Grįžti į blogą
birželio 19

Mokymasis mintinai.

Šita nuotrauka, kurią pasirinkau straipsniui iliustruoti, puikiai iliustruoja dabartines realijas ir tai, kaip pasikeitė pasaulis per keliasdešimt metų. Tarsi visai kitas pasaulis. Visai kita perspektyva. Žinoma, daug galėtumėme diskutuoti apie objektyvumą ir subjektyvumą, apie socialiniuose moksluose egzistuojančias problemas (juk yra tiek daug faktorių, kurių dėka (?) rezultatas gali kisti ir pan.), tačiau yra dalykų, kuriais aš jau nebeabejoju. Pavyzdžiui, mokymosi mintinai absurdiškumu. Aš neabejoju, kad mokymasis mintinai yra nenaudingas kartai, kurią galima vadinti "Google karta". Žinote, buvo gėlių vaikų karta, buvo baby boomers karta, o dabar auga Google karta. Patinka mums tai ar nepatinka. Nebeužtvenksi upės bėgimo, ar ne? Jau įsivaiduoju, kaip visiems tradicionalistams iš ausų rūksta dūmai, kad atėjo kažkokia čia ir kalba nesąmones :) Pradėsiu nuo savo patirties. Vaikystėje ir paauglystėje nemažai teko mokytis mintinai. Turbūt ant rankų ir kojų pirštų nesuskaičiuočiau, kiek lietuviškų eilėraščių mintinai teko išmokti mokykloje. Kiek aš jų prisimenu? Mažai. Gerokai mažiau teko mokytis rusiškų eilėraščių. Kiek aš jų prisimenu? Daug. Ar dėl to, kad rusų poetų eilėraščiai ypatingesni? Tikriausiai visi suprantame, kad eilėraščio patikimas - subjektyvus dalykas. Jis MAN patinka arba nepatinka. O ką reikia daryti, kad eilėraštis patiktų vaikui? Mažiausia, ką mes galime daryti, tai su vaiku apie tą eilėraštį pasikalbėti. Nejau manote, kad yra daugiau naudos iškalti eilėraštį, nei kalbėti apie jo prasmę, apie jo turinį, apie kultūrines vertybes, kurios juo yra perduodamos? Aš neabejoju, kad rusų eilėraščius mokiausiu su vėjeliu, nes mokytoja pasakodavo istorijas apie tuometinį istorinį kontekstą, apie tuos poetus (jų asmeninio gyvenimo detales) ir visa tai darydavo su didžiule aistra (kartais gal net per didele :)). Ir apskritai. Pradėkime nuo to, kad istoriškai NESAME pratę nesimokyti mintinai. KODĖL mes mokomės mintinai? Suprantu, kad anksčiau, kai knygas reikdavo ranka perrašyti, kuo daugiau žinojai, tuo geriau buvo. Ir apskritai gyvenime didelė dalį sėkmės lemdavo tai, kiek informacijos tu pajėgdavau išlaikyti. (Ką ten "tada" - pažiūrėkite į šiandienos abiturientus!) Man patiko kaip vienas autorius parašė, kad "kartų kartoms mintinas datų, vietų ir vardų žinojimas reiškė akademinę sėkmę". O dabar? Dabar visi šie faktai gali būti žinomi įsijungus mobilųjį! Google, Wikipedia, internetinės bibliotekos...ir t.t. ir pan. Ką aš noriu pasakyti? Noriu pasakyti, kad vaikus reikia mokyti, kaip TAIKYTI ir AT(SI)RINKTI visą tą informaciją, kurią jie randa vos spustelėję pelę (ar net tos nebereikia). Vaikus reikia mokyti kritiškai ir kūrybingai mąstyti. Su vaikais reikia diskutuoti. Reikia vaikams leisti analizuoti ir vertinti. Jie turi išmokti interpretuoti randamą informaciją ir ją pritaikyti. Ar tai reiškia, kad nebereikia mokytis istorijos? Nesąmonė! Istoriją būtina mokytis. Bet ne datas. Ir ne pavardes. Apie istoriją reikia kalbėti. Kad vaikai suprastų kontekstą. Kad suprastų, kodėl pasaulis, kuriame gyvename, yra būtent toks. Vaikams daug svarbiau žinoti, ką Žalgirio mūšis reiškė lietuviams, o ne tai, kelintais metais jis įvyko - tą galima sužinoti akimirksniu. O štai apie kontekstą, apie realijas, apie pasekmes reikia kalbėti, diskutuoti, "įjungti smegenis"! Kita aktualija. Mokytojai nebėra visažiniai, kurie vieninteliai kaime moka rašyti ir skaityti bei mokėsi universitete ir gali pasidalinti tomis žiniomis. Net neabejoju, kad dabar klasėje sėdi vaikas, kuriam biologija įdomiau, nei pačiam biologijos mokytojui ir kuris tikrai turi bent gabalėlį informacijos, kurios neturi mokytojas. Todėl mokytojas turėtų pasitraukti iš klasės priekio, vaikai turi nebežiūrėti vienas kitam į pakaušį, o sustatyti stalus taip, kad matytų vienas kitą, kad galėtų diskutuoti, kalbėtis. Mokytojas - mentorius, specialistas, tačiau jokiu būdu ne visažinis, sėdintis dramblio kaulo soste klasės priekyje. Be to, visi išmokstame skaityti (vėliausiai) pirmoje klasėje. Kodėl mokytojai vis dar mano, kad prieš juos sėdi neskaitanti auditorija, kuriai reikia perpasakoti tai, kas parašyta vadovėlyje? VISI gali ir turi perskaityti tai, kas yra vadovėlyje. Mokykloje susirenkame tam, kad apie tai kalbėtumėme, diskutuotumėme, vertintumėme, dalintumėmes nuomonėmis, požiūriais, įžvalgomis; kritikuotumėme, džiaugtumėmės, pyktumėme ir analizuotumėme. Ir IŠ TO išmoktumėme. Noriu pabrėžti, kad XXI amžiuje išsilavinimas yra kaip niekada svarbus, vadinasi, ir mokymasis. Tik pagalvokite, kokiu greičiu daugėja informacijos ir kaip viskas vystosi! Kiekvieną pirmadienį aš gaunu užsiprenumeruotas mokslo naujienas. Ten - keli lapai teksto. Ir tai - vien tik naujausių tyrimų rezultatai, kurie aprašomi VIENU SAKINIU. Jeigu noriu perskaityti daugiau - spaudžiu nuorodą. Tai yra milžiniškas kiekis informacijos. KIEKVIENĄ SAVAITĘ. Ir ta informacija yra naujausia informacija. Tai apie ką mes kalbame? Kartais tai, ką perskaitau ten, po kelių mėnesių jau aprašo koks nors BBC, o Lietuvoje dažnai net atgarsio nesulaukia. Nes - reikia pripažinti - viskas vyksta šviesos greičiu. XXI amžiaus žmonių laukia kiti iššūkiai, nei tų, kurie gyveno industrinės revoliucijos metu, kai švietimas tapo masiniu. Juk niekam ne paslaptis teiginiai, kad per savo gyvenimą teks keletą kartų keisti profesiją, kad - apie ką labai daug kalbama ir ES - visą gyvenimą trunkantis mokymasis yra tas mokymasis, koks šiais laikais yra efektyviausias ir t.t. ir pan. Ir visi tie tyrimai. Šiandienos vaikams - neabejoju nė lašeliu - reikės ne tik atsisakyti žinotos informacijos ir priimti naują, bet ir apskritai persidėlioti visą savo pasaulėvoką. Tai kodėl - tą žinodami - mes vis dar verčiame kasdien vaikus mokytis mintinai?!?!? Jau prieš dešimt metų dalyvavau konferencijoje, kurioje mokslininkas, tiriantis smegenų darbą, skaitė pranešimą apie tai, kad XXI amžiaus vaikų smegenys veikia ne taip, kaip veikia jų tėvų. Ir tuo labiau ne taip, kaip veikia jų senelių. Džiaugiuosi, kad yra vis daugiau mokyklų, kuriose vaikai mokosi savarankiškai (ateina į mokyklą diskutuoti, analizuoti, papasakoti, ko išmoko ir papildyti savo žinias). Vis daugiau mokyklų sudaro sąlygas mokiniams mokytis ne fabrikų cechuose, kur vienintelis kriterijus, kaip vaikai atsidūrė drauge, yra jų amžius, o pagal gebėjimus, kad vaikas galėtų mokytis tą ar kitą dalyką savo tempu ir mokytis tai, kas jį labiausiai domina. Manoma, kad iš Lietuvos į Sibirą buvo ištremta nuo 18 000 iki 34 620 žmonių. Google tą pasako per keletą sekundžių. Tačiau tai, kokie žmonės buvo tremti, ką tai reiškė Lietuvai tada ir dabar - tą reikia tik išjausti. O šitą įrašą baigsiu tokiu vienu "gyvu" pavyzdžiu, po kurio ne(be)apleido mintis, kad turiu parašyti šį įrašą: Vieną vakarą Vilhelmas mokėsi eilėraštį. Ir vis nepavykdavo. Po keliasdešimties minučių jau buvo suirzęs, nelaimingas ir vos ne raudantis. Paprašiau, kad man deklamuotų tą eilėraštį. Ir - jam pradėjus deklamuoti - supratau, kad jis DAUG KO NESUPRANTA. Paklausiau, ar jie kalbėjo apie tai, ką tie žodžiai reiškia, apie tą poetą, kuris eilėraštį parašė ir t.t. ir pan. Nieko panašaus. Jau pirmame posme jis nesuprato  5 žodžių. Žinote, kokia yra skaitymo taisyklė vaikams? Jeigu vaikas PUSLAPYJE nesupranta daugiau, nei penkių žodžių, vadinasi, knyga yra jam per sudėtinga, jis nesupras, ką skaito. O čia - eilėraštis. Jeigu iš 17 žodžių nesupranti 5, tai ką tai reiškia??? Jis nesuprato žodžių "sprindį", "atokaitoj", "puriena", "pūpso", "pabaly". Pradėjome aiškintis. Vikipedijoje net pušų, beržų, lazdynų nuotraukas apžiūrėjome, išsiaiškinome, kas yra "žirginiai" ir t.t. ir pan. Žodžiu, paskyrėme gerą pusvalandį tiesiog teksto išsiaiškinimui. Kai viską išsiaiškinome, ir vaikas nusiramino, jis tą eilėraštį išmoko keletą kartų perskaitęs. Bet liūdniausia buvo suprasti, kad svarbiausia - teksto atkartojimas. Kodėl tada ne japoniškai? Ne korėjietiškai? Nauda būtų ta pati! Žinau, žinau, dar ir dabar yra sėdinčių mokslo bastione ir šaukiančių, kad be žinių nebūtų progreso, kad mokymasis mintinai ne tik geriną atmintį... Bus daugiau.