Grįžti į blogą
rugpjūčio 05

Kiti tėvai turi visai kitas nuomones

http://www.alfa.lt/straipsnis/151664

Ar esate pakliuvę į situaciją, kurioje pagalvojote: na, ir keistai / neprotingai pasielgė N vaiko tėvai? Manau, visi esame. Turbūt sunkiausia tėvams ir yra pripažinti, kad NĖRA vieno teisingo, protingo būdo auginti ir auklėti vaikus. Apie tėvus, kurie kitaip augina vaikus, kalbame pakėlę antakius, tarsi jie būtų truputėlį kuoktelėję ir nesusiprotėję, kaip IŠ TIESŲ reikia auginti vaikus. Tai gūžčiojame pečiais, kad pas vienus keturmetis dar miega jų lovoje; tai išverčiame akis, kad trimetis vis dar su sauskelnėmis arba čiulptuku; tai kraipome galvą, kad aštuonmetis dar nevažiuoja dviračiu ir t. t. Atrodo, kad tėvai yra didžiausi... kitų tėvų kritikai.

Iš esmės juk visi tėvai (šiame straipsnyje kalbama apie NEasocialias šeimas) stengiasi, kad vaikai užaugtų dorais žmonėmis, gerbiančiais kitus ir jų nuomonę. Mokome, kad erzintis yra blogai, kad negalima tikėti viskuo, ką tau sako kiti. Tačiau kai kalba pasisuka apie kitus tėvus, dažnai patys pažeidžiame šias pagrindines civilizuoto bendravimo taisykles. Auginti vaikus – sunkus darbas. Kasdien reikia atlikti begalę darbų darbelių, tad labai lengva tapti kritiškam, jautriam ir netgi stoti į gynybinę poziciją.

Dar visai neseniai žmonės valandų valandas vienas su kitu kalbėdavo telefonu. Dabar tam neturi laiko – gerai, kad brūkšteli porą eilučių elektroniniu paštu. Dar visai neseniai vaikai po mokyklos sviesdavo kuprines į kampą ir iki sutemų žaisdavo kieme arba pas draugus. Dabar vaikai kone kasdien keliauja į vieną ar kitą būrelį, o vasaros praleidžiamos stovyklose (kur dažnas tėvas irgi klausia: ko IŠMOKS mano vaikas?). Taigi visko yra tiesiog PER DAUG, dėl to pradedama nepasitikėti savo jėgomis, nebežinome, ar esame geri tėvai. Gal dėl to tokios populiarios tėvų pokalbių svetainės, nes jose tėvai – dalydamiesi patirtimi – tarsi gauna patvirtinimą, kad „ir kiti taip daro“?

Afrikoje yra viena puiki patarlė: užauginti vaiką gali tik visas kaimas. Šioje patarlėje yra vaikų auginimo paslaptis. Neįmanoma tėvams vieniems užauginti savo vaiko. Jį augina ir seneliai, ir draugai, ir mokytojos... ir netgi tie, kuriuos jis mato per televiziją. Žinoma, tėvams čia tenka svarbiausias vaidmuo, nes jie yra atsakingi už vaiko auginimą, tačiau – jeigu visuomenė turi tas pačias vertybes – ir tėvams, ir vaikui daug lengviau. Taigi tarsi sugrįžtame prie to, kad tėvams, kurie turi su kuo pasidalyti vaiko auginimo klausimais, yra daug lengviau.

O kaipgi dėl kritikos? Kai kitą kartą išgirsite kažką, kas jums pasirodys labai neprotinga, giliai įkvėpkite ir minutėlę stabtelkite. Prieš nuspręsdami, kad žinote, kodėl, kaip ir dėl ko vieni tėvai pasielgė vienaip ar kitaip, pagalvokite, kad: 1) nesate šeimos narys, todėl nežinote visų niuansų; 2) jei žinotumėte visus niuansus, galbūt pasielgtumėte lygiai taip pat?

Galbūt geriau tiesiog išklausyti, pasidalyti SAVO patirtimi ir įsidėmėti tai, ką kiti tėvai turėjo pasakyti. Žmogui dažnai svarbiausia yra išsikalbėti. Kas žino, galbūt vieną dieną panaudosime būtent tai, ką išgirdome iš kitų tėvų? Vien tai, kad kiti tėvai kitaip augina savo vaikus, visiškai nereiškia, kad jie nemoka jų auginti arba augina blogai.

Ir pabaigoje papasakosiu trumpa istorija, kurią neseniai aptikau tėvų pokalbių svetainėje internete. Pasakoja mama:

„Praėjusią savaitę porą valandų prižiūrėjau kaimynės sūnų. Ji skundėsi, kad šiuo metu vaikas jos neklauso, jai sunku su juo susitarti, ir aš tikrai norėjau jai pagelbėti šiuo sunkiu metu. Per tas tris valandas, kol keturmetis berniukas svečiavosi pas mus, jis sugebėjo keturis kartus privaryti į kelnes. Taip atsitiko, nes jis atbėgdavo pas mane pasisakyti ir IŠKART norėdavo daryti. Jis atlėkdavo, trypdavo aplink mane virtuvėje ir šaukdavo, kad jam reikia pagalbos. Bandžiau paprašyti, kad jis minutėlę lukterėtų, kol baigsiu maišyti, tačiau jis dar labiau imdavo rėkti, tada mudu lėkdavom į tualetą, aš jam spėdavau tik nutraukti kelnaites, ir... pasipildavo čiurkšlė. Taigi keletą kartų teko valyti grindis, o kartą – persirengti net ir man.

Kai tai atsitiko trečią kartą, pagalvojau: nenuostabu, kad jo mama abejoja savo motiniškais gebėjimais! Jeigu mano keturmetis būtų toks priklausomas nuo manęs ir negalėtų net pats nueiti į tualetą, tai ir aš suabejočiau. Jeigu ji neišmokys vaiko savarankiškumo, išsikraustys iš proto. Apsidžiaugiau, kad atsikasiau problemos „šaknį“.

Kai kaimynė atvažiavo pasiimti berniuko, pristačiau jai „vaiko perauklėjimo“ planą. Ji labai nustebo, nes berniukas, pasirodo, to namie nedaro. Suabejojo, kad gal jam šlapimo pūslės uždegimas, o ne kaprizų rodymas. Aš apie tai pagalvojusi nebuvau... Įsivaizduokite, kaip jaučiausi, kai sužinojau, kad berniukui – ūmus šlapimo takų uždegimas. Jaučiausi blogai, nes nepadėjau sergančiam vaikui. Jaučiausi dar blogiau, kad iškart nuteisiau mamą. Jaučiausi blogai, kad taip pasitikėjau savimi, kad pasijaučiau turinti teisę spręsti ir spėti, ką kita mama daro neprotingai.“

Nors nėra lengva, tikrai verta pasistengti neteisti kitų tėvų. Juk visi skaitome daugybę knygų, matome daugybę vaikų (ypač, jei tai yra profesija), todėl lengva pakliūti į „aš žinau geriau“ spąstus. Su kiekviena motinystės diena neteisti kitų tėvų – vis lengviau. Jei dar tada, kai laukėtės vaiko, sakėte, jog „mano mažylis NIEKADA nedarys to ir to“, bėgant laikui ir laužant tuos NIEKADA vieną po kito supranti, kad – vos pasmerkus tėvus dėl to, jog nesugeba susitvarkyti su savo mažyliu – tuoj pat bus diena, kai pats nesusitvarkysi su savo tobulu vaikeliu!

Kaip dažnai pamatai situaciją arba kitą mamą ir pagalvoji: aš šioje situacijoje pasielgčiau taip ir taip. Tačiau mama, kurios vaikas neverkia paliekamas darželyje, sunkiai supras tą, kurios mažylis klykia paliekamas darželyje. Iki tol, kol jos antras... o gal trečias vaikas klyks lygiai taip pat. Ir visai nesvarbu, koks jūsų auklėjimo stilius. Dieve, padėk motinai, kuri pamatys mano vaikus pačią blogiausią dieną ir ateis pas mane su „protingu“ patarimu!

O iš tiesų visas problemas geriausiai išsprendžia nepertrauktas naktinis miegas, geras pirkinys ir pasimatymas su vyru. Jeigu to nepamiršiu, manau, rečiau apsižodžiuosiu su kitomis mamomis ir dažniau... tiksliau nustatysiu „blogos dienos“ priežastį.