Grįžti į blogą
sausio 02

Labas, 2014-ieji!

 

Kažkaip įsijungiau tinklaraštį ir pradėjau rašyti, tai net nežinau, koks bus šis įrašas po tokios ilgos pertraukos. Problema, kurią turiu išspręsti - kaip padaryti, kad man rašyti įrašus būtų lengva. Nes dabar sistema yra tokia, kad ir įrašus rašyti, ir nuotraukas kelti yra ganėtinai sudėtinga, o aš jau supratau save esant vieno langelio žmogumi (jeigu man reikia daug žingsnių, tai aš tiesiog išvis to veiksmo neatlieku). O rašyti paskatino tai, kad viena bendradarbė atsiuntė nuorodą į mano pernai metų pamąstymus, ką norėčiau daryti 2013 metais, o aš kaip tik skaičiau straipsnį apie tai, ko reikėtų atsisakyti 2014 metais. Straipsnis sukėlė minčių, atsiųstas įrašas priminė apie merdintį tinklaraštį ir...sėdau rašyti. Nes šie metai bus dar įdomesni, nei 2013. Just wait.

1. Ne svajokite apie atostogas, o susidėliokite darbus ir lėšas taip, kad galėtumėte atostogauti. Aš - kai prasidėjo VS istorija - vis galvojau, kad atostogos - nesąmonė, kad jos mane atitraukia nuo to, ką man taip patinka daryti. Ir štai perskaičiau straipsnį, kuriame vienas verslininkas pasakojo, kad jis atostogauti važiuoja ten, kur gali atlikti ir darbo reikalų. Arba, kitaip tariant, važiuoja į komandiruotę, kur dar ir pasidžiaugia aplinka, ty ne tik oro uostas-viešbutis-konferencijų salė (biuras). Tada pradėjau taip daryti ir aš. Štai ir visai neseniai lėktuve perskaičiau R.Branson'o knygą, kurioje jis irgi rašė apie tai, kad derina darbą ir poilsį, o iš esmės darbas jam yra atostogos. Akivaizdu, kad tokių yra daug. 2013 metais turiu daug profesinių-asmeninių įspūdžių iš profesinių kelionių, kurių metu pasidžiaugiau ir gyvenimu. Bent jau šiuo metu esu įtikėjusi, kad tai yra labai efektyvu, nes tiesiog atostogauti...manau, kad nelabai man.

Ir dar. Dauguma svajoja apie kažkokias nerealias atostogas. Žinoma, kad svajoti reikia, bet šiaip ne svajokite apie kažkokias X atostogas X metais, bet sugalvokite, ką galite padaryti čia ir dabar, kad gerai jaustumėtės, kad neperdegtumėte. Be to, juk dabar net pagal įstatymą jeigu trejus metus neatostogausite - prarasite sukauptas dienas. Vadinasi, kai pamatysite išparduodamus bilietus į Milaną, o jau šimtą metų norėjote skristi į Italiją - nusipirkite bilietus. Bent jau man visus kartus, kai taip padariau, pasiteisino.

2. Ne burbėkite, o kalbėkite. Tai buvo vienas svarbiausių tikslų 2013aisiais Vaikystės Sode - pradėti mąstyti ir elgtis pozityviai, o ne negatyviai. Nes taip lengva pradėti kalbėti neigiamai apie kolegę, apie vadovę, apie įvykius, apie taisykles, apie...viską. Mes Sodelyje turėjome mokymus, kurių metu lektorius papasakojo apie žmogaus kuriamas istorijas. T.y., kai mums trūksta informacijos, mes pradedame kurti istorijas. Ir tos istorijos, deja, būna ne teigiamos. Jos dažniausiai būna neigiamos: "Ji(s) tyčia taip padarė"; "Čia taip specialiai, kad man..."; "Niekur kitur taip nėra..." ir pan. Ir taip pamažu, bet užtikrintai skęstame negatyvumo liūne - iš jo ištrūkti yra tikrai nelengva. Kad nebūtų kuriamos istorijos, reikia kalbėti ir kalbėtis. Pavyzdžiui, ne laukti kol pratrūksite, nes kolega VISADA kažką daro ne taip, bet tiesiog pasakyti kolegai, jei jus kažkas erzina, jei norėtumėte, kad kažkas pasikeistų. Ir dar reikia išmokti paklausti, jei nesuprantame, jei trūksta informacijos. Nes mes tikrai dažnai darome klaidą: nežinome atsakymų ir vietoj to, kad paklaustumėme, prikuriame visokiausių istorijų. O kartais tiesiog paprasčiausiai paklausus, gyvenimas taaaip palengvėja. Trumpai drūtai: jeigu turite klausimą, tai arba užduodate ir gaunate atsakymą, arba pamirštate ir judate tolyn, o ne burbate. Paskelbkime šiuos metus NE-burbėjimo metais, ok?

3. Neapsiimkite darbų, kurių nepadarysite. Bent jau aš vis padarau tą klaidą. Tiksliau, apsiimu, o po to per naktis dirbu. Žinoma, kartais gyvenimas tiesiog pasiūlo  daug ir niekaip negali atsisakyti: norisi daryti viską, ką gyvenimas pasiūlo. Visai neseniai skaičiau straipsnį, kad geriausia, jei žmogus miega  6val15min (bent). Ir jei nuolat trūksta miego, gali net bipolar prisišaukti (man tai net juokas suėmė, nes ir mažai miegu, ir dar genetiškai esu linkusi į šį gėrį). Iš tiesų tai su miegu nieko stebuklingo nežadu, nes - jeigu reikės kokią idėją užrašyti - net norėdama neužmigsiu (sakau iš patirties). Bet tiesiog tikrai nuoširdžiai noriu ne(be)apsiimti darbų, kurių akivaizdu, kad arba nepadarysiu, arba tikrai jie net negali būti kokybiškai padaryti, nes darysiu net tų kelių miego valandų sąskaita.

4. Vienas labiausiai nervinančių dalykų yra kai žmonės sako, kad neturi laiko skaityti. Man norisi įsmegti į tą žmogų žvilgsnį ir išrėžti: tiesiog pripažink, kad nenori! Nes jeigu nors truputėlį nori, tai skaityti tikrai galima atrasti, kada. Be to, turite laiko žiūrėti kažkokį idiotišką filmą/serialą/laidą. Turite laiko pliurpti telefonu valandų valandas. Turite laiko išsiurbti namus. Turite laiko apkalbėti kolegą, kuri(s) sunervino. Vat dabar sudėkite visą tą laiką ir turėsite jo DAUG gerai knygai. O skaitymas...skaitymas yra visiškai nerealiai naudingas. Yra dejuojančių, kad patiria per daug streso ir nori atsipalaiduoti, o lengviausia atsipalaiduoti prie teliko, o ne su knyga. Think again. And again.

5. Kiekvienais metais vis pagalvoju, kad noriu labiau įsitraukti į visuomeninę veiklą. Ir apskritai į tokią empatišką-emociškai-intelektinę. Bet į tokią konkrečią. Dar nesuformulavau tiksliai, kokią, bet žinau, kad gervių ir tulpių nelankstysiu. Beje, tai, pasirodo, yra gerai ir sveikatai. (Nors aš šiaip nesergu). Prieš Kalėdas mano vėžiu susirgusi draugė užvažiavo pas mane į biurą ir pasakojo, kaip pildė daug vaikų svajonių. Kadangi prisiminiau, kad mes jau esame diskutavę apie šiuos dalykus (tai, ką, pavyzdžiui, galėtų daryti ir Vaikystės Sodas kaip organizacija), pagalvojau, kad dabar reikia tiesiog imti ir vieną iš idėjų įgyvendinti.

O dabar konkrečiai. Pasižiūrėjau, ką norėjau padaryti pernai.

1 - yra. Jeigu ko ir neimu į širdį, tai tikrai išmokau reaguoti į bjaurius komentarus. Kadangi anksčiau buvau labai gera mergaitė, tai net tų, kurie rašydavo šlykščius komentarus, neblokuodavau. Praeitas etapas. Prieš porą savaičių net ir FB paskyroje užbaninau keletą tokių "draugų". Ir nė nemirktelėjau. Tiesiog gyvenimas per trumpas, kad net akimirksnį murkdyčiausi jų pilamose srutose. Savo erdvėje noriu draugų ir konstruktyvių diskusijų. Ir tai, manau, normalu.

2 - yra. Didžiausias, nuostabiausias, smagiausiais, iššūkiškiausias, įdomiausias dalykas šiemet.

3 - nėra. Akivaizdu, kad esu beviltiška. Ar nebebandysiu? Bandysiu! Bet jau žadėti nieko ne(be)siruošiu.

4 - didelis progresas. Vis dar pasitaiko, bet iš esmės progresas nerealus. Kaip to pavyko pasiekti? Skaičiau patarimus: ir rimtus, ir ne visai rimtus, bet į visus rimtai žiūrėjau ir sąmoningai stengiausi nebeatidėlioti. Palyginus su 2012, tikrai buvo geriau. Spaudžiu sau dešinę.

5 - nėra. Bet nepasakyčiau, kad neskaudėjo širdies. Skaudėjo. Nes noriu rašyti apie švietimą. Noriu rašyti apie tėvystę/motinystę. Noriu rašyti. Mano tinklaraštis kažkiek persikėlė į FB, bet realiai visą laiką galvojau, kad reikia kažkaip jį reanimuoti. Tai 2013 pavadinčiau sirpimo metais. Tiesiog tokio, kokį rašiau anksčiau, rašyti nebenorėjau, o naujai idėjai reikėjo laiko prisirpti. Sirpo sirpo ir...

6 - didelis progresas. didelis. didelis. didelis. Ir dar supratau vieną dalyką, kad tai, kas buvo surašyta čia, nėra baigtinis dalykas, t.y., rezultato kaip ir neįmanoma pasiekti, nes kiekvieną dieną sau tą primeni ir sieki. sieki. sieki. Tai - procesas. Ir noriu pasidžiaugti, kad vis labiau jį valdau. Prioritetizuodama. Sakydama "ne" veiklai, kuri nepadeda man siekti užsibrėžtų tikslų.

Ir dar. Vaikystės Sode įgyvendinome iš esmės viską, ką buvome užsibrėžę. Be galo didžiuojuosi savo komanda! Realiai - nereali komanda. Galėčiau dienų dienas pasakoti apie visus nuostabius žmones, kurie dirba VS ir ypač tuos, su kuriais man tenka daug bendrauti. Mes vis pajuokaujame, kad esame it sekta. Bet tokia gerulė. Šiandien darėme tokį pratimą, apie kurį sužinojau ir be galo norėjau išbandyti. Ir tiek gražių žodžių vieni apie kitus pasakėme, kad tiesiog svaigulys. Matote,mes kitiems vis sakome, kad būtų pozityvūs, kad pastebėtų gerus dalykus ir pan., o patys dažnai to nedarome. Walk the talk sako mano draugai amerikiečiai. Tai va mes ir pradėjome tą intensyviai daryti. Ta proga papasakosiu ir apie vienus personalo mokymus, kuriuose teko dalyvauti 2013 metais. Tai va per juos ir papasakojo tokią istoriją su moralu: jeigu darbovietėje yra 19 darbuotojų, kurie yra tokie, kad nuolat dėl visko burba ir skundžiasi, ir ateina vienas, kuris vis bando pakelti visiems nuotaiką, sakyti, kad nėra taip blogai, šypsosi, skatina visus šypsotis ir įžvelgti teigiamus dalykus, tai...anksčiau ar vėliau jis nusėda, nes tiesiog pritrūksta parako nuolat visus tempti už ausų.  Jeigu darbovietėje yra  19 darbuotojų, kurie iš esmės yra patenkinti, stengiasi įžvelgti teigiamus dalykus, susiburia, kai reikia, padeda vieni kitiems ir pan, ir staiga ateina toks, kuriam viskas blogai, kuris tik burba ir burba, kuris apkalba, kuriam vis atrodo, kad jį išnaudoja ir pan, tai...anksčiau ar vėliau bent jau kai kurie iš tų  19 pradeda abejoti, ar jau tikrai taip jau gerai yra šiame darbe. Įsivaizduojate?!?!? Man tai čia buvo tikrai nauja, kad neigiama nuotaika ir atmosfera yra tokia galinga jėga. Ai, ir dar pasakė, kad neigiama žinia mes pasidaliname vidutiniškai su 20 žmonių (na, jei kas nors manome, kad yra kvailys arba kad nepatiko spektaklis ir pan.), o teigiama (kad kas nors tikrai yra vertas pagyros arba vėlgi, pavyzdžiui, kad labai patiko spektaklis) - tik su vidutiniškai 2 žmonėmis. Ar jūs girdite?!?! 2!!!!! Tai va taip yra su tais burbekliais, zyzekliais ir viskuo nepatenkintais - jie gali  net ir nuostabiausioje vietoje sukurti jausmą, kad vis dėlto nėra jau taip gerai ir nėr čia ko džiaugtis. Daug geriau sėdėti susiraukus ir burbėti. Grįžtant prie VS tai džiaugiuosi, kad mes kuriame pozityvią komandą. Ir dar. Kai buvau Emocinio intelekto konferencijoje Vašingtone (D.C.) ten irgi viena profesorė kalbėjo apie pozityvų mąstymą ir pasakė frazę, kurią dabar ir aš kartoju: "If you can't make it - FAKE IT". Ta prasme, kad jei negali mąstyti pozityviai, tai prisiversk. Po kurio laiko pradėsi natūraliai mąstyti pozityviai. O tai, pasirodo, apsimoka visomis prasmėmis.

Toks truputį minčių kratinys, bet tai tik todėl, kad, atrodo, Hoover užtvanka prasiveržė. Tuoj krizių kontrolės centras imsis veiksmų, ir viskas bus ok.

Gražių jums 2014ųjų!