Grįžti į blogą
birželio 19

Laimėti ar pralaimėti?

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Dauguma tėvų - tarp jų ir aš – vis leidžiamės nugalimi savo vaiko. Beveik kiekvienas tėvas, žaisdamas stalo ar sportinius žaidimus jei bent jau ne visada,tai retkarčiais tikrai sąmoningai pasiduoda. Kas būtų, jei niekada nepasiduodumėme? Nežinau, kaip jus, bet mane persekiotų kaltės jausmas. Kažkur giliai man vis dar atrodo, kad laimėti prieš vaiką yra neteisinga ir netgi...žiauru. Juk visi norime, kad vaikas būtų laimingas. Ir tikriausiai visi matėme, kaip žiba vaiko akys, kai jis laimi?

Konkurencija nėra blogai

Laimėdamas vaikas augina pasitikėjimą savimi. Tačiau – kad ir kaip nemalonu būtų tai pripažinti – lygiai taip pat svarbu yra ir išmokti pralaimėti bei suprasti, kad ne visada įmanoma laimėti. Išmokti garbingai laimėti ir garbingai pralaimėti – viena svarbiausių užduočių iki mokyklos.  To beveik neįmanoma išmokti, jei nėra konkurencijos.  Konkurencingi žaidimai moko nebijoti rizikuoti, susikoncentruoti ir planuoti. Taigi – net ir žaisdami paprasčiausius stalo žaidimus – mokome vaikus to, kas jiems vėliau gyvenime bus neįkainojama. Konkurencija yra savaime suprantamas dalykas, jei šeimoje auga keletas vaikų – ypač, jei tuos vaikus skiria tik keleri metai. Sudėtingiau, jei tarp vaikų didelis skirtumas (tėvai – net nesąmoningai – vis prašo vyresnėlio nusileisti mažyliui, o tai nėra gerai nei vienam, nei kitam) arba vaikas auga tik su suaugusiaisiais.

Kada pasiruošęs?

Labai sunku pasakyti, kada  vaikas yra pasiruošęs žaisti pagal taisykles. Kiekvienas vaikas vystosi savo ritmu, ikimokykliniame amžiuje normos ribos yra labai plačios. Nors dauguma ikimokyklinukų rodo susidomėjimą stalo žaidimais, tačiau ne visi yra jiems pasiruošę. Stebėkite savo vaiką. Be to, stenkitės įsigyti tokius žaidimus, kurie yra skirti jūsų vaiko (o ne vyresnio) amžiaus vaikams. Jeigu matote, kad vaikas dar nėra pasiruošęs, galite paprastinti taisykles arba daryti šiokias tokias išlygas.

Tačiau jau net vos trejų sulaukęs pyplys yra pasiruošęs pradėti stalo (ir sporto) žaidimų „karjerą“. Jeigu žaisite su vaiku (o ne paliksite viską savieigai), maždaug septynerių vaikas jau puikiausiai galės žaisti bet kokį žaidimą.  Kai pradėsite, nepamirškite, kad svarbiausia yra ne žaidimas, o laikas, kurį leidžiate kartu.  Ir jums, ir vaikui turi būti smagu, juk tai – jūsų artumo akimirkos. Kai žaidžiate, visą dėmesį skirkite vaikui ir sekite, ar jam įdomu, ar jis supranta. Juk visas procesas gali būti kupinas naujų žinių, naujų potyrių, kurie net nebūtinai bus susiję tiesiogiai su žaidimu.

Ar leisti laimėti?

Kaip jau minėjau, vaikams labai smagu laimėti. Tada jie jaučiasi svarbūs ir išauga jų pasitikėjimas savimi. Jei laimi, tai džiaugiasi be galo be krašto. Kadangi žaidimo kartu tikslas yra smagiai praleisti laiką, atrodo, kad reikia leisti vaikui kuo dažniau laimėti. Nebūtinai. Retkarčiais leiskite vaikui laimėti, ypač pradžioje. Tai yra svarbu dėl labai paprastos priežasties – vaikas turi laimėti ne vieną kartą, kol nebebijos pralaimėti. Išmokęs laimėti, vaikas turi mokytis ir pralaimėti. Jeigu žinote, kad vaikui sunkus metas (darželyje susipyko su draugu, prastai jaučiasi, neišsimiegojęs), nebijokite leisti jam laimėti. Tai, kad vaikas sunkią akimirką pasijus geriau, tik praskaidrins jūsų dieną. Nebūkite principingi, būkite supratingi. Tačiau, kaip sakoma, kraštutinumai gerai nėra. Vaikai, kurie visada laimi prieš tėvus, sunkiai bendrauja su vaikais, nes su jais reikia dalintis ir jie – lygiai taip pat kaip ir jis – nenori pralaimėti. Taigi iš pradžių keiskite taisykles ir leiskite (retkarčiais) vaikui laimėti, vėliau tiesiog duokite vaikui „geresnę pradžią“: pavyzdžiui, leiskite pradėti žaidimą arba leiskite jam jau pradėti turint šiek tiek taškų ir t.t. ir pan – kiekvieną žaidimą galima adaptuoti pagal individualius poreikius. Svarbiausia – lankstumas.

Norėdami sustiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, leiskite jam žaisti kompiuterinius žaidimus (lavinamuosius) arba tokius, kuriems nereikia partnerio. Taip gerėja vaiko gebėjimai, aštrėja mąstymas, tačiau nejaučiama konkurencija. Nepamirškite, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams reikia daug žaisti – tik taip atsiskleis jų kūrybiškumas, jie sugalvos SAVO žaidimus ir SAVO taisykles, o visa tai dės pagrindą stalo bei sporto žaidimams.

Mokykite pralaimėti

Mūsų vyresnėlis tiesiog siaubingai nemėgsta pralaimėti. Net ir būdamas šešerių jis vis dar retkarčiais apsipila ašaromis arba supykęs nusisuka. Tačiau tai – jau progresas. Anksčiau jis galėdavo sugriauti visą žaidimą ir trinktelėjęs durimis išlėkti į kitą kambarį. Kaip ir viskas – mokymasis pralaimėti reikalauja laiko. Tai neatsitiks per vieną dieną. Vieni vaikai tarsi gimsta mokėdami pralaimėti, tačiau yra ir ambicingi individualistai, kuriems atrodo, kad sugrius pasaulis, jei jie pralaimės.

Visų pirma, ką jūs galite padaryti, būkite pavyzdžiu. Jeigu vaikui matant pralaimite krepšinio rungtynes ir visa tai palydite geru kamuolio spyriu į nežinią ir piktu žodžiu, tai nesitikėkite, kad vaikas elgsis kitaip. Jei leidžiate vyresniam broliui spirti į stalą, kai nepasiseka ėjimas, mažylis darys tą patį. Tačiau jeigu pralaimėjęs pasakote: „Vaje, kaip norėjau laimėti...Gal pasiseks kitą kartą...“ – vaikui siunčiamas signalas, kaip reaguoti į pralaimėjimą. Jau penkerių sulaukęs vaikas iš esmės turi suprasti, kad neįmanoma visą laiką laimėti.

Neignoruokite vaiko jausmų. Juk puikiai suprantate, kad vaiką apėmė įtūžis – juk ir jums taip būna. Taigi ir būkite supratingas, supraskite vaiko nusivylimą. Tačiau jokiu būdu netoleruokite neleistino elgesio: keiksmų, daiktų spardymo, mėtymo, durų trankymo, isterijos priepuolių ir pan. Tiesiog pasisodinkite vaiką ir apie tai pasikalbėkite. Pasakykite, kad tokio elgesio netoleruosite, kad kitą kartą tiesiog išsiųsite jį į savo kambarį.

Dėmesį sutelkite ne į tai, kaip paguosti pralaimėjusį vaiką, bet į tai, kaip jam padėti, kad kitą kartą pasisektų. Analizuokite, ko vaikas dar nemoka, kur reikėtų „pasitempti“. Jei žinote kokių „gudrybių“, pasidalinkite. Pavyzdžiui, sakykite: „Neskubėk. Gerai pagalvok, kurioje vietoje matei tą paveiksliuką“ ir pan.

Pastebėkite tai, ką vaikas daro puikiai, kur jam sunku prilygti. Tegul vaikas jaučia, kad daug ką moka padaryti puikiai – tada ir pralaimėjimai nebus tokie visa-griaunantys.

Nepamirškite, kad net ir vyresniems vaikams retkarčiais gali būti labai sunku pralaimėti (pripažinkite, juk kartais būna be galo sunku ir mums patiems). Tačiau jeigu jūsų vaikui 10 ar net 11 metų, o pralaimėti vis dar nemoka – laikas susirūpinti. Gali būti, kad vaiką kamuoja tai, ko vien tik jūs nebepajėgsite išspręsti.

Ar mano mažylis moka apgaudinėti?

Šis klausimas vis iškyla ikimokyklinukų tėvams. Nieko nuostabaus. Juk jau net dvejų metų neturinčių vaikiukų tėvai kartais sako: Jis labai sąmoningai man meluoja! Taigi, atrodo, keturmetis jau gali būti šios srities meistras. O kaip yra iš tiesų?

  • Iki trejų metų vaikai nesupranta, kad meluoja ir apgaudinėja. Taigi su tokiais vaikais yra per anksti žaisti žaidimus pagal taisykles.
  • Nuo trejų vaikas jau pradeda suprasti tokias sąvokas kaip „teisinga“, „neteisinga“, „gera“, „bloga“, „sažininga“ ir pan. Tai dar nereiškia, kad jis visada gyvens pagal šiuos principus, bet iš esmės jis jau juos supranta. Tačiau jei vaikas apgaudinėja, tai dažnai nepiktybiškai. Tiesiog reikia su juo apie tai pasikalbėti.
  • Jei jus apgaudinėja pradinukas, jį tikriausiai kankina koks nors kitas nerimas – galbūt jis nepasitiki savimi, galbūt jaučia įtampą. Pasistenkite išsiaiškinti, kodėl vaikas nesijaučia saugus.

Ką daryti tėvams, jei vaikas apgaudinėja?

Apgauti, vadinasi, sąmoningai pasielgti „neteisingai“. Sąmoningai „neteisingai“ elgiasi tik tie vaikai, kurie supranta, ką daro, o bent jau iki trejų (kai kurie ir ilgiau) vaikai to nesupranta. Be to, apgaudinėjimas NĖRA ĮGIMTAS. Tai yra IŠMOKSTAMA. Todėl labai svarbu, kad jūs patys neapgaudinėtumėte vaikų. Pradėkite nuo to, kad visada ištesite tai, ką pažadate. Kad elgiatės pilietiškai ir sąžiningai ten, kur einate su vaikais (pavyzdžiui, jei nesate neįgalus, tai ir nestatote mašinos vietoje, skirtoje neįgaliesiems) ir t.t. Kai kurie žmonės sako (net ir girdint vaikams), kad nepagautas – ne vagis. Kaip tada tikėtis, kad jūsų vaikas jūsų (ir kitų) neapgaudinės?

Jei pastebėjote, kad vaikas apgaudinėja žaisdamas stalo žaidimus ar jums apie tai pranešė darželio auklėtoja, visų pirma pagalvokite, kas galėjo paskatinti vaiką šitaip pasielgti. Gali būti, kad jūsų vaikas dar mažas ir nesupranta, ką reiškia apgaudinėti. Tokiu atveju reikia mokyti, o ne bausti. Jeigu žinote, kad vaikas jau supranta, pasistenkite išsiaiškinti, kodėl jis nenori žaisti sąžiningai – gal jį kamuoja vidinės problemos? Pasakykite vaikui, kad matėte jį žaidžiant nesąžiningai (arba jums pasakė) ir pasikalbėkite, kodėl yra svarbu būti sąžiningu.  Ir nepamirškite, kad beveik visi vaikai liaunasi žaidę nesąžiningai ir apgaudinėję, kai sustiprėja jų pasitikėjimas savo jėgomis. Taigi nepulkite panikon. Pasikalbėkite su vaiku, tačiau neužakcentuokite. Daug svarbiau yra visos smagios akimirkos, praleistos kartu ir visa tai, ką jūs tuo metu kalbėjote ir pasisėmėte iš to buvimo kartu.

Ką verta žinoti?

  • Ikimokyklinio amžiaus vaikai mokosi skirti „gera“ nuo „bloga“, „teisinga“ nuo „neteisinga“
  • Ikimokyklinio amžiaus vaikams daug svarbiau, kad būtų patenkinti tėvai, o ne tai, kad veiksmas būtų „teisingas“. Jei vaikas mano, kad jūs supyksite, jei jis pralaimės, gali apgaudinėti draugus, kad tik jums įtiktų.
  • Pradinėse klasėse jau vaikas turėtų puikiai skirti „teisingą“ poelgį nuo „neteisingo“.
  • Ikimokykliniame amžiuje vaikas turi suprasti, kad neįmanoma visada laimėti.
  • Žaisdami su kitais (tėvais, draugais, broliais/seserimis) ikimokyklinukai išmoksta apie taisykles, apie sąžiningą žaidimą. Šio amžiaus vaikai dažnai kalbasi apie tai, kas yra „teisinga“ ir „sąžininga“.
  • Stalo ir sporto žaidimai moko vaiką kontroliuoti savo emocijas ir bendrauti su kitais. Vaikas išmoksta, kad – jei darys ką tik nori ir kada tik nori – tai tikriausiai nei laimės, nei bus mėgiamas kitų.
  • Kai kuriems vaikams padeda, jei iš pradžių jie žaidžia be konkurentų (pavyzdžiui, lavinamuosius kompiuterio žaidimus) .

Taigi nepamirškite, kad žaidimai – smagus laiko praleidimas kartu. Smagių ir turiningų jums akimirkų!