Grįžti į blogą
spalio 15

Lyčių lygybė bei kviečiu drauge išgerti puodelį arbatos Klaipėdoje:)

Štai jau vienuolika metų sąmoningai stengiuosi, kad vaikai augtų nevaržomi stereotipų. Šiandien jau galiu pasakyti, kad tai - sunkus darbas. Ir - reikia pripažinti - tai, kad jie auga Lietuvoje, šio darbo nepalengvina. Štai Čaplikas per rinkiminius debatus leidžia sau rėžti, kad Lietuvos moterys gražios, kad vat šaunuolės leidžia vyrams būti politikoje, versle. Gerai, kad mano vaikai tų debatų nežiūrėjo - būčiau iš gėdos skradžiai žemę prasmegus. Ir tai dar ne viskas. Tie visi pasakymai: "mergaitės turi...", "berniukai turi..." - žudo. Aš esu mačiusi mergaičių su tokiu užtaisu, kurio galėtų pavydėti bet koks berniukas. Kita vertus, kodėl turėtų pavydėti?! Esu turėjusi klasėje berniukų, kuriuos - nors ant žaizdos dėk: švelnūs, draugiški, šilti. Kodėl jie turėtų siautėti?!

Ir štai vakar susidūrėme savo namuose su dviem atvejais, kurie verti plunksnos, nes pirmuoju atveju abu kvatojome dėl netikėto atsakymo, o antruoju labai didžiavomės savo jau vienuolikamečiu:

1)

G (su gera doze ironijos): Morta, eik skaityti arba eik prie puodų.

M: Gerai, tuoj ateinu.

G: ?????

2)

Žiūrim vakar su vaikais Felix Baumgartner'io šuolį, ir Augustas griebiasi už galvos:

- Kodėl tik viena moteris??? (valdymo stotyje) Kodėl nėra daugiau moterų??? 

Beje, šiandien Augustas, grįžęs iš mokyklos, buvo švelniai pasibaisėjęs, kad vienintelis žmogus, kuris mokykloje žinojo apie šuolį, buvo gamtos mokslų mokytojas prancūzas ir, žinoma, didžiavosi, kad į mokytojo klausimą, kas įvyko vakar, galėjo atsakyti tik jis, Augustas :)

O šiaip visiems nuoširdžiai linkiu, kad vaikai augtų laisvi ir neribojami stereotipų. Aš, pavyzdžiui, daug labiau džiaugčiaus, kad mano vaikas darytų tai, kas jam patinka, nei tai, ką daryti reikia (says who?!). Štai aš vakar norėjau būti vakarienės gamintoja ir iškepiau vaikams dešrelių, įdarytų tešloje.  Tešla - kaip ir dešrelės - buvo pirkta. Ir štai jau garuoja visas šis nuostabus reikalas ant lėkštės, o aš savimi didžiuojuosi iki Mėnulio ir atgal, kad padariau vakarienę...o, neeeeeee! Pamiršau nulupti dešrelių celofaną. :D Tai vaikams vėl teko išlupti dešreles iš tešlos, tada iš celofano ir tik tada jau valgyti. Na, ir ką? Jeigu aš vaidinčiau super duper maisto gamintoją, tai būtų patetiška. Dabar gi, na, sufeilinau, ir tiek. Ne pasaulio pabaiga. Bet tai jūs įsivaizduokite, kokia siaubingai nelaiminga būčiau, jei mano gerumas būtų matuojamas dešrelėmis, įdarytomis tešloje ir panašiais virtuviniais šedevrais. Man būtų tiesiog ŠAKĖS. Turbūt būčiau baisaus nepasitikėjimo savimi kamuolys. Ačiūdiev, gyvenu nebe  1950aisiais, kai tai buvo moters gerumo matas!

Ir dar. Penktadienį vakare būsiu Klaipėdoje. Galiu susitikti su visais, kuriems įdomus Vaikystės Sodas Klaipėdoje. Rašykite man ir sutarsime, kur susitinkame (apie 18.00, nes aš dieną turiu mokymus, o po jų susitinku su Klaipėdos meru) pasikalbėti. O gal galite rekomenduoti kokią nelabai triukšmingą penktadienio vakarą ir esančią gan centre vietelę Klaipėdoje?! Iki pasimatymo!

Nuotrauka: Tea Cup Pot by Eduardo Mueses