Grįžti į blogą
birželio 10

Kuti kuti, mano mažuti! - apie kutenimą

313532017_c0ce67dc31

Tikriausiai retas kuris esame apie tai susimąstę, ar ne? Ta prasme, ar kutenti savo vaiką, ar ne? Juk, atrodo, tai taip natūralu! Bet vat tyrimai rodo, kad vaikas šypsosi ne todėl, kad jam labai patinka, o tiesiog todėl, kad jam...smagu su jumis bendrauti!

Kodėl šįkart apie kutenimą? Ogi todėl, kad vieną dieną gavau Renatos žinutę, kuria ji manęs paklausė, ką aš manau apie vaikų kutenimą, nes jai anyta pasakiusi, kad kutenimas kenkia nervų sistemai. Įdomu. Iš tiesų aš - matyt, kaip ir dauguma mūsų - niekada nebuvau apie tai susimąsčiusi. Tačiau pagalvojusi vis dėlto nusprendžiau, kad juk nekankiname mes tų vaikų! Taip, gal kartais perlenkiame lazdą ir vertėtų save daugiau kontroliuoti (prisimenu,  kaip pati vaikystėje iš pradžių linksmai kvatodavau, o po to jau tėtei šaukdavau: baiiiik, baiiiiiiiiiiiiiiiiiiik!!! ), tačiau iš esmės nemanau, kad vaiko ŠVELNUS kutuliojimas gali jam pakenkti.

Kol aš mąsčiau, Renata ir pati ieškojo informacijos ir štai ką rado:

TEIGIAMOS nuomonės apie kutenimus: 1. Šiuo metu vienais rimčiausių šios srities tyrimų užsiima mokslininkė Kristina Harris iš Kalifornijos Universiteto. Jos teigimu, kai kūdikis pradeda "įsisavinti" emocijas, tada juokas nuo kutenimo tampa jo viena pirmųjų reakcijų į aplinkinį pasaulį. Vėliau šis refleksas vystosi į humoro jausmą, kuris savo ruožtu padeda vaikui adaptuotis supančiame pasaulyje. Harris neatmeta galimybės, jog kai kurie žmonės yra per daug uždari, niūrūs, nesuprantantys juokų ir anekdotų tik dėl to, kad juos vaikystėje per mažai kuteno. 2. Vaikų psichologė Violeta Gudaitė rašo, kad vaikų- tėvų pasikutenimai gerai nuteikia ir sukuria linksmą nuotaiką, kurios įprastoje kasdienybėje nebūna per daug. Tai stiprina vaikų ir tėvų ryšį (naudinga santykiams), sukelia teigiamas emocijas (naudinga psichikai, asmenybei). Prisilietimai, apkabinimai, paglostymai – kūno kalba – ypač svarbi vaikams, o reikalinga visiems. 3. Vidaus ligų gydytoja rezidentė Viktorija Matulevičienė teigia, kad kutenimas- reikalingas. Jis padeda palaikyti artimą ryšį tarp, pvz., tėvų ir vaikų. Taip pat tai gera priemonė sumažinti įtampą, nukreipti mintis ir t.t. Taigi tam tikra prasme – tai neblogas poilsis. 4. Pasak psichologės Rūtos Lukošienės, žmogus, nepatyręs švelnumo, yra dirglus, jaučiasi vienišas ir niekam nereikalingas, užauga silpnos sveikatos, turintis psichologinių problemų (nepasitikėjimas savimi, nerimas, depresija, juos lydintis alkoholizmas, agresija ir pan.) Taigi teigiamos emocijos ir auklėjimas švelnumu yra labai svarbūs! Bendraujant su vaiku reikalingas akių kontaktas, fizinis kontaktas(švelnus glamonėjimas, išdykavimas, glostymas, švelnus apkabinimas, apsikabinimai, bučiniai, kutenimas ir draugiški patapšnojimai) ir dėmesys. Gerų auklėjimo rezultatų galima pasiekti tada, kai vaikas žino, jaučia ir tiki, kad yra MYLIMAS ir kad artimi žmonės jį priima tokį, koks jis yra. 5. Majamio universiteto Pediatrijos skyriuje jau kelerius metus atliekamos „kutenimo procedūros“. Naujagimiams kasdien tris kartus per dieną atliekami penkias minutes trunkantys kutenimo seansai. Amerikos gydytojų nuomone, kutenimo metu suaktyvėja sensorinės reakcijos ir stimuliuojama galvos smegenų veikla. Kitaip tariant, tokie vaikai užaugę būna protingesni. 6. Knygos apie auklėjimą autorius ir psichologas Lawrence'as J. Cohen'as teigia, kad juokas, humoras, pakutenimai, dūkimai- vieni geriausių būdų spręsti sudėtingas problemas. Lengvai pralinksminamas vaikas dažniau užmezga stiprius draugystės ryšius, yra mėgstamas draugų, bendraklasių, užaugęs gerai sutaria su kolegomis darbe, sugeba valdyti stresą, konfliktus, mažiau kenčia nuo depresijos. Humoro jausmas taip pat siejamas su intelektu, pasitikėjimu savimi, kūrybingumu ir problemų sprendimu. Be to, humoras leidžia tėvams pažvelgti į vaiko pažintinį vystymąsį. Humoro ekspertas Paul'as McGhee pastebi, kad humoras yra intelektinio žaidimo forma. Kūdikystėje, vaikystėje ypatingai juoką sukelia fizinis kontaktas žaidžiant (kutenimas, dūkimai, švelnios kumštynės, ...) Kai vaikas supranta pokštą, tai ženklas, kad vystosi jo reikšmingi protiniai įgūdžiai. Taigi, atšvęskite, kai mažylis krykštauja, juokiasi. Dažnai su vaikais besijuokiantys tėvai supranta, kad humoras yra neįkainojamas auklėjimo įrankis, jį galima naudoti, taikant discipliną be jokių konfliktų. Be to, pokštavimai, juokavimai, dūkimai, kutenimai- tai būdas mamytėms ir tėveliams išlikti artimiems su vaikais. Tad kokia gi paslaptis, mokant vaiką humoro? Tiesa pasakius, tai gana paprasta. Jei norite turėti linksmą ir laimingą vaiką, nėra geresnio pavyzdžio, nei jūs patys, jūsų bendri žaidimai, pokštavimai, kutenimai,... 6. Knygos apie auklėjimą autorė ir 4 vaikų mama Paula Spencer teigia, kad "humoras ir juokai padeda lengviau susitvarkyti su kasdienėmis užduotimis. Tai padeda vaikams atsipalaiduoti, pasitikėti savimi, jie artimesni su tėvais.

NEIGIAMOS nuomonės apie kutenimą: 1. Renė Dekartas manė, kad kutenimo prigimtis yra metafizinė, nes sukelia ir dvasios, ir kūno kančią arba „malonumą, nepaneigiantį kančios“. Viduramžių laikais kutenimas buvo tapęs baisiu kankinimo būdu. Pasirodo, ilgai kutenamam žmogui traukuliai ir juokas sukelia siaubingą skausmą ir kvėpavimo takų spazmus. Kutenimas neįtikėtina jėga persmelkia visą kūną, sukelia mėšlungį, žmogus krenta ant žemės ir miršta nuo oro trūkumo. Buvo prigalvota pačių įvairiausių kankinimo kutenimu būdų. Paprasčiausias iš jų — kai inkvizitoriai kankiniui kutendavo jautrias kūno vietas rankomis arba šepetėliais, teptukais ir šiurkščiomis paukščių plunksnomis. Budeliai kutendavo pėdas, spenelius, pažastis, lyties organus, o moterims dar ir po krūtine. Kartais pėdas įtrindavo drėgna druska ir prie aukos pastatydavo ožką, kad gyvūnas laižytų skanumyną nuo pėdų šiurkščiu liežuviu, o nelaimingasis tuo tarpu raitydavosi nuo kutenimo. Rytuose budeliai auką kankindavo uždėję jai ant jautrių kūno vietų smulkių vabalų ir uždengę juos riešutų kevalais. Po kelių minučių vabalėlių „kutenimas“ tapdavo toks nepakenčiamas, kad kankinys dėl visko prisipažindavo. IŠVADA: Kadangi tėvai ne vaikų budeliai ir užkutenimas negyvai nėra jų tikslas, tai, mano nuomone, LAIMĖJO KUTENIMAS.

Savo paieškose daugiau ieškojau ne pasisakančių UŽ kutenimą, o PRIEŠ, na, įdomūs buvo tų mokslininkų argumentai.

- Stimuliavimas yra gerai trumpą laiką. Na, minutę ar dvi. Kai tik vaikas jau sukasi nuo kutenimo, reikia liautis. Na, kaip ir aišku savaime, ar ne?

- Tačiau...suaugusieji MANO, kad žino, kada vaikas norės, kad jie liautųsi, bet dažnai vaikas tarsi pakliūva į spąstus. Juokas - automatinė reakcija į kutenimą. Vaikas gali tiek juoktis, kad net negalės paprašyti liautis.

- Tėvams patinka kutenti, nes tai - tiesus kelias prajuokinti ir pralinksminti vaiką. Juk užlieja malonus jausmas, kad vaikas yra laimingas ir myli mus :D Iš tiesų, kutenimo priešininkų nuomone, yra vertingesnių alternatyvų (nors jos užima daugiau laiko ir reikalauja daugiau pastangų. Pavyzdžiui, juokingos pasakos kūrimas, gaudynės, slėpynės, jodinėjimas ant nugaros ir t.t. ir pan. :))

- Sakoma: kaip tai gali kenkti, jei kai kurie vaikai prašosi būti kutenami? Argumentai: vaikas nori bet kokia kaina būti artimas, teikti tėvams malonumą. Be to, kai kurie jau suaugę sako, kad tai buvo vienintelis būdas pritraukti tėvus...

-  Prieš kutenimą pasisakančių nuomone, geriau yra tiesiog pirštų galiukais liesti vaiką arba net neliesti, bet sakyti, kad jį "niurkote", "kutenate" ir t.t. ir pan.

Tačiau...vaikams reikia fizinio kontakto. Šį faktą, manau, puikiai žino visi, kurie nors kiek domisi tėvyste. Fizinis kontaktas, fizinis artumas - puikus būdas parodyti mūsų meilę. Žmogaus kūnas turi daug jautrių vietų, įvairus elgesys gali sukelti juoką: na, tarkim, mūsų vaikai labai mėgsta ir krykščia, kai mes "purškiame" į pilvą, kitų vaikams (kūdikiams) labai patinka, kai "valgomi" jų pirštukai ir pan. Atkreipkite dėmesį į tai, kada jau reikia...sustoti. Geriausiai vaiką visaip "kutulioti" su pauzėm: paniurkom ir žiūrim: jei vaikas, matom, laukia, (o gal net sako) DAR!, tai kodėl gi ne dar mažą truputėlį??? Bet jei vaikas sukasi, pakeičia padėtį, tai geriau jo nebekutenti.

Tačiau...vienas perspėjimas. Tiesiog nesiliaukite žaidę, nes iš tiesų vaikui gali "susijungti", kad tik kutenamas gaus jūsų dėmesio: juk dar galite pagaudyti, pajodyti ant nugaros, tiesiog pažaisti ką nors drauge. Tada vaikas supras, kad kutenimas - tik vienas iš daugybės būdų leisti laiką kartu su tėvais!

Iš tiesų šis nedidelis "kutenimo tyrimas" privertė dar kartą susimąstyti apie tai, kaip vis dėlto svarbu būti sąmoningais. Žinoma, neapgalvosi gi kiekvieno poelgio racionaliai ir privalo būti vietos spotaniškumui, bet kaip vis dėlto svarbu yra pusiausvyra.

O jus kuteno? Patikdavo? Ne? Ar pasakėte? Ar dažnai kutenate savo vaikus? O kokia būna jų reakcija?

Nuotrauka: malweth Tickle