Grįžti į blogą
gegužės 16

Paradisio - na, gal ne rojus, bet rojukas vaikams:)

Šis savaitgalis buvo ilgas savaitgalis. Belgai jį vadina Ascension. Tiksliau, tai buvo ketvirtadienį. Nežinau, kaip ši diena vadinasi lietuviškai, bet tai yra ta diena, kai Jėzus grįžo į dangų  pabaigęs visus savo darbus Žemėje. Tai va ta proga vaikai nėjo į mokyklą nei ketvirtadienį, nei penktadienį. Mūsų tai dar mūsų vaikai, bet štai Europinėje mokykloje tai nėjo visą savaitę:))) Žodžiu, Jėzaus darbų dirbimo proga belgai ir europiečiai nusprendė ilsėtis :)

Ketvirtadienį kaip tyčia lijo be prošvaisčių. Ir lijo taip, kad norėjosi tik gulėti lovoje susisupus į antklodę ir skaityti knygą. (Beje, toks dalykas tai tikrai svajuko dramblionės, nes net neprisimenu, kada taip skaičiau...vidury dienos, ta prasme :D ) Mano dideliam dideliausiam džiaugsmui berniukus į kiną eiti pasikvietė Gertrūdos krikštatėvis - mat jis, pasirodo, irgi norėjo pamatyti tą filmą, o jo šeima tuo metu buvo Lietuvoje. Taigi...pasikvietė mūsų vaikinus! Kadangi berniukai buvo matę Disney animacinį filmuką (taip, kaip, kalbu apie Robiną Hudą!), tai bent jau Augustas, atrodė, tą pačią akimirką atsidūrė prie durų, o Vilhelmas dar šiek tiek dvejojo, nes abejojo, ar jam nebus baisu. Bet po to apsisprendė, kad su R ir Augustu nebus baisu ir išsiruošė :) Užmigdžiau Gertrūdą ir mudvi su Morta darėme darbelį - kiškutį. (Jau turiu N darbelių, kurių nuotraukas ir aprašymus reikia sudėti į darbelių skiltį, bet vis neprisiruošiu...) Kai padarėme kiškutį, abi sukritome ant grindų ir dėliojome dėliones. Suuuuuper dienikė! Berniukai grįžo euforijoje, nes po kino dar nuėjo į MacDonaldą!!! O filmą taaaaaip užsimaniau pamatyti...ech! Tai va taip praėjo lietingas ketvirtadienis. Vaikams buvo super smagu!

Penktadienį Gabrielius pasiėmė tėvadienį-laisvadienį ir važiavome į parką Pairi Daiza - Paradisio. Kadangi Gertrūda yra labai pamėgusi gyvūnus, be to, jos toks amžius, kai labai nori eiti pati, pagalvojome, kad tokia išvyka tiks visiems. Tiksliau, Gabrielius pasiūlė važiuoti į zoo sodą ir pataikė tiesiai į dešimtuką! Diena buvo nuostabi. Oras - vidutiniškas, bet svarbiausia, kad nelijo. Paradisio yra maždaug 100km nuo Briuselio. Pagalvojau, kaip juokinga, nes Lietuvoje 100km atrodo daug, o gyvendami čia pradėjome galvoti, kad 100km iki atrakcijos - juokas!

Kadangi mes visaip visada stengiamės taupyti, tai į tokias išvykas vežamės savo maistą. Šįkart Gabrieliaus kolegė paprotino mus pirktines mišraines dėti ant sumuštinių bandelių. Dar nusipirkome agurkiuką, kurį papjausčius irgi sudėliojau ant suvožtinių ir pjaustytos mėsytės-vištienos (nes vaikai nenorėjo mišrainės). Kai važiuojame į išvykas, vežamės 3l mineralinio (arba vandens), nes jau 1.5l nebeužtenka! Dar nupirkau sausainiukų ir vaisių tyrelių. Žodžiu, pasiruošėme, kad nereikėtų pirkti maisto zoo sode, kur paprastai mūsų šeimynai jis kainuotų, na, minimum apie 30eu (čia jeigu pirktumėme kokį dešrainį). Parduotuvėje išleidau 7eu su truputėliu. Švelniai tariant, apsimoka :D Žinoma, tokiomis - išvykų - dienomis valgome rimtesnius pusryčius ir vakarienę.

Nuvažiavome ten apie pietus, Gertrūda pakeliui numigo savo pietų miegelio. Pirmas įspūdis didesnis buvo tėveliams, nei vaikams, nes ten - neaprašomo grožio kažintaikokia vila. Žinot, man į galvą šovė tik viena mintis: mansion. Vat būna, kai randi tinkamą žodį būtent tam tikroje kalboje. Tai va taip man buvo ten nuvažiavus. Toks apgriuvęs bokštas, viskas tikrai senoviška, lyg ir sena, bet taip ne visai. Matyt, toks ir būtas savininkų noras: šiek tiek senovės auros, tačiau viskas labai gražu ir modernu! Įeidami gavome parko žemėlapį, kuris, sakyčiau, nelabai aiškus, tačiau orientuotis iš esmės padėjo :) Žinoma, nemaloniausia dalis yra kainos, kurios beveik visuose panašiuose Belgijos parkuose yra labai panašios. Ir čia dar ir 4eu už stovėjimo aikštelę turi sumokėti! Na, bet nurijome tą karčią piliulę prie kasų ir...leidomės į parką!

Štai toks yra įėjimas į parką:

Tik įėjus, prišoka fotografė, kuri uždeda papūgą vaikui ant peties, labai greitai nufotografuoja ir vėl paima :) Mes nespėjom net susiorientuoti, kai uždėjo berniukams, nes viskas vyko žaibo greičiu! Gabrielius vos spėjo nufotografuoti, kai uždėjo ant Mortos ir ant Gertrūdos vežimaičio :)

Gertrūdai papūga didžiulio įspūdžio nepadarė - ji stengėsi apsaugoti savo bandelę, į kurią papūga nelabai ir kėsinosi :)

Vos įėjus tėveliams kvapą užgniaužė ne papūga, o įspūdingi bokšto griuvėsiai...

Vijokliais ir medžiais apaugęs antai...

Smagu tai, kad parke vaikšto povai, antys ir kiti naminiai ir ne visai naminiai paukščiai. Tie povai pritraukia itin daug smalsuolių. Gertrūda - kai tik juos pamatydavo - tai sekiodavo it vedžiojama už nematomos virvelės! O jei šie užspiegdavo ar išskleisdavo uodegą...uch, kiek džiaugsmo!

Bene smagiausia yra matyti gyvūnus tame, kas yra panašu į jų tikruosius namus! Iš tiesų jie visiškai neatrodo nei iškankinti, nei nuvargę, nei nelaisvi. Man jie labiau priminė Madagaskaro gyvūnus, kurie norėjo grįžti į savo zoo sodą, nei tokius, kurie norėtų pabėgti! Bet kuriuo atveju nenoriu leistis į diskusiją su zoo sodų priešininkais - tiesiog Kaune man nepatinka lankytis, o Belgijos zoo soduose - patinka!

Kai kurie gyvūnai gyvena salose (kad nepabėgtų), o salą su "žeme" sieja tokie korėti tiltai, kuriais, kaip suprantu, tie gyvūnai bijo eiti, nes mato vandenį. Žodžiu, nueini į tą salą ir bendrauji - iš tiesų! - su gyvūnais.

Šios drąsuolės lipa ant žmonių, o Augustas vat ėmė vieną ir paglostė!

Gertrūdai PATĮ didžiausią įspūdį padarė visokie paukščiai. Tiesiog tirpo iš laimės ir šaukė: CYP CYP, šypsodamasi žiūrėjo į mus ir, atrodė, išsiners iš kailio!

Juokingiausia tai, kad ji lenda prie jų, tačiau šiems pasislinkus link jos, atšoka it nuplikyta :)

Vilhelmas šiek tiek per arti prilindo...teko staigiai atitraukti pirštuką!

Po parką - jei nesinori eiti savom kojom - galima keliauti ir štai taip. Šitas traukinukas apveža po visą parką ir - jei nenori sustoti - visai geras būdas taip safariškai apkeliauti:

Visame parke gausu štai tokių didžiulių nuotraukų. Tiesiog keliuko pakraščiuose, ant žolytės sustatyti molbertai ir ant jų uždėtos šios nuotraukos. Man buvo labai gražu, ypač, kai jos būdavo pasislėpusios kokioje nors lapijoje.

Augustui labai patiko šitas didelis medis. Jis šiaip jau vengia būti fotografuojamas ir iš tiesų labai retai paprašo, o prie šito medžio norėjo nusifotografuoti.

Parko Kinija :) Didžiulė erdvė su kiniškais statiniais, skulptūromis, fontanais ir pan.

Vaikai žaidė su fontano vandenuku, tai apsitaškė:

Smagu, kai visur galima lipti, viską galima liesti...

Buivolai. Vėl taip, tarsi jie būtų tiesiog atėję prie šių kinų amfiteatro laiptų...

Gertrūda bandė mus įtikinti, jog čia - karvės :D

Parke buvo ir toks didžiulis laivas. Tas laivas - mokslininkų laivų muliažas. Na, įeini, o ten viskas tarsi laive, kuriuo keliautų mokslininkai, tiriantys gyvūnijos pasaulį. Žinoma, labai daug stendų ir informacijos apie nelegalią medžioklę, apie nykstančius gyvūnus. Vaikams bene didžiausią įspūdį paliko pasakojimas apie dramblių žudimą dėl jų ilčių...

...ir tai, kad kas 13min išnyksta viena gyvūnų rūšis! Bet tokių buvo daugybė...pavyzdžiui, vienoje salėje buvo per vienerius metus surinktų nelegalių odos (kaip supratau, krokodilų) dirbinių muitinėje krūva!

Kalbant apie krokodilus. Kai priėjome tokią krokodilų gyvenvientę, net nesuabejojome, kad jie - netikri. Gertrūda užsibuvo, ir aš kažkaip žiūrėjau jam į akis ir...ji sujudėjo!!!!!!!! Iškart pakviečiau visus grįžti ir pradėjome įdėmiai stebėti. Ir iš tiesų - pamatėme, kad jo apatinis žandikaulis vis dėlto juda, ir krokodilas kvėpuoja!!! Brrrr...

Visiems labai patiko vėžliai. O jų įvairovė! Tiesiog fantastika. Ir prie kiekvieno gali skaityti, iš kur jis (ir pamatyti pasaulio žemėlapyje), grožėtis juo ir pan.

Gertrūda - kai tik kuris nors priartėdavo - atsitraukdavo :D

Lauke balinius vėžlius buvo galima paglostyti...

Visur perėjimuose iš vieno gamtos pasaulio į kitą buvo įvairios žaidimų aikštelės vaikams:

O štai čia ėmė ir nusėdo mūsų foto aparato elementas. Likome nenufotografavę, mano manymu, dviejų įspūdingiausių parko vietų: kinų sodo ir pagrindinės vaikų žaidimų aikštelės. Žinoma, dar buvo paukštynas. Įeini į tokius šiltnamius (tropikai, ne kitaip!) ir persikeli į visai kitą pasaulio vietą. O ten - paukščių gausa ir margumynas neišpasakytas! Pavyzdžiui, mums labai patiko pelikanai, flamingai ir tikrai visi išsižiojome pamatę tukaną, mat jį tebuvome matę knygelėse. O jis buvo taip arti, per ištiestą ranką! O kai išskleidė didžiulius sparnus ir nuskrido, tai nustebino garsas...toks tufff, tufffff - tikrai stiprus ir galingas!

Apie kinų sodą tai galima būtų rašyti net atskirą įrašą, nes jis - tiesiog pasakiško grožio: išpuoselėtas, su smilkalų nameliais, kiniškais medžiais, tais tokiais lenktais stogais namukais, šventyklėle su varpu, kurio skambinimą gali išbandyti ir parko lankytojai (garsas - didžiulis, nes ir pats varpas didelis), groja kinų muzika, stovi Budos statula, gali praeiti siaurais takeliais pro krioklį, yra visokių vietelių, kur galima būtų prisėsti... Vaikams, žinoma, labiausiai patiko varpas ir raudonosios pandos (net nežinojau, kad tokios yra!), kurias pamatėme iš arti, tačiau mums - tas sodas. Na, tikrai verta pamatyti! Pavyzdžiui, užeini į vieną kinišką namuką, o ten visokie raižiniai, paveikslai ir...daug akvariumų ir groja kinų muzika! Taip ir klesteli ant ten esančio suoliuko. Verta paminėti ir tai, kad šio parko kinų sodas - apskritai didžiausias kinų sodas Europoje!

Kai viską apėjome, prieš išeidami nuėjome į žaidimų aikštelę. Ach, verta paminėti ir KAIP ten nuėjome. Ogi iš to paukštyno buvo toks beždžionių tiltas, kuris tęsėsi per gerą dalį viso parko ir baigėsi laiptais žemyn į žaidimų aikštelę. Aš su Gertrūda, žinia, nėjau tuo siūbuojančiu tiltu palei medžių viršūnes ir dar gerą gabalą :D Ir gerai, kad nėjau, nes po to Gabrielius sakė, kad mane tikriausiai būtų supykinę :) (Žiauriai nemėgstu siūbavimo!) Ta žaidimų aikštelė...gal kaip Katedros aikštė. Diiiiiiiiiiiidelė. O atrakcijų - begalė. Ir įvairaus amžiaus vaikams. Be to, visa žaidimų aikštelė - ant Palangos pajūrio smėlio...pasaka! Žinoma, vežimaitį traukti gan sunku, bet saugumo ir malonumo prasme...labai miela! Vaikus iš ten ištempėme (nes jie, žinoma, ten nuėję įgavo antrą kvėpavimą, ir jų prieš tai buvęs nuovargis iš-ga-ra-vo :)) tik pažadėję ledų.

Iš parko ėjome pro papūgas. Vilhelmas visaip jas kalbino ir, pasirodo, ne veltui, nes ne viena pradėjo su juo kalbėti papūgiškai :D Jau prie pat išėjimo mūsų laukė jau įprastas (mat Belgijoje beveik visuose zoo ir pan. parkuose būna) gyvūnų, kuriuos galima glostyti ir šerti, aptvertas zoo sodelis. Ten įeini pro vartelius (prieš įeidamas gali nusipirkti ėdalo) ir pasitinka ožkos, avys, stirnos, vištos, antys ir pan. Daugiausia - ožkų ir ožiukų (ir beveik visur taip...gal jie draugiškiausi ir yra atspariausi žmonių niurkymams?) Gertrūdai ten jau nuvažiavo stogas: šaukė BĖĖĖĖĖ, MĖĖĖĖĖĖĖ, BĖĖĖĖĖ, MĖĖĖĖĖĖ ir tik lakstė nuo vieno prie kito :D Vilhelmas su Augustu labai ramiai ir gražiai glostė, paimdavo kokį ožiuką į rankas, priglausdavo. Morta į rankas nelabai norėjo imti, bet visai mielai (bet atsargiai) paglostydavo, kai laikydavo broliai :) Mudu su Gabrieliumi prisėdome ant suoliuko ir pailsinome kojas, rankas ir akis, kurios visą dieną ganė, nešiojo ir lakstė paskui vaikus :)

Sukalbėjome, kad nepaprasta, kaip mūsų vaikams smagu tokios išvykos, nors, atrodo, matę tų zoo sodų jau tikrai daug! Tačiau kiekvieną kartą vis vien jiems kyla begalė naujų klausimų, kaskart jie laksto iš vienos vietos į kitą kupinais susižavėjimo veidais, kaskart garsiai džiūgauja ir sako kaip gera, kad čia atvažiavome! ....tiesiog norisi ir vėl su jais važiuoti.