Grįžti į blogą
lapkričio 12

Kultūriniai skirtumai. Vizitas pas pediatrę.

paspediatre1

Taigi užvakar galų gale nukeliavom Gertrūdos trijų mėnesių proga pas pediatrę. Ir štai ten visai netikėtai išsirutuliojo pokalbis apie motinystės atostogas ir vaikų auginimą. Viskas prasidėjo nuo to, kad pediatrė užklausė, ar Gertrūda jau išmiega visą naktį. Taip, sakau, VISĄ:))) Na, iš esmės tai aš visiškai nesiskundžiu. Štai ir šiąnakt Gertrūda pavalgė apie pirmą (tada dar nemiegojau) ir jau apie septintą (kai atsikėliau išleisti Augusto į mokyklą). Vakar valgė kažkada vidury nakties. Žodžiu, puikus tas mūsų vaikas. O štai pediatrė ir sako: O, ne! Juk ji nieko geriau nemiega, nei per praėjusio mėnesio apsilankymą! (Hmmm...šiaip aš nesitikiu, kad ji "geriau" miegos tol, kol ją maitinsiu.) Žodžiu, tiksliai pokalbio neatgaminsiu, bet papasakosiu esmę. Taigi ji paklausė, ar jau Gertrūda SAVO kambaryje...Sakau: tai kad ji pas mus lovoje....Ji: bet tai siaubinga! Na, aš taip ir išsižiojau. Manyk, žmogau, ką nori, bet taip imti ir išrėžti... Dar paklausė, ar Lietuvoje taip įprasta. Tai aš jai pasakiau, kad - iš mūsų rato - dauguma žmonių vaikus migdo lovytėje, bet tame pačiame kambaryje. Mes sutarėm, kad migdysim lovoje, nes aš tiesiog fiziškai negaliu atsikelti naktį:) Na, galiu, bet po to jaučiuosi it zombė ir labai ilgai užtrunka, kol užmiegu. O jeigu pusiau miegodama maitinu savo lovoje, tai ir užmigt nėra sunku, nes kaip ir nebūnu prabudus. Tada ji paklausė, o tai ką apie tai mano Gabrielius? Na, kaip čia pasakius... Vaikas mūsų abiejų, tai kažkaip darom, kad visiems geriau būtų. Toks atsakymas ją, mačiau, nustebino.

Be to, ji net keletą kartų man kartojo, kad o kaip MANO gyvenimas? na, kai vaikas miega šalia, kai aš jį imu ant rankų vos pravirkus, kai ne "ferberaizinu" (ištrauka iš Andrea Schmidt-Forth knygos Jei vaikas nemiega"), o migdau be ašarų ir t.t. ir pan. Tai aš jai ir sakau: vaikas nori būti ant rankų ir myluojamas, na, realiai apie dvejus metus (bet čia jau su parašte, kaip sakant, nes Morta jau 2007 vasarą ne visada prisiprašydavau duoti bučkį :D), tai ką, man sunku jam tai duoti? Be to, vaikas ir yra MANO gyvenimas dabar. Ta prasme, kad jeigu aš jau apsisprendžiau turėti vaiką, tai dabar jo poreikiai man turi būti svarbūs. Na, gal ne svarbesni už mano, tačiau bent jau tokios pačios svarbos tai tikrai. Taip pat priminiau jai begalę tyrimų, kurie jau įrodė fizinio kontakto, žmogiškosios šilumos ir t.t. ir pan. svarbą kūdikiui. Žodžiu, tai žinodama, aš negaliu padėti vaiko į lovą užmigti nusiklykiant...tuo labiau į kitą kambarį. Na, tai mažų mažiausiai priešinga mano įsitikinimams, kad vaikui iš tiesų labai svarbus tas artumas su mama pirmaisiais gyvenimo mėnesiais.

Tai ji man ir sako: o tai kaip tą tokį IŠLEPINTĄ kūdikį po to atiduoti į darželį??? Dar viena naujiena. Iki šiol maniau, kad kūdikių neįmanoma išlepinti. Tiesa, ir dabar tuo tikiu. Žodžiu, trijų mėnesių kūdikis darželyje rėks, nes bus dar nepripratintas būti vienas. Štai taip. Na, suprantu, kad čia, Belgijoje, kūdikius atiduoda į darželį trijų mėnesių. Tiesiog tiek trunka motinystės atostogos. Bet man kol kas teko susitikti mamas, kurios neima atostogų ir pasiima jas jau gimus kūdikiui (kad kuo ilgiau su juo būtų), be to, atostogas pasiima (kai jau visas išnaudoja mama) ir tėtė, todėl taip visaip laviruodami "pratempia" net virš pusės metų pabūdami kartu su kūdikėliu. Tėtė irgi gauna tėvystės atostogas - 10 dienų gimus kūdikiui. Tačiau tas 10 dienų privaloma pasiimti per pirmąjį kūdikio mėnesį. Štai tokios atostogos tėveliams. O tų - nors ir tik trijų  mėnesių - čia tėveliai imti negali ir su mamyte keistis negali. Štai jums ir lygybė! Štai jums ir tėvelio įtraukimas į vaiko auginimą! Ir ne bet kur kitur, o Europos Sąjungos šerdyje:)

Aš, žinoma, bandžiau prieštarauti. Sakiau, kad pažįstu tėvelių, kurie ėjo auginti vaikelio. Tai ji man ir sako: jie tikriausiai ne belgai. Čia mane ir užčiaupė, nes iš tiesų visi tie pažįstami, kuriuos turėjau omenyje, buvo ne belgai...britai, olandai, austrai, vokiečiai, lietuviai, bet...ne belgai. Na, nežinau, kaip yra iš tiesų, bet kol kas neteko sutikti tėvelio, kuris būtų auginęs savo vaiką čia, Belgijoje. Gal aš tiesiog dar labai mažai belgų pažįstu (kas yra tiesa)? Tačiau - pediatrės žodžiais tariant - jie ir neina auginti savų vaikelių. Tikrai įdomu, ar tai tiesa, kad jų darbovietėse toks "akibrokštas" būtų sutiktas itin neigiamai? Be to, pediatrė pasakė ir tai, kad po to nenuostabu, kodėl Belgijoje motinystės atostogos vis nėra prailginamos: vyrai nebūna su vaiku, neina tėvystės atostogų, viskas sukasi apie suaugusįjį ir jo patogumą, tai kodėl gi, kaip sakant, negrįžus į darbą, kai vaikui trys mėnesiai??? Taip mąsto politikai, todėl niekas nesikeičia. Beje, ji pasakė ir labai įdomią mintį: moterys norėjo lygybės ir ją gavo -  dirba dabar kaip vyrai. Taip. Tačiau niekas nepagalvojo, kad lygybė turi būti "daroma" ir iš kitos pusės...tėtė irgi turėtų gauti tėvystės atostogų ir požiūris į vaiką auginantį tėvą (kaip ir į mamą) turi būti normalus.Gal ir yra teisybės, kaip manote?

Įdomią kryptį įgavo ir pokalbis apie vaiko artumo poreikį. Kadangi aš apie tai tikrai nemažai skaičiau bei mokiausi, na, nesijaučiu profanė šiuo klausimu. Taigi turiu gan tvirtą nuomonę, kurią ir išdėsčiau. O štai pediatrė priėmė viską gan asmeniškai ir užklausė: tai ką, mano manymu, jos vaikams (turi du), kuriuos ji  vos trijų mėnesių atidavė į vaikų darželį, trūksta motinos meilės? Bandžiau būti diplomatiška ir pasakiau, kad nieko negaliu teigti apie jos vaikus, tačiau - jeigu atsižvelgsime į tyrimus - tai jie teigia, kad be galo be krašto svarbus ir akių kontaktas, ir kalbėjimas su kūdikiu, ir fizinis kontaktas. Ta prasme, juk neišnešiotukus tai net guldo plikučius ant nuogos mamos krūtinės, nes įrodyta, kad taip...geriau. Jau nekalbant apie begalę, BEGALĘ kitų tyrimų. Žodžiu, jai paminėjau tik keletą (nors galėčiau apie tai kalbėti valandų valandas) ir jai, mačiau, švelniai tariant, nepatiko.

Ir dar. Paklausė, kaip buvo su Morta ir berniukais. Na, sakau, berniukus maitinau po 18 mėnesių (beje, ji mums tik atėjus tai nusistebėjo, kad DAR maitinu!), o kai Vilhelmui suėjo 18 mėnesių, nuvažiavom visi į parduotuvę, kartu nupirkom dviaukštę lovą berniukams ir taip iškraustėm juos į savo kambarį (iki tol Augustas miegojo mūsų miegamajame, lovytėje šalia mūsų lovos). Morta...miegojo su mumis tol, kol maitinau, o nuo 18 mėnesių išsikraustė į savo lovą pas brolius miegamajame (berniukai nenorėjo turėti atskirų kambarių - nusprendė turėti vieną žaidimų kambarį ir vieną miegojimo). Tačiau, gimus Gertrūdai, atsikraustė pas mus ir, manau, mergaites irgi iškraustysime drauge. Tai pediatrė pakraupo dar kartelį. Sako: o tai kaip jūsų gyvenimas??? Na, sakau, GYVENIMAS paprastai verda ir už miegamojo sienų...ar aš kažko nesuprantu:))))) Tiesiog gyvenimas su vaikais ir gyvenimas be vaikų skiriasi, na, bet tikrai nėra taip, kad, atsiradus vaikams, jo nelieka. Tai kur jis iškeliauja??? Ir kodėl vaikas miegamajame turi būti kliūtis tam gyvenimui??? (na, nesu aš nesupratinga, ką ji turėjo omeny, bet iš tiesų mano atsakymas tai ir buvo būtent orientuotas ir į tai...) Tačiau mieloji pediatrė vis vien neatsispyrė pagundai pasiūlyti man kuo greičiau iškraustyti mergaites į savo kambarį, kad turėčiau gyvenimą:)))

Visą laiką, kai su ja kalbėjome, galvojau apie Lietuvą. Aš dar esu nuosaiki, nes vis dėlto išėjau į darbą (pasikeičiau su Gabrieliumi), kai vaikams buvo 4.5, 6 ir 7 mėnesiai. Man nebuvo baisu, nes palikau juos su tėveliu (na, vieną kartą ne su tėveliu, o su tokia Vilhelmą labai mylėjusia vos ne giminaite), o kadangi manau, kad vaikui su mama svarbiausia (iš tiesų svarbiausia) būti tol, kol jie dar nesidomi juos supančiu pasauliu, tai ir nebuvo baisios sąžinės graužaties. Ir iš tiesų - sudėtingiausia buvo su Augustėliu, nes jis dar buvo labai mažas, bet neturėjau kitos išeities, tai teko eiti į darbą. Bet ir tada Gabrielius man jį atveždavo pamaitinti į darbą, aš palikdavau nutraukto pienelio, o su tėveliu jie lankė baseiną, sportavo ir šiaip gyveno nuostabų ir aktyvų gyvenimą, kuris, manau, kokybe (ir meilės bei dėmesio kiekiu) visiškai nenusileido tam gyvenimui, kurį jis gyveno, kai buvo namuose su manimi.

Žodžiu, grįžtant prie mano galvojimo apie Lietuvą...vis galvojau, kaip reaguotų tos mamos, kurios mane pasiryžusios nulinčiuoti, kai aš bandau pasakyti, kad dveji metai su vaiku nėra tokie būtini (ypač, kai aš bandau argumentuoti, kad svarbu ir motinos kvalifikacija, ir valstybės gerovė...). Taip, kai yra galimybė valstybei juos suteikti, tai VAIKUI tai yra nuostabu. Bet dar klausimas, ar tai yra geriausias sprendimas mamai. Pediatrė tai aiškiai pasakė: po ilgiau, nei pusmečio, mamos kvalifikacija žiauriai krenta (aš manau, kad ne taip jau ir žiauriai, jei domiesi naujienomis, jei nenutolsti ir pan.) ir nenuostabu, kad darbdavys tokios mamos gali nebenorėti. OHO. Drąsiai, sakyčiau:)

Žodžiu, gavau įdomią pamoką apie kultūrinius skirtumus.

P.S. Vėliau kalbėjome apie tai su mamom-lietuvėm (gyvenančiom Belgijoje), tai viena labai teisingai pastebėjo, kad čia viskas labiau orientuota į mamą, o ne į vaiką. Na, tarkim, kad ir tai, jog po gimdymo mama gauna siuntimą pas kineziterapeutą (ko vaikas automatiškai negauna). Ir šiaip. Mama, jos miegas (išsimiegojimas), jos patogumas (juk bjauru naktį keltis, nepatogu ilgai maitinti, vargina ant rankų imti pravirkusį vaiką) ir t.t. ir pan. yra daug svarbiau.

P.P.S. Beveik 3.5 mėnesių Gertrūda sveria 6750g ir yra 64cm. Mūsų kruopa:))) Kaip pasakė viena pažįstama, jau visa perlinė kruopa:))))))))) Ale visvien dar kruopikė:) Ir du visai smagūs dalykėliai: 1. Gertrūda jau "priaugo" rūbelius, kuriuos jai pirkome...parsivežimui iš ligoninės:))))))) Kadangi mūsų visi vaikai pradėjo nuo 62cm rūbų, tai  kažkaip į kitokius net nesižvalgėm ir Gertrūdai nupirkom (parsivežimui iš ligoninės) 62 dydžio rūbelius. Gerai, kad "paskolai" buvome gavę nemažai rūbelių iš Upės, Elzės ir Aušrelės:)))) Štai ir tie rūbeliai, kuriuos buvome nupirkę:

paspediatre3

2. Vis dėlto Gertrūda kruopa, nes sveria geru kg mažiau, nei jos draugelis-liepinukas Herkus, kurio išaugtais rūbeliais, pavyzdžiui, šita žavia avyte ir piktu vilku bei oranžinėmis kelnėmis, irgi galime puoštis:)))

paspediatre2su-herkum

P.P.P.S. Čia labai nusistebi, kad DAR maitini (juk vaikui NET trys su puse mėnesio! :D), tačiau iš tiesų tai skatina. Sako, kad vaikui daug geriau. Ir šaunu, kad taip pasiryžau :D. Antradienį išgirdau pasakojimą, kad Lietuvoje kelioms moterims buvo pasakyta (medikų), kad jų...pienukas "liesas" ir panašiai, žodžiu, daug mažiau skatinimo maitinti vaiką natūraliai. Čia, išeidama iš ligoninės, gavau krūvą NVO telefonų, kam galėčiau skambinti, jei iškiltų klausimų apie natūralų maitinimą. Be to, seselės nuolat klausė, ar viską suprantu, ar viskas aišku, ką padaryti, kad lengviau būtų maitinti natūraliai. Žodžiu, nors labai daug galvojama apie motiną, tačiau natūralus maitinimas iš tiesų skatinamas ir yra įvairios "palaikymo grupės". Tik kad vat toms mamytėms - susidaro įspūdis - labiau rūpi jų pačių, o ne vaikų interesai.

P.P.P.P.S. Aišku, verta pabrėžti, kad tai - tik vienos pediatrės ir vienos (mano) mamytės nuomonė. Tačiau...mes Lietuvoje turėjome paprastą poliklinikos pediatrę, kuri ir buvo skaičiusi visas PSO rekomendacijas, ir daugybę straipsnių ir kurios nuomonė su manąja beveik visada sutapdavo. Šita pediatrė buvo rekomenduota vienoje populiarioje privačioje klinikoje (nes toje klinikoje nebuvo pediatro)

P.P.P.P.P.S. Du lyriniai nukrypimai. 1. Trečiadieniais berniukai važiuoja į dailę. Kartu su jais dailę lanko ir viena lietuvė mergaitė. Jos mama pasisiūlė man padėti ir nuvežti/parvežti berniukus (ačiū, Ligita!) Šiandien ji su sūneliu (kol vyresnėliai buvo dailėje) užvažiavo pas mus, ir Morta žaidė su jos jaunesniuoju sūneliu, o mes šauniai pakalbėjome. Kai vaikams baigėsi dailė, ji susiruošė važiuoti paimti vaikų, tačiau mažieji labai smagiai žaidė, tai liko žaisti tol, kol atvažiuos vyresnėliai. Ligita sako: Važiuoju paimti vaikų. Morta sako: paimk ir mano vaikus. Aš tuju du bolius. :))))))))

paspediatre5

2. Šįvakar Augustas man sako: žinai, aš visai norėčiau valdyti pasaulį. Aš galėčiau būti Lietuvos Prezidentas, Gertrūda - kadangi ji ir belgė - valdytų Belgiją, o aš jai patarčiau, o mano sūnus galėtų gimti Amerikoje ir tada jis galėtų būti Amerikos Prezidentu. Aš ir jam patarčiau ir taip valdyčiau ir Europos Sąjungą, ir Ameriką :)))))))))

paspediatre4

Susiję įrašai

Lapkričio 12

Kultūriniai skirtumai. Vizitas pas pediatrę.

Taigi užvakar galų gale nukeliavom Gertrūdos trijų mėnesių proga pas pediatrę. Ir štai ten visai netikėtai išsirutuliojo pokalbis apie motinystės atostogas ir vaikų auginimą. Viskas prasidėjo nuo to, kad pediatrė užklausė, ar Gertrūda jau išmiega visą naktį. Taip, sakau, VISĄ:))) Na, iš esmės tai aš visiškai nesiskundžiu. Štai ir šiąnakt Gertrūda pavalgė apie pirmą (tada dar nemiegojau) ir jau apie septintą (kai atsikėliau išleisti Augusto į mokyklą). Vakar valgė kažkada vidury nakties. Žodžiu, puikus tas mūsų vaikas. O štai pediatrė ir sako: O, ne! Juk ji nieko geriau nemiega, nei per praėjusio mėnesio apsilankymą! (Hmmm...šiaip aš nesitikiu, kad ji "geriau" miegos tol, kol ją maitinsiu.) Žodžiu, tiksliai pokalbio neatgaminsiu, bet papasakosiu esmę. Taigi ji paklausė, ar jau Gertrūda SAVO kambaryje...Sakau: tai kad ji pas mus lovoje....Ji: bet tai siaubinga! Na, aš taip ir išsižiojau. Manyk, žmogau, ką nori, bet taip imti ir išrėžti... Dar paklausė, ar Lietuvoje taip įprasta. Tai aš jai pasakiau, kad - iš mūsų rato - dauguma žmonių vaikus migdo lovytėje, bet tame pačiame kambaryje. Mes sutarėm, kad migdysim lovoje, nes aš tiesiog fiziškai negaliu atsikelti naktį:) Na, galiu, bet po to jaučiuosi it zombė ir labai ilgai užtrunka, kol užmiegu. O jeigu pusiau miegodama maitinu savo lovoje, tai ir užmigt nėra sunku, nes kaip ir nebūnu prabudus. Tada ji paklausė, o tai ką apie tai mano Gabrielius? Na, kaip čia pasakius... Vaikas mūsų abiejų, tai kažkaip darom, kad visiems geriau būtų. Toks atsakymas ją, mačiau, nustebino.