Grįžti į blogą
kovo 10

Kodėl darželiai nėra skirti "išsidūkti"? Ir apskritai apie sportą ikimokykliniame amžiuje.

Keistas dalykas tas gyvenimas. Pastaruoju metu taip jau būna, kad tiesiog pagalvoju, jog viena ar kita tema yra įdomi, tačiau dažniausiai dabar tik pagalvoju: prisėsti ir parašyti neberandu laiko. Žinoma, viskas priklauso nuo prioritetų, bet dabar daugiausiai manęs reikalauja mano penktasis kūdikis - Vaikystės Sodas. Jei atsiranda laiko trupinių, tai labiausiai juos noriu skirti šeimai ir draugams. Toks lyrinis nukrypimas :D Bet būna, kad štai vieną savaitę pasipila tokie patys klausimai. Nori-nenori pradedi galvoti, kad tai - ženklas. Šią savaitę net keletą kartų teko skaityti/kalbėti apie dūkimą darželyje. Todėl, gavusi vieno darželio iš Žemaitijos direktorės laišką, pagalvojau, kad tai - iš tiesų ženklas parašyti šia tema.

Laba diena ,

Esu X, dirbu vaikų darželio direktore. Dziaugiuosi atradusi Jūsų blogą, randu daug įdomių straipsnių, stengiuosi pasinaudoti. Dziaugiuosi, kad mamytės komentuoja, diskutuoja, todel ir mūsų darželio mamytėms reklamuoju Jūsų tiklalapį, nes   žinių  labai reikia. Dar kartą noriu Jums padėkoti, bet  noriu parašyti ir apie tai, kas neramina.       Darželyje ugdymą organizuojame pagal M.Montessori metodą, vyrauja individuali veikla ir veikla grupelėmis, apie ugdymo savitumus manau nereikia Jums aiškinti, todėl nesiplėsiu. Vyksta ir muzikos užsiėmimai, pasivaikščiojimai lauke ir t.t. Kviečiame tėvelius stebėti grupėje vaikų veiklą, tačiau kartas nuo karto tenka išklausyti tokį priekaištą:" Kai pareiname namo, vaikai kaip nutrūkę, nesusitvarkome, matyt todėl kad pas jus per visą dieną jie neišsidūksta." Mes kalbame apie tai, kad pas mus vaikai tikrai  nekalinami ir neverčiami ramiai sėdėti. Tačiau vaiko judesys yra tikslingas, o tas ,,dūkimas" grupėje neįmanomas, nes tai chaosas, vaikai taip išsidirgina, kad ir nusiraminti sunku. Todėl labai noriu paklausti, ar pas Jus Vaikystės sode vaikai  g r u p ė j  e  dūksta? Vienas berniukas pasakojo apie savo gimtadienį: ,,Suvalgėme tortą ir dūkome", klausiu, kaip dūkote?-,,Mušėmės". O kaip susimušė, mamos užpyko ir išsivedė namo.Bet vaikai buvo išsidūkę, o ar su gerom emocijom? turbūt ne.  Miela Austėja, parašykite apie tą stebuklingą ugdymo metodą  - d ū k i m ą.

Ir dar apie žaislus, skauda širdį, nors ne mano pinigai, ko čia turi skaudėti? O skauda , kad pinigėliai išmetami kai nuperkamas  brangus, o visai nenaudingas vaikui žaislas. Skatinu tėvus perkant žaislą pagalvoti, ką vaikas  veiks, ar turės ką veikti, juk dažnai tik pažybsi lemputėm, pagroja įrašytą melodiją ir viskas. Po to numetamas, nes neįdomus. Tėvai pyksta, grasina daugiau nepirkti. Vaikas liūdnas, o ar čia jis kaltas? Atleiskite, kad trukdau Jūsų laiką, bet vis tik  prašyčiau Jūsų komentaro, jeigu galite.

Džiugu gauti tokį laišką. Ačiū. Ypač džiugu, kad rašo švietimietė. Visada smagu matyti, kad žmonės domisi, tobulėja ir ieško sprendimų kylančioms problemoms bei atsakymų į aktualius klausimus.

Taigi: ar galima darželyje dūkti?

Prieš keletą dienų kalbėjau su viena mama, kuri atėjo aplankyti Vaikystės Sodo. Ji nustebo, kad pas mus nėra atvirų erdvių, viskas suskirstyta į nedideles erdves. Ir palygino su kita naujai duris atvėrusia ugdymo įstaiga, kurioje vaikai laksto (net laiptais gali laisvai laipioti) ir, anot jos, išsilaksto. Man prieš akis iškart iškilo mokymai vasarą, kai aš auklytėms visą laiką kartojau, jog labai svarbi taisyklė yra "Mes Sodelyje vaikštome". Ir dar. Vakar nuėjau pasiimti vaikų iš prancūzų mokyklos, tai pamačiau, kaip mažuliai eina kartu su mokytoja ir pasileidžia bėgti. Mokytoja visus sustabdė, grįžo į koridoriaus pradžią, pasakė, kad "mes vaikštome" ir tik tada nuėjo su darželinukais ten, kur norėjo nueiti. Žinoma, apie lakstymą Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje taip pat niekada nebuvo nė kalbos. TIK vaikštome. Vaikai laksto kieme arba sporto salėje. Taškas.

Kodėl?

Viena vertus, smagu, kad vaikas gali laisvai lakstyti. Smagu, kai jis gali išsidūkti ir po to visas linksmas, įraudusiais žandais atsigerti vandens ir kristi ant pagalvių :) Kai mūsų Augustas buvo mažas, tai geriausia vieta jo pasaulyje buvo Euroopa (Akropolyje). Dabar, žinia, yra daug daugiau tų žaidimų kambarių, bet, tarkim, mūsų berniukai labai norėdavo ten eiti ir be galo be krašto džiaugdavosi gavę tą laisvę išsilakstyti. Džiaugėmės ir mes.

BET

Tie kambariai tam ir yra skirti. Iš-si-laks-ty-mui. Lietuvoje jie ypač reikalingi, nes - reikia pripažinti - nuo spalio iki balandžio lauke neprilakstysi. Ypač mažuliai. Jų ir jų kombinezonų ir viso kito judesio laisvės suvaržymo man tikrai labai gaila. Bet nieko nepadarysi. Ir vaikšto tie mūsų vaikiukai kaip robotukai lauke, o dar jei ir niekur kitur neišsilaksto...bėda, ne kitaip. Todėl nenuostabu, kad tėvai norėtų, jog jie išsilakstytų.

BET

Kodėl visose geriausiose ugdymo įstaigose negalima lakstyti? Todėl, kad lakstymas mažų mažiausiai yra nesaugu. Pavyzdžiui, jau keletą dešimtmečių yra kalbama, kad vaikų, vyresnių, nei treji metai, klasės turi būti padalintos centrais, t.y. iš esmės nebūtų atvirų erdvių. Kodėl? Todėl, kad atviros erdvės kviečia "dūkti", vaikui sunkiau apsispręsti, kokios veiklos jis norėtų. Manau, visi iš vaikystės prisimename, kaip mėgdavome pasistatyti iš stalo/kėdžių namą (ir dar uždengti kokia nors antklode) - vaikai mėgsta mažesnes erdves, jose jaučiasi jaukiai - tarsi pritaikytame jiems pasaulyje. Ir dar. Mūsų požiūris į tai, kiek žmogui reikia erdvės, pasikeitė. Pavyzdžiui, 1950 vidutinis amerikiečių namas buvo 91kv/m ir vidutiniškai jame gyveno 3.5 žmogaus. Dabar gi vidutinis namas yra 232kv/m, o žmonių gyvena tik 2.7 :D Apskritai Europoje paplitę ugdymo įstaigų standartai yra tokie, kad vaikui iki dvejų metų reikia 3.5kv/m, iki trejų - 2.5kv/m, o jau nuo trejų - 2.3kv/m erdvės. Vadinasi, viską suskirsčius erdvėmis, kuriose galėtų žaisti keli vaikai, visiškai nereikia salių kasdieninei veiklai. Beje, dažnai to nežinančius nustebina tai, kad mažiausiems vaikams reikia mažiau pertvarų ir daugiau laisvos erdvės. Kodėl? Todėl, kad jie dar nelaksto, jie (dažnai) būna neseniai pradėję vaikščioti, todėl jiems reikia erdvės, kurioje galėtų treniruoti savo vaikščiojimo gebėjimus. Kuo vaikas geriau vaikšto, tuo mažiau laisvos erdvės jam reikia, nes - kaip jau ir minėjau - laisva erdvė skatins lakstyti ir sunkins susikaupimą (ypač, jei vaikai neprivalo (kaip ir turėtų būti) užsiimti visi ta pačia veikla). Iš tiesų labai noriu pabrėžti, kad vaikams nuo trejų metų veikla turi vykti centruose. Teisybę pasakius, manau, kad jau ir 2-2.5 metų vaikų veikla gali vykti centruose - tik tiek, kad jiems turėtų būti dar daugiau pasirinkimo laisvės.

Ir dar. Dažnos vaikų palydovės yra traumos. Pagalvokite: ar yra bent viena(s), kuri(s) ir pats užaugo be traumų, ir nepažįsta nieko rimtai susižeidusio (siūto, lūžusio, operuoto ir pan.)? Manau, kad tokių nėra. Aš pati lūžau ne kartą, prasiskėliau (tiksliau, į draugo dantis nukritau ir prasikirtau žandą), o mėlynių - net neskaičiuoju. Ir vaikai ir iš antro aukšto lovos yra iškritę, ir siūti, ir išnirę, ir lūžę...ir čia tik mano keturi! Kaip sako vienas mano pažįstamas: kai kerti mišką, lekia skiedros. T.y. ten, kur yra mažų vaikų, yra ir nelaimės. Ačiū Dievui, ne visada tos nelaimės baisios, tačiau tampyti Likimą už ūsų?! Lakstydami vaikai užsižiūri ir...daužiasi vienas į kitą, krenta, krisdami susitrenkia, gali prasiskelti, susilaužyti ir t.t. ir pan. Žinoma, galima sakyti: o tai kada tiems vaikams lakstyti? Ir tas klausimas rimtas ir savalaikis.

Ką mes darėme su savo vaikais? Baseinas, karate ir pasivaikščiojimai (važinėjimas dviračiu, riedlente ir pan.) parke. Galų gale išeidavome (rašau išeidavome, nes LIetuvoje dar nebuvo tokio oro, kad norėtųsi eiti į parką) į parką pasiausti. Nes dabar iš tiesų labai daug kalbama apie tai, kad vaikai per mažai juda: ir ugdymo įstaigoje, ir namuose. Tačiau aš noriu pabrėžti, kad - nebent tai yra sporto mokykla - judėjimo ugdymo įstaigose beveik visada yra per mažai ir tuo judėjimu turime pasirūpinti mes, tėvai, o ne galvoti, kad vaikas turi ugdymo įstaigoje išsilakstyti. Žinoma, kartais patiems tuo užsiimti nėra lengva, bet tada galima pagalvoti apie kokį nors būrelį. Pavyzdžiui, Belgijoje beveik visi užklasinio/papildomo ugdymo centrai siūlo (už papildomą mokestį) judesio pamokėles - vaikai valandą-pusantros sportuoja, tačiau aš sakyčiau, kad jie tiesiog daugiau ne sportuoja, o kryptingai išsilaksto (mokytojas sako, ką daryti ir stebi, o jie sau siautėja:)) JAV beveik visų viduriniosios klasės šeimų vaikai savaitgaliais irgi sportuoja: tai žaidžia futbolą, tai beisbolą, tai dar kažką. Ten apskritai tie sporto būreliai yra tapę tam tikru ritualu (žinoma, ne visoms šeimoms). Tačiau JAV pediatrų asosiacija nerekomenduoja vaikams iki šešerių metų lankyti komandinio sporto būrelių. Kodėl? Todėl, kad sportuojantis vaikas turi būti kantrus; mokėti laukti savo eilės; tinkamai reaguoti, jei veiksmas vyksta ne taip, kaip jam norėtųsi; mokėti žaisti su kitais; mokėti dalintis; laikytis taisyklių ir sutelkti dėmesį.

Man patiko Belgijoje, nes ten (bent jau tai, ką lankė mūsų vaikai ir ką teko matyti) ikimokyklinukams sportas yra skirtas...malonumui. Na, neaugina ten mažųjų karatistų, plaukikų ar gimnastų. Svarbiausia - procesas, o ne rezultatas, sveiko gyvenimo būdo propagavimas. Ir - kas man atrodo labai svarbu - sportuodamas ikimokyklinukas įgyja labai svarbius ne tik motorikos, bet ir socialinius gebėjimus.

TODĖL

Manau, kad geriausia ikimokyklinukui "išsidūkti" yra lauke - jeigu lauke vaikams yra pasiūloma tinkama veikla, tai, manau, ikimokykliniame amžiuje to pakanka. O jei dar rytais padaroma grupėje mankštelė - išvis pasaka! O jei dar tėveliai ne tikisi, kad vaikas bus "išsidūkęs", o drauge vakarais ir savaitgaliais nueina į baseiną, išeina pasivaikščioti, važinėja dviračiais ir t.t. ir pan., tai, kaip sakant, ikimokyklinio amžiaus vaikui tikrai to užtenka. Na, bent jau iki kokių penkerių-šešerių metų. Jeigu vaikas lanko būrelį, manau, tai turėtų būti daugiau pažaidimas, o ne profesionalaus sportininko ugdymas :D

Kadangi aš pati puikiai suprantu, jog Lietuvoje toks klimatas, kad vaikai turi mažokai galimybių judėti, be to, Belgijoje mūsų vaikai lankė ir baseiną, ir karate (o Morta ir baletą), tai pradėjau kalbėti tai su vienais, tai su kitais pažįstamais apie būrelius. Ir štai jau beveik nuvedėme Mortą į baletą, kai išgirdau, kad būrelį, kurį išsirinkome, lankė ir pažįstamų dukra. Deja, metė, nes vaikui (kuris prieš tai lankė baletą ne Lietuvoje) buvo tiesiog labai nuobodu kartoti tą patį per tą patį (nors ir labai smagiai pateikta viskas buvo, tačiau tiesiog užsitęsdavo vieno judesėlio mokymasis labai ilgai!). Tai vat ėmiau ir suabejojau. Nes juk aš asmeniškai noriu, kad vaikui būtų smagu, kad vaikas žaistų baletą, o ne augtų balerina... Žodžiu, vis dar esu pasimetusi, ir vaikai kol kas būrelių nelanko. (Žinoma, yra ir kita priežastis - vis dar gan didelis chaosas po persikraustymo ir dar didesnis tėvelių užimtumas :( )

Dėl žaislų - jau kita tema. Čia tiesiog reikia domėtis, kas kokiam amžiaus tarpsniui tinka, kas skatina kūrybiškumą. Taip imti ir sakiniu-kitu parašyti nėra lengva:) Žinoma, kad tie žaislai, kurie yra iš karto "įrėmintoje" veikloje, t.y. su jais galima daryti TIK vieną ir tą patį, yra patys nuobodžiausi vaikams, nors tėvams (dėl žymaus prekės ženklo ar, atrodo, daug funkcijų/garsų/vaizdų) jie atrodo smagūs ir vertingi. O pykti dėl to, kad vaikas žaislą numeta, ir jis jam neįdomus...tai rodo tik vaiko pažinimo ir amžiaus ypatumų bei kas vaikui įdomu išmanymo stoką. Manau, kad - jeigu pasidalintumėte straipsniais ir informacija - tėvams būtų daug lengviau, ir jie būtų dėkingi už Jūsų iniciatyvą!

Sėkmės.