Grįžti į blogą
sausio 20

Naktinės kelionės į tėvų lovą.

Mūsų kūdikis vis dar paryčiais ateina į mūsų lovą ir saldžiai miega. Kartais man tai visai patinka. Kartais - visai nepatinka. Ypač, kai atsibundu visais skaudančiais šonais ir it sudaužyta. Ir dar ypačiau, kai atkeliauja abi damos. Tada ir aš, ir G atsibundami aplamdytais šonais. Ir ant pirštų lenkiame dienas, kada jos jau nebeateis. Būna, kad nebeateina. Savaitę. Buvo ir ilgesnis etapas. Tada vos ne pradedi ilgėtis to šnopavimo sau į kaklą ir šaltų kojyčių, įbestų į šonkaulius. Sunku apsispręsti, ko labiau noriu: kai ateina, galvoju, kad jau galėtų nebeateiti. Kai neateina - imu ilgėtis. Viena, ką žinau, yra tai, kad šis vyksmas - laikinybė. Berniukai jau nebeateina. Ir - abejoju - ar dar (be)ateis. Todėl išmokau džiaugtis skaudančiais šonais :)