Vakar vaikai ėjo į spektaklį. Į STALO TEATRO „Avinėlio kelionę”.  Kad eisime į spektaklį, apsisprendėme tik jau grįžus tėtei iš darbo. Kadangi bilietai buvo gan brangūs, nusprendėme, kad išleisime trijulę. Beje, sušaukėme šeimos Tarybą.

Klausiu: Vaikai, ar norite eiti į teatrą?

V: O apie ką bus?

A: Aš nenoriu.

Aš: Tai neinat? Bet jūs tik pagalvokite: galimybių nueiti į lietuvišką teatrą daug neturime!

M: Aš tai NORIU! Broliai ėjo į kiną (šį savaitgalį su draugais), į Star Wars (per Augusto gimtadienį), o AŠ??? Aš NIEKUR nėjau!

Gabrielius: Mortele, bet juk tu buvai su Sophia Princesių spektaklyje („Princesės ant ledo”), o Lietuvoje ėjai su Medeina į daug spektaklių! Ir į kiną.

M: Bet aš ir dabar į spektaklį noriu.

V: Ir aš noriu.

Aš: Gerai, bėkit susiruošti.

A: O aš TURIU važiuoti?

Aš: Na, mums visiems važiuoti per brangu, tai važiuokite jūs.

A: O tu nori, kad aš tualetus valyčiau?

Aš: ?????

A: Na, užaugęs! Taigi namų darbų tai nespėsiu paruošti!!!

(Maniau, kad nugriūsiu vietoje…)

Išsiaiškinome kaip ten su tais tualetais. Žodžiu, tokiose situacijose labai padeda šiek tiek perfrazuoti Marko Tveno žodžiai: Never let schooling get in the way of your education. Aš sakau: Neleisk, kad mokymasis trukdytų išsilavinimui 😀

Važiuojame į teatrą. Gertrūda labai supyko, kai įsodinome į mašiną ir ėmė šaukti iš visų plaučių. (Vežėme vaikus visi trys, nes aš norėjau įbėgti, nupirkti bilietus, juos pasodinti, o laiko jau buvo labai mažai ir bijojom, kad nebus, kur pastatyti mašinos…)

Vilhelmas: Gertrūda, nutilk!!!

Morta (atsisukusi į Vilhelmą ir nedviprasmišku tonu): NEŠAUK ANT VAIKO!

😀 😀 😀

Vilhelmas: Gertrūdėle, gal galėtum nešaukti?

Gertrūda nutyla. Visi nutylam. Tylim. Ir tada Gertrūda sako:

NE!

Jau tada kvatojom visi…

Teatre vaikams patiko. Ačiū Astai, kuri juos „pašefavo”!