Grįžti į blogą
rugpjūčio 27

MažOsios krikštynos. Priešistorė.

 

Iki šio sekmadienio turėjome keturis vaikus, kurių trys buvo krikščionys, o viena - pagoniukė. Po šio sekmadienio turime jau keturis krikščionis! Iš tiesų apie Gertrūdos Elenos krikštynas pradėjome galvoti dar tada, kai ji gimė... Mintis apie krikštynas "susidėlioti" padėjo tai, kad prieš porą mėnesių buvau paprašyti parašyti apie mūsų vaikų krikštynas "Mažylio" Mamų klubui... Taigi iš pradžių - šios - "ikikrikštinės" - mintys:Mes tris vaikus krikštijome jiems esant penkių mėnesių. Taip jau kažkaip pavyko. Teisybę pasakius, man visada atrodė, kad vaiką reikia krikštyti mažą. Be to, man tai – nepaprastai graži tradicija, sakyčiau, viena gražiausių. Mums sunkiausia – krikštatėvių rinkimas. Nežinau, bet tikiu prietaru, kad vaikas bus panašus į savo lyties krikšto tėvą. Tarsi tą patvirtina vieno iš mūsų vaikų istorija: kadangi sakėme, kad turėsime bent tris vaikus, mano sesuo (dar negimus pirmam) pasakė, kad bus krikšto mama trečio vaiko (nes tada bus pakankamai suaugusi prisiimti tokią atsakomybę) ir tikisi, kad trečias vaikas bus mergaitė. Trečioji mūsų šeimoje (po dviejų berniukų) gimė Mortulė ir – norite tikėkite, norite – ne, bet labai daug kuo yra panaši į mano seserį!

Žodžiu, arba prisikalbėjau, arba iš tiesų ši liaudies išmintis turi tiesos. Man visada atrodė, kad būtent krikštatėvių parinkimas yra sunkiausia ir svarbiausia krikštynų dalis. Juk iš tiesų šie žmonės įsipareigoja lydėti vaiką visą gyvenimą. Ir būti tėvų papildu. Suprantu, kad kartais tiesiog paprašoma vaiką pakrikštyti. Bet net ir tokiu atveju, manau, gėda neprisiminti to vaiko nei per Kalėdas, nei per jo gimimo dieną ir pan. Na, ir šiaip bent jau minimaliai domėtis jo gyvenimu ir jausti šį tą daugiau, nei bet kuriam kitam vaikui.

Dovanos, tikiu, irgi yra neišvengiama krikštynų dalis. Man labiausiai patinka (ir atrodo vertingiausios) „amžinos“ dovanos: tai sidabrinis šaukštas su išgraviruota krikštynų data (kadangi mano mama po tokį padovanojo abiems berniukams, tai žinau, kokio jie ūgio ir svorio buvo savo krikštynų metą), tai stilizuotas kryželis (Morta gavo nepaprastai gražų nuo savo krikštatėvio). Dar mūsų vaikai yra gavę dovanų (nuo mano tėvų) po tautinę juostą, kurios austos prasmingais raštais bei išaustos krikštynų datos bei tai, kad jos – nuo bočių. Šiaip mūsų vaikai iš tiesų gavo ir iš senelių, ir iš prosenelių labai gražias simbolines dovanas. Aišku, tolimesni giminės ar draugai dažniausiai dovanoja žaislus ir šiaip buičiai/kasdienybei reikalingus daiktus.

Prasmingi ritualai? Man labai gražu, kai kūmai pasirūpina vaiko krikšto rūbeliais. Tiesa, mūsų kūmai rūpinosi krikšto skraistėmis ir krikšto žvakėmis. Vilhelmui – kadangi jo krikšto mama švedė – iš pačios Švedijos buvo atvežtas kūmos pyragas, kuris buvo Švedijos tradicinis krikštynų pyragas. Mortai krikšto mama parūpino nepaprastai gražų tortą – tokį, kuris dar šiandien man akyse mirguliuoja, kai išgirstu žodį „tortas“ . Dar vienas mūsų krikštynų „ritualas“ – per berniukų krikštynas skaitinius skaito jiems svarbūs giminės vyrai, o per Mortos skaitė moterys. Manau, kad taip pagerbiamas giminės tęstinumas, simboliškai vaikas apgobiamas per tą skaitymą tarsi ir protėvių bei artimų giminaičių globa.

Aš asmeniškai buvau labai prisirišusi prie A.Saulaičio: jis mus sutuokė, jis krikštijo mūsų vaikus. Ir visada jaučiausi, kad kalbama su juo viena kalba: tam, ką jis sakydavo, nesipriešino nė viena mano esybės dalelė. Be to, jis moka padaryti tikrą, gražią ir prasmingą šventę. Ir prie Jonų bažnyčios esu prisirišus, nes visos apeigos vykdavo ten.

Ir dar. Visi vaikai gimę šaltuoju metų laiku, todėl krikštynos vasarą buvo nuostabus sprendimas: ir vaikai maži, ir galima gražiai atšvęsti. Augusto krikštynos buvo labai ramios: giminė susirinko bažnyčioje, visi pasidžiaugėme, o po krikšto nuvažiavome pas mus namo su krikšto tėte (krikšto mama kaip tik tą dieną filmavosi, tai negalėjo). Vilhelmo krikštynos jau buvo audringesnės: visas jas mūsų bute surengė jo krikšto mama švedė: ir maistas buvo švediškas, ir šventė su švediškais elementais. Mortos krikštynos buvo tokios, sakyčiau, labiausiai lietuviškos: mano sesuo suorganizavo balionų su linkėjimais leidimą nuo Pūčkorių atodangos, šventėme mano tėvų sodyboje, susirinko visi artimiausi giminės. Ir štai...atėjo Gertrūdos eilė.

Visų pirma, ji gimusi vasarą. Visų antra, kun.A.Saulaitis – nebe Lietuvoje. Visų trečia, Gertrūda gimė ne Lietuvoje, o ir mes šiuo metu gyvename ne Lietuvoje. Visų ketvirta...su trim vaikais laikėmės tos tradicijos, kad krikštytų vaikus žmonės, kurie nėra pora (sakoma, kad tokia buvusi lietuvių tradicija, nes tada vaikelis turi tarsi dvi krikšto šeimas). Taigi krikšto mamą vos gimus Gertrūdėlei lyg ir "turėjome omeny", o vat krikšto tėtės – niekaip. Ir taip galvojome, ir anaip...NIEKAIP. Tada kilo mintis prašyti artimų draugų, nors jie ir susituokę. Ir vos pradėjome apie tai galvoti, kiti draugai pasakė, kad būtent juos pakvietė būti savo dukrelės krikšto tėvais. Galvojome, galvojome ir niekaip neapsisprendėme, ką daryti... Ir tada pagalvojome, kad...leisime viskam tekėti sava vaga, ir kad sprendimas ateis pats. Nes tiesiog pagavome save iš tiesų labai daug apie tai galvojančius ir besijaudinančius...

Ir štai vos ne vieną dieną abu susižvalgėme ir...juk viskas su Gertrūda YRA KITAIP! Ir nereikia nieko spausti. Tegul ir būna kitaip. Tegul viskas būna ne taip, kaip "turi" būti, o taip, kaip jaučiame, kad yra gerai... Taigi Gertrūdą krikštysime Belgijoje, mūsų rajonėlio bažnyčioje ant kalvos, aplink kurią susikūrusi visa bendruomenė (tai bažnyčiai priklauso ir darželis, kurį lanko Morta ir Vilhelmas). O krikšto tėvais pakvietėme žmonės, su kuriais tapome artimi būtent Belgijoje. Jie – pora. Jie – ne giminės ir ne amžių patikrinti draugai. Bet vat širdyje yra geras POJŪTIS. Skaitėte apie Puokius? Vat būtent toks POJŪTIS ir yra. Kad viskas bus (YRA) gerai. Šiuo metu kaip tik rankiojuosi bent keletą belgiškų tradicijų, kad būtų gražus prisiminimas, nes juk Gertrūdai Belgija visą gyvenimą bus svarbi: čia gimė, čia augo, čia daug visko „pirmojo“.

O ko tikiuosi iš krikštatėvių paskui? Kad jie bus. Ne „ant popieriaus“, o mūsų vaiko širdyje. Kad vaikas neįsivaizduos savo gyvenimo be jų ir be jų meilės. Daug? Manau, kad taip, daug. Realu? Manau, kad taip. Tačiau jau čia viskas iš tiesų krikštatėvių ir To, Kurio Akivaizdoje jie pasižada būti su mūsų vaiku, valioje.