Grįžti į blogą
lapkričio 02

Lapkričio 2. Vėlinės.

Šiandien - Vėlinės. Deja, esame toli nuo artimųjų kapų, kuriuos galėtumėme aplankyti. Tačiau labai nesinorėjo, kad ši diena vaikams eitų ir praeitų... Taigi ryte, po pusryčių, pasiūliau vaikams "uždegti" jų pačių pagamintas žvakeles ir prisiminti mūsų šeimos mirusius artimuosius.

Taigi...pradėjome daryti darbelį, o jį darydami pakalbėjome apie babos Giedrės mamą - probabą, babos Nylios tėvelius ir bočiaus tėvelį. Vaikai, deja, prisimena tik probabą - kiti mirė jiems dar negimus. Augustas tik žino, kad babos Nylios mama mirė likus vos pusmečiui iki jo gimimo. Ką vaikai prisimena apie probabą? Vilhelmas sako: probaba darydavo mums labai daug skanumynų. Būčiau norėjęs, kad ji dar būtų pagyvenus. Aš prisimenu, kaip pas ją po viena spinta slėpiausi. Mes su Augustu žaidėm slėpynes. Augustas sako: ji labai gera buvo. Aš prisimenu, kad probaba pabūdavo su mumis, kai jūs negalėdavote. Ji vienintelė visada norėdavo žaisti su manim, kai ir bočius, ir Elzė būdavo užsiėmę. Ji mokėjo labai gražiai žaisti. Aš jai padėdavau daryt blynus. Ji visada turėdavo mano mėgiamo sūrio.

Visai nemažai, kai pagalvoji, kad jų probaba mirė, kai Augustui buvo penkeri, o Vilhelmui - treji. Aš apie savo senelį, kuris mirė man esant ketverių, prisimenu mažiau...tokias nedidukes nuotrupas iš mūsų susitikimų...prisimenu,  kaip per jo laidotuves verkiau palindus senelių namuose po lova. Kitas senelis mirė, kai man buvo trylika...irgi neprisimenu labai daug. Prisimenu, kaip valom kartu grybus, kaip nusiveža mane į lapių auginimo fermą. Geriausiai prisimenu močiutę, mamos mamą. Na, kaip ir turėčiau, nes ji mirė jau man laukiantis Augusto. Mylėjau močiutę anūkės meile, nors nebuvom labai artimos ir skaudėjo širdį be galo be krašto, kai ji iškeliavo. Tačiau šiandien jau suprantu, kad labiausiai išgyvenau dėl savo mamos, nes - vos tik pagalvodavau apie savo Mamą - tuoj apsipildavau ašaromis. Matyt, močiutei mirus, visos moterys staiga supranta, kad Mama šalia ne amžinai, ir tas supratimas yra toks skaudus, kad norisi jį nustumti į kuo tolimesnę savo esybės kertelę ir niekada apie tai negalvoti...

Prisimenu, kaip važiuodavome į kapines, kai buvau maža. Tai būdavo vienas tų retų metuose kartų, kai važiuodavome taksi. Sėdėdavau gale su mama (dažniausiai prie jos prisiglaudus ir snūduriuodama, nes mane labai pykindavo mašinose) ir stebėdavau tą nesibaigiančią mašinų koloną, kuri tais laikais iš tiesų būdavo retenybė ir tik į kapines per Vėlines.  Prisimenu, kad tekdavo labai šiltai apsirengti, visada turėdavome gėlių, o ore tvyrodavo toks keistas ugnies ir pirmųjų šalnų kvapas. Man patikdavo nešti vandens ir stebėti kaip visur aplink dega žvakutės ir darbuojasi žmonės...Prisimenu, kaip, eidama vandens ar nešdama išmesti lapus, visada apeidavau visų mirusių vaikų kapus...Žinojau visus, kurie yra netoliese. Visada patikrindavau, ar ten dega žvakelės ir uždegdavau (pakeliui uždegdama ir visas kitas)...ir visada - VISADA - bandydavau įsivaizduoti, kur jie, ką veikia ir...ar yra laimingi TEN.

Manau, kad Vėlinės - graži ir prasminga susikaupimo šventė. Ir iš tiesų šventė, nes prisimename tuos, kurių dėka esame čia, kuriuos prisiminus iškyla daug gražių akimirkų...ir jie tarsi vienai dienai vėl yra visai visai šalia, nes ta riba tarp matomo ir nematomo pasaulių kelioms valandoms tarsi nusitrina.....

Susiję įrašai