Grįžti į blogą
sausio 25

Mamos rauda arba kodėl tėtė mano kitaip.

Praeitą savaitę į Vaikystės Sodą paskambino viena mama. Niekada su ja nekalbėjau - tik tą vienintelį kartą. Ir net nežinau jos vardo ar pavardės. Tik tiek, kad ji pradėjo pasakoti apie savo vaikelį ir...pravirko. Pagrindinė priežastis - vyras nesupranta ir nepritaria jos idėjoms investuoti į vaiką. Ir tai - ne pirmas ir ne antras ir net ne trečias panašaus pobūdžio pokalbis/laiškas.

Tiesa, turim pažįstamų ir net draugų, su kuriais irgi nuomonės susikerta: mes sakom, kad investicija į vaikus - geriausia investicija, o jie sako, kad jų tėvai nepersistengė, o jie vat vadovaujančius postus užima, daug pasiekė ir t.t. ir pan. Ką aš galiu tada atsakyti? Aš renkuosi manyti, kad tokie atvejai - juodosios gulbės. Lietuvoje (ir visoje buvusioje sovietų zonoje) tokių juodųjų gulbių yra daugiau, nes žmones buvo stengiamasi sulyginti. Vadinasi, mes visi buvome auginami daugiau-mažiau pagal vieną kurpalių, todėl šiandien tie vaikai, kurių (išsi)lavinimui tėvai skyrė didžiulį dėmesį nelabai skiriasi nuo tų vaikų, kurių (išsi)lavinimui tėvai skyrė nedidelį dėmesį arba visai jo neskyrė.

Bet vis dėlto turiu keletą pavyzdžių savo artimiausioje aplinkoje, kad vaikystės aplinka ir tai, ką darė tėvai namuose, lėmė, kur šiandien yra jų vaikai. Jei žiūrėjo teliką, tai dabar ir vaikai ( jau suaugę) žiūri teliką. Jei skaitė knygas ir domėjosi, tai ir vaikai šiandien skaito bei domisi. Yra ir kitokie pavyzdžiai: žmonės nepaprastai puikūs savo srities žinovai, tačiau daugiau apie nieką (na, beveik) su jais negali pasikalbėti. Tai kur tas bendrasis išsilavinimas? "Klausimėlio" publika puikiai parodo, ką duoda bendrasis išsilavinimas, jei nėra aplinkos, kur apie viską (daug ką) yra diskutuojama, gilinamasi, klausiama, kritikuojama ir pan. Nes bendrasis išsilavinimas nesibaigia 12 klasėje. Ir tuo labiau nesibaigia mokyklos programa. Bendrasis išsilavinimas trunka visą gyvenimą. Prisimenu, kaip Gabrieliaus baba - jau būdama 70ies metų garbi profesorė, kuri būtų galėjusi garbingai ilsėtis ir džiaugtis užtarnautu poilsiu - paskambino ir klausia: Ar gali pamokyti, kaip galėčiau turėti gmail? , o ligoninėje buvo apsikrovusi įvairia medžiaga ir tarp chemoterapijos seansų vis sakė, kad jau geriau jaučiasi ir iki balandžio baigs rašyti vadovėlį... Ar mes esame išmokyti ir pasiruošę mokytis visą gyvenimą?!

Kaip jūs manote, ar toks požiūris (ganėtinai abejingas) Lietuvoje yra todėl, kad mūsų kartos žmonės dar lankė nemokamas muzikos mokyklas, ir visi būreliai buvo, na, beveik nemokami?! Jau nekalbu apie mokyklą ir universitetą - tą gėrį beveik visi gavome nemokamai. Gal dėl to mes nesuprantame, kokia viso to tikroji kaina? Nes dabar pažiūrime ir galvojame: brangu.

Kita vertus, kodėl būtent moterys jaudinasi, kad jų vyrai dar nėra supratę investicijos į vaiką svarbos? Gal dėl to, kad jie yra labiau nutolę? Gal dėl to, kad mūsų visuomenė yra daug labiau patriarchalinė, ir vyrai dar nėra taip įsitraukę į vaikų auginimą, kiek galėtų būti įsitraukę? Gal dėl to, kad vyrai mano, jog visa tėvystės literatūra yra "moteriškių" literatūra ir dar neperskaitė, kad mes galime vaikams atverti daugybę langų, tačiau galime juos ir užverti?

Ir dar vienas klausimas: kodėl Lietuvoje tokių vyrų daugiau? Kas tą galėjo sąlygoti? Visaip mąstau: ar dėl to, kad kažkaip giliai dar daug vyrų turi kompleksą(?) domėtis moteriškais reikalais (t.y. vaikais)?

Žodžiu, daugiau klausimų, nei atsakymų, bet būtų įdomu, ką jūs manote apie tai, nes, na, man tikrai niekaip neišeina iš galvos ta moteris, kurią tiesiog norėjosi apkabinti per ragelį...