Grįžti į blogą
gegužės 14

Kodėl vaikus mušdami "auklėjame", o suaugusius - "smurtaujame"?

Kovo 30 dieną, per mūsų pirmagimio devintąjį gimtadienį, Seime mūsų išrinktieji valdžios vyrai ir moterys diskutavo apie Vaiko teisių apsaugos įstatymą ir jo pataisas. Kadangi virš 50 Seimo narių pasisakė už tėvų teisę duoti vaikams „beržinės košės“, o visuomenėje nepasigirdo atgarsio, kokio tikėčiausi XXI amžiaus demokratinėje valstybėje, norėčiau pasidalinti savo mintimis.
Dar šiais metais „Augink atsakingai“ vykdė akciją, kurios metu autobusiukas važiavo į įvairius Lietuvos miestus ir rinko diržus. Taip norėta patraukti visuomenės dėmesį ir pasakyti, kad fizinės bausmės yra smurtas prieš silpnesnį, negalintį apsigintį žmogų. Neabejoju, kad to įvardinimo Lietuvoje, kas yra smurtas, dar labai trūksta ir labai reikia.
Visų pirma, mūsų visuomenėje iškreipta smurto samprata: dauguma žmonių mano, kad fizinės bausmės yra pateisinamos, jei vaikas nėra sužalojamas. Visų antra, Lietuvoje nėra mokoma tėvystės. Mes mokomės (ir daug metų!), kad galėtumėme tapti gydytojais, teisininkais, mokytojais, o štai tėvu/mama gali tapti bet kas, kam tą leidžia jo(s) reprodukcinė sistema.
Kaip tokiems tėvams žinoti, ką jau keletą dešimtmečių yra atradę mokslininkai, pagrindę tai savo tyrimais ir aprašę savo straipsniuose? Kaip jiems žinoti, kokie įstatymai yra priimti demokratinėse valstybėse (kur organizuojami įvairūs tėvystės kursai ir pan.) ir kad yra daugybė auklėjimo metodų, kurie yra efektyvūs? Jie gi remiasi sava patirtimi (juk nepripažinsi, kad turi vidinių kompleksų, esi nedrąsus, neryžtingas, o gal net pakeli ranką prieš savo vaiką ir sutuoktinį todėl, kad pats buvai mušamas?)!
Kovo 30-oji Seime aiškiai parodė, kad apie tai dar reikia daug ir garsiai kalbėti, kad suprastumėme, jog tas įstatymas yra ne įsiveržimas į šeimos privačią erdvę, o valstybės pozicija, kad ji netoleruos skriaudos prieš silpnesnį.
Mėgstate pavyzdžius? Tarkim, nepatinka, kad kolega užsispyrė atlikti užduotį būtent taip. Ir jūs nusprendžiate ne visa tai aptarti, o gerai trinktelėti kolegai, kad šis paklustų! Įdomu, ar jūs ilgai dirbtumėte tame darbe, jei pasirinktumėte šitaip spręsti problemas? Juokinga, ar ne? Juokinga, nes manote, kad jūs ne koks kvailys, kad šitaip elgtumėtės su kitu žmogumi. Be to, jums svarbus jūsų darbas, nenorite jo prarasti ir t.t. ir pan. Kai trenkiate vaikui, atrodo, kad neturite ko prarasti, ar ne? Juk jis neišmes iš darbo, neiškvies policijos, nepatrauks jūsų baudžiamojon atsakomybėn ir t.t. ir pan. Bet juk jis – lygiai toks pat žmogus! Natūraliai kyla klausimas: gal jūs norėtumėte gerai iškaršti kailį visiems, kurie jums nepritaria, tačiau nedrįstate, nes bijote? O vaiko mušti nebijote...ką gi padarys tas bamblys, kuris gyvena iš jūsų malonės? (Tik jau nesakykite, kad tėveliai nesako: Aš tavimi rūpinuosi; aš tave rengiu; aš tave maitinu; tu gyveni mano namuose; vieną dieną tu man padėkosi (buvo ten Seimo narys, kuris tądien ir dėkojo!) ir t.t. ir pan.) Ir dar drįstama tai dangstyti tokia fraze kaip „privati tėvų ir vaikų santykių erdvė“!
Kitą kartą, kai jūs pasielgsite netinkamai (pavyzdžiui, sugėdinsite vaiką viešoje vietoje), gal jam gerai jums užvožti? Juk elgiatės kaip tikras stuobrys! Ir, dievaži, tai būtų jums gera pamoka, kad viešoje vietoje žmonių negalima gėdinti! (Nes juk tėvai dažnai pliaukšteli vaikui, kai šis „gėdingai“ elgiasi viešoje vietoje). Ir vėl kažką ne taip pasakiau? Bet juk jeigu tėvai „turi teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus“, tai ir vaikai turi teisę elgtis taip, kokios šeimoje taisyklės: t.y. tas, kas elgiasi netinkamai, gauna beržinės košės! Ar vaiko mušimas yra auklėjimas, o suaugusiojo – jau smurtas? Nėra tokio dalyko kaip beržinė košė iš meilės. N-ė-r-a. Rykštės tėvai griebiasi tada, kai praranda savitvardą, o tai – ne vaikų, o jų pačių nemokėjimo valdyti pyktį problema.
Fizinės bausmės vis dar naudojamos. Drįsčiau teigti, kad visame pasaulyje. Tačiau vienos valstybės ir jų piliečiai atsiriboja nuo modernios psichologinės, edukologinės, pedagoginės literatūros bei mokslinių tyrimų gausos, o kitos – ne. Pastarosios priima įstatymus, kuriais pasako, kad fizinės bausmės yra ne auklėjimas, o smurtas, fizinės jėgos naudojimas prieš silpnesnį, negalintį apsiginti. Taškas. Vienas didžiausių tyrimų, atliktų šioje srityje, yra psichologės dr.E.T.Gershoff iš prestižinio Columbia (Kolumbijos) universiteto JAV. Ji atliko didžiulę 88 mokslinių tyrimų ir duomenų, sukauptų per 62 metus, meta analizę. Žinote, ką atrado? Ogi tai, kad mušamų vaikų prastesnis ryšys su tėvais, prastesnė psichologinė/emocinė sveikata, jie labiau linkę į agresiją, nusikalstamą elgesį, dažniau patys – užaugę – pakelia ranką ir prieš savo vaikus, ir prieš sutuoktinį. Vienintelė nauda, kurią pastebėjo mokslininkė, buvo ta, kad vaikas greičiau paklusdavo naudojant fizinę bausmę, nei tariantis su juo gražiuoju. Įsiskaitykite – GREIČIAU. Vadinasi, jei tėvai nesiliaudavo kalbėję su vaiku, jis anksčiau ar vėliau paklausydavo ir be fizinių bausmių. Iš 11 faktorių, kurie buvo tirti, tik šis rodė teigiamą poveikį. Vadinasi, tėvai, kurie naudoja fizines bausmes, dėl vieno teigiamo dalyko (kad greičiau vaikas paklustų)  yra pasiryžę aukoti 10. Ar ne per didelė to greito paklusimo kaina?
Taip pat jau įrodyta, kad tėvai, vieną kartą nubaudę vaiką diržu, dažnai pakliūna į užburtą ratą ir – iš pradžių sau sakę, kad baus vaiką diržu tik ypatingais atvejais – pradeda jį vis dažniau taip bausti. Ačiūdiev, yra tėvų, kurie, vieną (ar keletą) kartų pliaukštelėję vaikui, apsisprendžia daugiau niekada to nedaryti. Gal dėlto, kad jų artimesnis ryšys su vaiku, ir jie net ir nesąmoningai pajunta fizinės bausmės daroma žalą? Ir sugeba atsiprašyti ir daugiau taip nebedaryti? Gal jie patys suprata tai, ką mokslinė literatūra jau seniai sako: fizinės bausmės nemoko vaiko teisingo elgesio, atvirkščiai - moko, kad galima konfliktus spręsti kumščiais, nuleidžiant garą ir nesprendžiant problemos...
Žinia, kad keletą kartų tėvams praradus savitvardą, vaikas nukenčia mažiausiai, o kuo dažniau ir kuo stipriau vaikas yra taip baudžiamas, tuo žala didesnė. Beje, ar žinote, kad šitaip baudžiami vaikai dažniau meluoja ir slepia nuo tėvų savo gyvenimą? Ir dar. Apsčiai mokslinių tyrimų rodo, kad tokie vaikai tik prie tėvų būna geručiai, o šiems nematant ir žolės užtraukia, ir keikiasi, ir bėga iš pamokų. Ir žinote, kodėl? Nes juos gerai elgtis skatina ne vidinė motyvacija, ne noras nenaudoti svaigalų, nesikeikti, gerai mokytis ir t.t., o baimė gauti lupti. Jeigu norime, kad vaikas turėtų vidinę motyvaciją, reikia su juo kalbėtis ir savo pavyzdžiu jį auklėti! Ir vaikai tikrai neužlipa ant galvos, jei žino ir savo teises, ir savo pareigas, jei su jais kalbama, diskutuojama, jei ir už gerą, ir už netinkamą elgesį jie sulaukia pasekmių. Ne bausmių. Ir tuo labiau ne fizinių bausmių. Bet pasekmių, kurios auklėja geriausiai! Štai ką rašo apie tai viena komentatorė internete: „Užaugome šeimoje penki vaikai, tačiau nei vienas nesame gavę lupti. O klausėm tėvų labiau negu tie, kurie buvo mušami. Tėvelio auklėjimas pasireiškė labai paprasta ir išmintinga tiesa: kaip sveikas, taip dėkui. Galima buvo klausyti , galima neklausyti ,bet kai ko nors prireikdavo iš tėvų pačiam ,jie irgi neklausydavo ,jeigu pats neklausei. Taip auklėjau ir savo vaikus ir jokių problemų nebuvo . Tikiuosi ,kad taip užaugs ir anūkai. Todėl griežtai nepritariu bet kokiems vaikų mušimams, nes smurtas skatina smurtą, o už protingą ir nuoširdžią meilę savo vaikui ir vaikas atsimoka tuo pačiu.“
Žinau, kad daug tų, kurie pasisakė prieš kišimąsi į šeimos reikalus, turėjo omeny, kad jie nenori, jog kažkas juos užtampytų po teismus, jei jie pliaukštelės savo iš tiesų mylimam vaikui. Tačiau juk niekas niekada nesakė, kad taip bus! Esmė – ką mes, lietuviai, apskritai manome apie fizines bausmes. Jeigu manome, kad tai – smurtas, tą ir reikia pasakyti. Ir nereikia vynioti į vatą ir sakyti, kad smurtas yra tada, kai 10 kartų trenkiu diržu, o vienas kartas ranka – ne ir t.t. ir pan. Bet kuriuo atveju fizinė bausmė yra tėvų nesusivaldymo pasekmė. Ir nebijokime pasakyti, kad mes norime susivaldyti! Nebijokime pasakyti, kad savo vaikus norime apkabinti abiem rankom, o ne vienoje rankoje laikydami rykštę! Nejau iš tiesų pasididžiuodami galėtumėte ištarti: aš trenkiau savo vaikui ir manau, kad tai jam tik į gera! Ir dar. Net jei taip ištartumėte – ar giliai širdyje tam pritartumėte? Yra mokslininkų (pvz, dr.D.Baumrind iš Berkeley (JAV) universiteto), kurie teigia, kad švelnios ir vidutinės fizinės bausmės nedaro tokios žalos. Tačiau ar mes norime rizikuoti? Be to, kas pasakys, kas yra švelni arba vidutinė fizinė bausmė? Gal jums atrodys švelni, o jūsų vaikui – milžiniška?
Dr.Gershoff teigia, kad tol, kol mokslininkai, medikai bei tėvai neįrodys, kad fizinės bausmės ne tik neturi neigiamo, bet ir turi teigiamą poveikį (įskaitant ir tai, kad fizinės bausmės nepaskatins neigiamo elgesio ateityje), tol psichologai negali rekomenduoti jų naudoti. Aš nerekomenduoju. O jūs?