Grįžti į blogą
sausio 17

Kuo džiaugiuosi Lietuvoje. Nr 1.

 

Šįvakar buvome Madam Baterflai. Tai - Bendras LNOBT, Anglijos nacionalinės operos ir Niujorko „Metropolitan Opera“ teatro pastatymas. Skamba įspūdingai, ar ne? Man tiesiog be galo patiko scenografija ir choreografija, o vaikas - lėlė...žodžių trūksta, koks puikus sprendimas ir kaip puikiai įgyvendintas! Spektaklis Didžiojoje Britanijoje praėjusiais metais pelnė Olivier premiją už Geriausią metų operos premjerą.

Bilietus Gabrielius gavo nuo savo mamos dovanų su gimimo diena (į du spektaklius mums abiems). Nuėjome su nuotykiais.

Kadangi prieš spektaklį nusprendėme važiuoti su reikalais į Vaikystės Sodą (jau kartą buvome iki pietų, tačiau nusprendėme dar kartą grįžti prieš spektaklį), ruošėmės išvažiuoti šiek tiek anksčiau. Tačiau atėjusi Gabrieliaus mama (kuri padovanojo bilietus IR vaikų priežiūrą tais vakarais:)) pasiūlė mums važiuoti pirma į spektaklį, pasimėgauti retu buvimu dviese ir nuvažiuoti į Vaikystės Sodą po spektaklio. Ką gi, mes ir išvažiavome. Nuvažiavome ir žiūrime, kad kažkaip keistai tie žmonės skuba (ant bilietų buvo parašyta, kad spektaklio pradžia - 18.30) :) Paduodame bilietus, o kontrolierius ir sako: Bet tai čia bilietai 22 dienai! Vajetau! Paėmėme ne tuos bilietus. Tiksliau, Gabrieliaus bočius, kuris atvežė mamos nupirktus bilietus, padavė tik į antrąjį spektaklį!

Žiūrime - dar yra laiko. Skambiname mamai. Ji susisiekia su bočium, kuris iš tiesų turi bilietus namie :) Bočius išvažiuoja link mūsų, mama skambina mums ir pasako, kur jis privažiuos. Tačiau kažkaip labai keistai nebeina į teatrą žmonės, be to, uždaromos vienos įėjimo durys. Prieinu ir paklausiu, kada spektaklio pradžia. Man atsako: Šeštą. Hm...liko kelios minutės! Kaip susinervinome... Tik įsivaizduokite: taip retai išeiname dviese, o čia - dovana ir...toks nepasisekimas.

Einu prie kontrolieriaus ir prašau: ar mes negalėtumėme paskambinti žmogui, kuris veža bilietus: jis patvirtintų, kad turi bilietus ir net pasakytų, kokia mūsų eilė ir kokia vieta? (Mat - jeigu vėluotumėme - įeitumėme tik į antrą veiksmą). Ir, žinote, ką??? Jis sutinka! Teisybę pasakius, to nelabai įsivaizduoju Belgijoje. Rimtai. Pasakytų too bad, pats žioplas. Aišku, gal ir klystu (nes tokioje situacijoje Belgijoje nebuvau atsidūrusi), bet nuojauta kužda, kad taip pasisekę nebūtų.

Kaip gerai, kad važiavome tiesiai į teatrą: ir spėjome, ir įėjome! Vos atsisėdome, spektaklis prasidėjo.

Apie spektaklį nepasakosiu - pasakysiu tik tiek, kad jis buvo nuostabus! Ir pasidžiaugiau, kad gyvenu XXI amžiuje :)

Smagu buvo prisiminti tą lietuvišką karšto šokolado gėrimo ritualą. Juk tai - unikalu, ar ne? Šventas reikalas Operos ir baleto teatre išgerti puodelį karšto šokolado! Ir tas vaikščiojimo koridoriuje ratu ritualas. Pasidžiaugiau, kad mes į teatrą einame pasipuošę. Ir paltus paliekame rūbinėje. Pasidžiaugiau naujomis kėdėmis (gal jos ir ne tokios naujos, bet aš jau Lietuvoje teatre buvau seniai!).

Vakaras buvo nuostabus. Iš tiesų mes, lietuviai, turime gražias teatro tradicijas. Prisimenu, kaip mūsų šeimos draugai - australų pora ir prisiekę operos mėgėjai - sakė, kad mes tokie mažučiai, o turime tokių puikių balsų, tokių puikių spektaklių! Ir šis man labai patiko.

Šiaip - jeigu nuoširdžiai - man labiau patinka koncertai arba baletai, nes operos man labai ištęstos. Bet ši opera pakerėjo vaizdais, tad ta istorija nenervino. Na, tik retkarčiais, kai susikirsdavo su mano požiūriu į moteris - tada jau sau tyliai tamsoje keletą kartų varčiau akimis. Bet, kaip sakant, G. Puccini atleistina.

Bet kuriuo atveju - labai džiaugiuosi šia vėl atsiradusia galimybe bent kartkartėm (kai galėsime ištrūkti) pasimėgauti teatru, galimybe vaikus palikti su mylinčiais seneliais ir galimybe susitarti su žmonėmis, kai, atrodo, tai gali būti visiškai neįmanoma!

Nuotrauka: Japan by benzpics63