirbau prie to paties stalo kaip ir Medeina. Po to jau perėjau į kambarį, kur miegojo Gertrūdėlė, tačiau komputerį išjungiau...5.30. Pagalvojau, kad jau seniai taip (be)buvo! Ir, žinoma, atrodė, kad trūksta dar VIENOS dienos :D

Pirmadienį išlėkiau iš pat ryto: reikėjo atsispausdinti bei įrišti disertaciją, o po to susitikti prieš posėdį su recenzentais, darbo vadovu ir pan. Nors posėdis buvo tik 14val, tačiau su tėtė lakstėme, atrodė, nesustodami ir negrįždami namo. Be to, pakeliui dar padarydavau ir tai, ką buvau susiplanavusi padaryti Lietuvoje. Prieš pat posėdį tėtė pasiūlė užkąsti kavinėje. Susėdome, o man net skrandis stojo iš jaudulio... Neprisimenu, kada paskutinį kartą taip beprotiškai jaudinausi. Atrodė, kad siaubingai nusivilsiu savimi, jei nepavyks. Kodėl? Todėl, kad daugybė metų eita link šio posėdžio...todėl, kad tikiu tuo, ką darau...todėl, kad manau, kad jau laikas baigti vieną etapą ir pradėti kitą...ir - galiausiai - esu atsakinga prieš visus žmones, kurių dėka esu ten, kur esu:

...atsakinga prieš savo tėvus, kurių palėpė kelerius metus buvo išklijuota įvairia medžiaga ir kur tupėdavau savaitgaliais ir per atostogas...prieš mamą, kuri man nešė valgyt į tą palėpę ir - jau kai iš Belgijos atvažiuodavau su vaiku - visada imdavosi atostogas ir jį žiūrėdavo...be to, ji - redaktorė, kuri ir ne vieną kartą redagavo mano darbą...prieš tėtį, kuris yra pats nuostabiausias "techninis darbuotojas" ir be kurio pagalbos būtų daug, DAUG sunkiau...prieš vaikus, kuriems "disertacija" toks pat įprastas žodis kaip "vanduo" ir kurie per praeitas Kūčias (Augustas) jau linkėjo man baigti doktorantūrą...kurie susitaikė, kad mamai vis tenka išvažiuoti ir rašyti...prieš Gabrielių, kuris buvo tas, kuris neleisdavo nuleisti rankų tada, kai jau sakydavau, kad mesiu visą šį reikalą...kuris perimdavo ir vis dar perima visus keturis namų kampus, kai man reikia...visko net neįmanoma išvardinti...galiausiai atsakinga prieš žmones, kurie man padėjo sukaupti tiek žinių ir gebėjimų, kiek turiu jų šiandieną.

Prieš posėdį varčiau disertaciją ir galvojau: ir tą galima geriau parašyti, ir aną...Jeigu šiandien šią dalį rašyčiau, tai rašyčiau taip...o jeigu šitą - tai anaip... Ir kuo daugiau varčiau, tuo labiau jaučiau atsėlinančią baugią paniką. Ir tada viską užverčiau. Ir pagalvojau - gana. Gana save stumti į kampą. Laikas parodyti, ką padariau. Įėjus širdis daužėsi kaip paukštis narve (dar pagalvojau, kad gera alegorija, nes iš tiesų būtų iššokusi ir nubėgusi atsivėsinti į Nerį, jei būtų galėjusi...), tačiau įsikabinau į tušinuką, kurį laikiau rankose ir...pristačiau savo darbą.

O tada...tada įvyko tai, ko net nesapnavau: recenzentės perskaitė gražius atsiliepimus, visi nutarė, kad darbą  ginsiu...kovo 5 dieną, ir tai buvo TAI.  Po posėdžio išėjau į lauką...krito didžiulės snaigės. Užverčiau galvą į dangų ir iš tiesų užplūdo noras šokti it dervišui. Kadangi šaligatvį dengė vis storesnė sniego danga, o aš laukiau tėtės (kuris važiavo manęs pasiimti), ėmiau čiuožinėti ir batų atspaudais raityti sniego dangoje įvairiausias figūras...atrodė, kad akimirkai grįžau į nerūpestingą vaikystę.

Kita diena praūžė tvarkant įvairiausius reikalus. Net neįsivaizdavau, kad šitaip teks lėkti iš vienos vietos į kitą. Džiaugiausi, kad vakarop Gabrieliaus mama pabuvo su Gertrūda ir išleido mane su mama į miestą, o vakare galėjau atsisėsti ir pa(si)kalbėti su artimaisiais...

Trečiadienį nukėlė mūsų skrydį, nors į oro uostą lėkiau tekinom...Mama - kaip visada - išlydėdama susigraudino. Tėtė dar išlėkė į artimiausią parduotuvę - labai norėjo įduoti lauktuvių vaikams. Gertrūda paskutinę akimirką užmigo. Kaip jau įprasta, daviau Gertrūdą laikyti oro uosto darbuotojams, kol aš buvau patikrinta. Tada paskambino tėtė. Džiaugiausi, kad darbuotojas buvo itin geranoriškas ir palydėjo mane iki tėtės, kad man nebereikėtų iš naujo visko tikrinti. Tėtė padavė maišiuką "gėrybių" ir dar įbruko pinigų, kad oro uosto parduotuvėje nupirkčiau Gabrieliui jo mėgiamiausio balto alaus...

Oro uoste (ir Vilniuje, ir Briuselyje) mums padėjo kartu skridęs pažįstamas. Dar nustebino tai, kad iš tiesų visi buvo itin geranoriški: kai lipau į autobusą, vienas mielas tautietis palaikė rankinį bagažą, o jau išlipus iš autobuso pavežė jį iki ten, kur išsiskyrė mūsų keliai. Žodžiu, viskas šįkart ėjosi kaip iš pypkės...

Vos išėjus pro vartus, išgirdau berniukų "mama!", "mama!", o Morta net nesušuko...puolė į glėbį. Dieve, kaip aš jų pasiilgstu...iki tokio neapsakomo fantastinio saldumo. Toks didelis, protingas ir rimtas Augustas oro uoste virsta mano mažyčiu berniuku, kuris paskutinę akimirką mano akyse buvo mažytis 1m10mėn, kai, važiuojant į gimdymo namus pasitikti Vilhelmo, jis man atnešė mano batus... Ir jau tikrai ūgtelėjęs Viliukas, atrodo, vėl yra tas pasišiaušęs šelmis, kuris  - valgydamas pienuką - atsitraukia ir liepia "bušioti" jo putlias kojytes...Ir Morta...nepakartojamoji Morta, kuri ją skubinančiui tėčiui man išvykus "užlaužia" antakius ir šūkteli, kad ji NETURI KETURIŲ KOJŲ! :D (Aš čia girdžiu save sakant, kad neturiu keturių rankų :D ) Ir tas jos akių gilumas ir šypsenos rimtumas (taip, Mortos šypsena - neįtikėtinai rimta...) Gerai, kad visi dar telpa glėby...ir dar geriau žinoti, kad net ir išaugę iš glėbio visą amžinybę ir dar ilgiau bus mano širdy... ir - kad ir kokia svarbi buvo mano kelionė, kad ir kiek džiugesio suteikė jos atomazga - iš tiesų niekas neprilygsta tam jausmui, kai į glėbį puola vaikas. Ir trigubai neprilygsta tam jausmui, kai glėbyje atsiduria trys...

Nuotrauka: tamaki "Happy Snow"