Grįžti į blogą
rugsėjo 14

Meninis ugdymas ir į duris besibeldžiantis ruduo.

Užvakar man buvo ilga diena. Jau 6.45 turėjau būti Lietuvos televizijoje, nes dalyvavau Labo ryto laidoje. Kalbėjau apie vaikų kūrybiškumo ugdymą. Kodėl būtent šiandien ir būtent dabar? Nes modernaus meno centras išleido keletą knygų, kurios, manau, labai vertos dėmesio. Tiesa, per pokalbį negalėjau minėti nei Vaikystės Sodo, nei MMC, tai nieko ir neminėjau :) Bet knygas tai išleido MMC, ir aš apie jų iniciatyvą rašau čia ir spaudžiu dešinę - ŠAU-NUO-LIAI! Kodėl šaunuoliai? Todėl, kad tokios literatūros Lietuvoje labai trūko. Meno lavinamosios. Ir apie Vaikystės Sodą čia galiu kalbėti, tai ir papasakosiu, kodėl Vaikystės Sodui (ir man) taip patiko tos naujais išleistos knygos.

Bėda ta, kad mes kūrybiškumo ugdymą labai dažnai įsivaizduojame kaip sustiprintos muzikos darželį (mokyklą). Arba sustiprinto šokio. Dailės. Bet, pavyzdžiui, juk ne visi vaikai nori būti muzikais, šokėjais arba dailininkais-keramikais. Kas tada? Tada yra du keliai:

a) Lankai dailę, nes tavo tėvai norėjo lankyti dailę. Groji pianinu (nesvarbu, kad jį gerai paspardai tėvams nematant), nes tėtė norėjo mokėti groti ir dėl to, kad negalėjo, pyksta ant savo tėvų ir t.t. ir pan. Ir tu tampi vaikščiojančiu tėvų svajonių išsipildymu. Arba senelių :) Nežinau, ar tai gerai, ar tai blogai. Tiesiog taip būna. Visi tą žinome (arba gal net esame patyrę).

b) Esi iš esmės pasimetęs, nes patinka ir šokti, ir dainuoti, ir piešti, ir lipdyti, be to, nepaprastai įdomus tas pasaulis. Ar tu tai darai gerai? Štai čia ir didysis klausimas. Aš nei gerai piešiu, nei šoku, nei dainuoju. Teisybę pasakius, dainuoju vidutiniškai, šoku vidutiniškai, o piešiu siaubūniškai. Bet man PATINKA! Ir dar. Man nepaprastai įdomu yra dailė, muzika ir šokis per se. Jūs neįsivaizduojate, su kokiu malonumu aš skaitydavau kompozitorių biografijas (buvo tokia serija), vartydavau dailės albumus ir pan. Be galo gaila, kad to iš esmės nedarėme mokykloje - tik prabėgomis. Kaifavau, kai mokėmės muzikos istoriją. Gaila, kad ją mokėmės tik paskutinėse mokyklos klasėse (na, taip jau iš tiesų rimtai). Ačiūdiev, kad lankiau muzikos mokyklą, kurią, galiu sakyti, mielai lankiau tik...dėl muzikos istorijos pamokų, per kurias žiūrėjom Amadeus, ant stalų padėję galvas klausėme Čaikovskio ir analizavome muzikų gyvenimo istorijas. Visada gailėjausi, kad muzikos mokykloje taip neanalizavome dailininkų ir jų kūrinių.

Todėl Gertrūdai pernai pavydėjau nežinia, kaip, kai jie klausė Čiurlionio, sumaišė dažus taip, kad spalvos būtų tokios pačios kaip Čiurlionio paveiksluose ir...piešė savo paveikslus a la Čiurlionis. Ir kai nuėjome į senelio apdovanojimus Prezidentūroje, ji, pamačiusi Čiurlionio reprodukciją, sušuko: mama, žiūrėk, Čiurlionis! 

Užvakar per tėvų informacinį vakarą Vaikystės Sode mokytojas pasakojo situaciją, kad vienas vaikas (5m) sako: žinai, aš norėčiau ne Bacho, o Čaikovskio paklausyti. 

Aišku, kurį laiką mūsų Gertrūdai visa klasika buvo Grygas, nes apie jį klasėje kalbėjo :) Dabar jau Grygas = Peras Giuntas.

Žodžiu, ikimokyklinukai ir pradinukai gali taaaaaaip giliai kapstytis po menus ir taip kurti, kad ohoho. Ir štai man net keliai linko rankose laikant šią knygą: norėjosi viską mesti ir eiti kalbėti su vaikais, rodyti jiems, atlikti užduotis...diena darželyje yra per trumpa visiems projektams, kuriuos gali įgyvendinti!!!

Nepaprastai turtingos, įdomios ir skatinančios kūrybiškumą, sparnų skleidimą ir ne vaikų infantilizavimą (o, taip, mes ŽIAURIAI infantilizuojame vaikus, nes manome, kad jie negali, per maži ir t.t. ir pan.), o bendradarbiavimą bei bendravimą su jais yra ir šios knygos:

Tiesa, šias knygas, mano manymu, jau turi lydėti gyvos iliustracijos tų kūrinių, apie kuriuos yra kalbama. Kad vaikai pamatytų visa tai kontekste. Žinote, šokinėjau iki lubų, kai prieš kelias dienas parašė iš Klaipėdos, kad norėtų mokymų būtent apie Vaikystės Sodo kontekstinio ugdymo programą. Jau ne kartą esu minėjusi, kad į valstybinius darželius bei švietimo centrus visada mielai važiuoju, nes giliai širdyje tikiu, kad taip atiduodu savo duoklę Lietuvai - padėdama tobulėti jos ugdymo įstaigoms.

Štai apie tai ir buvo pokalbis Labame ryte - koks turi būti tas Lietuvos meninis vaikų ugdymas. Kontekste. Integruojant. Neinfantilizuojant. Smagumėlis!

Po laidos iš Konarskio gatvės pėstute keliavau prie Vyriausybės. Žinote, kas yra nerealu?! Ogi tai, kad ėjau tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis keliaudavau į mokyklą. Mat aš užaugau tame rajone. Konarskio gatvėje gyveno viena geriausių mano mokyklos laikų draugių. Ėjau pro tą namą ir pagalvojau, kad visiškai neprisimenu, kuris buvo jos butas. Ir dailės mokykla - smagu matyti, kad ir kitiems kyla panašių minčių, nes mes Vaikystės Sode būtent taip uždengėme tvoras - tik tiek, kad mes jas išpiešėme kreidiniais dažais, ir vaikai gali piešti kiekvieną dieną atsinaujinančius piešinius:

Gėlių turgelis, į kurį visomis svarbiomis progomis ryte anksti atsikėlusi maudavau pirkti gėlių. Ir čia, kelios minutės nuo Lukiškių aikštės, vis dar gali atsidurti it kaime:

Mano žalioji cerkvė (visiems, aiškindama, kur gyvenu, sakydavau, kad eitų prie jos:)):

Ir mūsų aukštomis kaip nežinia, ką, lubomis nedidelis butas, kuriame mudvi su sese augome dalindamosis kambariu ir kuriame gyvendama susipažinau su G (į Santuokų rūmus - nes tada būdavo privaloma - žygiavome pėstute būtent iš šių mano namų). Turėjome tokią knygų lentyną, kuri skyrė mano pusę nuo sesės pusės (pats kambarys buvo didžiulis kaip ir daug tokių Senamiestyje/Naujamiestyje - apie  25kv/m), kuri buvo nudažyta Vaikystės Sodo - šviesiai mėlyna - spalva ir kuri tiesiog linko nuo knygų gausos - mūsų mama pirkdavo visas knygas, kad tik mums niekada nepritrūktų, ką skaityti. Gal dėl to pasąmoningai norėjau, kad Vaikystės Sodo būtų tokia spalva?! Nes augau saugiuose namuose apgaubta didžiulės meilės ir rūpesčio. Ir tada mažytis mažytis balkoniukas.

Į kurį vos telpa viena kėdė. Bet pakankamai vietos, kad sėdėtum ten, susikėlusi kojas ant krašto, virš medžių viršūnių su knyga rankoje ir žiūrėtum į Senamiesčio bažnyčios stogus, nes iš to balkono atsiveria VISAS senamiestis. Ėjau tuo pačiu keliu, kuriuo eidavau į mokyklą (Salamą) ir maždaug tuo pačiu paros laiku. Ir prisiminiau, kad lygiai taip pat viskas kvėpėdavo ir lygiai tokios pačios spalvos nudažydavo namus. Ir lygiai taip pat rugsėjo viduryje jau paspirdavau vieną-kitą nukritusį lapą. Niekas iš esmės nepasikeitė. Aš, kvanka, pamiršau kojinaites, tai prie Vyriausybės apsiklijavau kojas pleistrais - pritrynė penkias (PENKIAS!) pūsles. Mano kojos tai it princesės ant žirnio šonai :)

Vakare, po visų darbų, nulėkėme į tėvų sodybą. O ten jau daug labiau ruduo, nei mieste. Ten jau tas visiškas absoliutus rudens kvapas. Ir tuntai grybų. Kadangi aš skiriu tik musmires (ir tai nežinau, ar visas:)), tai grybais tik grožėjimis - lietėme juos akimis. Įsivaizduojate, aštuntą valandą vakaro jau viskas atrodo taip, kaip per Jonines kokią vienuoliktą. Man tai turbūt smagiausia yra tai, kad tokia laukinė gamta Lietuvoje yra vos 20min nuo mūsų namų, kurie yra miesto viduryje. Kosmosas, ne kitaip. Ir dar mes sakom, kad Vilnius užterštas. Griūk juokais. Vilnius visur yra nuostabiai žalias ir švarus. Net Savanorių prospekte :) Na, gerai, gal šiek tiek užterštas stovint prie to raudonai-balto kamino prie Gariūnų. Ale tikrai ne taip, kaip būna Briuselyje, kai net rekomenduoja nevažiuoti mašina ir tu MATAI smogą.

Viena vaikų mėgiamiausių vietų. Augustas sako, kad skaityti šiame namelyje medyje lyjant lietui yra vienas smagiausių jo užsiėmimų vasarą...

Vos ne Caravaggio paveikslas, ar ne?

Grįžome apie  22val. Grįžtant namo Gertrūda visaip kvailiojo ir mūsų draugų mergaitė, kurią buvome pasiėmę važiuoti drauge, sako: Gertrūda, tu - kaip dėdė Fiodoras! :D

Puiki diena nuo...iki.

Kadangi Modernaus meno centras man davė jums, mieli skaitytojai, padovanoti vieną knygą "Ką mena širdis", tai aš nieko ir nelaukiu: parašykite apie savo meninio ugdymo patirtis. Parašykite, kaip buvo. Kaip buvo blogai ir/arba gerai. Kaip norėtumėte, kad būtų. O galbūt visiškai nepritariate mano nuomonei? Gal turite kokių nors kūrybingų ir iš koto verčiančių idėjų? Žodžiu, laukiu jūsų komentarų.

Antradienį (rugsėjo 18 dieną) 22val iš visų komentarų atsitiktiniu būdu išrinksiu vieną, kurio autorei(-iui) ir atiteks minėtoji knyga. Mano merginoms ji labai patiko - Gertrūda net nešėsi į Sodelį parodyti savo draugams ir mašinoje ryte sakė, kad nori skaityti ją ir kitą dieną :) 

Ir dar: gal kas nors galite "įmesti" tos Labo ryto laidos nuorodą? Būčiau dėkinga!