Grįžti į blogą
rugpjūčio 05

Patyčios plinta – ką daryti? I dalis

http://www.alfa.lt/straipsnis/174048

Lietuvoje vis drąsiau prabylama apie tyčiojimąsi, apie tai, kad ši bėda jau įleido šaknis ir nenuspėjamai plinta lyg koks Ebolos virusas ir netgi kelia mirtiną grėsmę mūsų ugdymo įstaigose besimokantiems vaikams. Visai neseniai pažįstami atsiuntė vaizdo klipą, kuriame buvo nufilmuota, kaip grupelė paauglių įmeta merginą į šiukšlių konteinerį. Mergina nė kiek nesipriešina – tai rodo, kad ji susitaiko su tokia situacija. Tiesiog išlipa ir nueina lyg niekur nieko. Ir nė vienas bausmės vykdymą stebėjęs paauglys nė piršto nepajudino, kad sustabdytų egzekutorius.

Protu nesuvokiama. Na, gal kai galvoji apie visuomenės atmatas, visiškus asocialus, tokia mintis ir gali užklysti, bet „normalūs“ vaikai? Ar iš tiesų jie normalūs? O gal patyčios yra tapusios norma?

Žinoma, yra suaugusiųjų, kurie mano, kad nieko čia tokio, jei iš jų vaiko kiek pasišaipys: juk užaugs tvirtesnis! Tačiau dauguma tėvų, tikiuosi, nemano, kad cinizmas ir patyčios yra normalaus bendravimo dalis. Taigi sutiks su manimi, kad tam kelią užkirsti reikia pačioje užuomazgoje – darželyje. Pedagogai turi turėti akis ir pakaušyje, kad pamatytų ne tik besimušančius vaikus, bet ir išgirstų besikalant pašaipūnų spygliukus. Deja, vis dažniau tenka išgirsti, kad iš vaiko tyčiojamasi, o darželyje, mokykloje ši situacija tiesiog ignoruojama.

Žinoma, broliai, seserys, draugai ir bendraklasiai apie tai sužino daug anksčiau ir greičiau nei pedagogai ar tėvai, nes tas, iš kurio tyčiojamasi, prašo, kad šie suaugusiesiems neprasitartų. Kokia tokios baimės priežastis? Ogi ta, kad skriaudžiamieji mano, jog iš jų ims tyčiotis dar labiau, bet atsargiau. Bet tai dažniausiai reiškia, kad jei nedarysim nieko, skriaudikai įsismagins dar labiau, dar labiau pasitikės savimi ir pasirinks dar daugiau aukų. Jei kankintojai mato, aplinkiniai nieko nedaro, jie ima manyti, kad šie jiems pritaria.

Kas yra tas tyčiojimasis?

Kaip teigia vienas žinomiausių šią problemą tyrusių mokslininkų, „tyčiojimasis yra bet koks veiksmas, kuriuo siekiama be priežasties vėl įskaudinti kitą“. Pašaliniams tai gali atrodyti kaip nekaltas erzinimas(si), o iš tiesų yra pats tikriausias vaiko kankinimas. Pavyzdžiui, mums gali atrodyti, kad vaikas tiesiog stovi tarpduryje, o iš tiesų jis neleidžia įeiti kitam vaikui (jam spiria, erzina, kai jis eina pro šalį, ir pan.). Berniukai dažniausiai naudoja fizines priemones: spardo, muša(si). Mergaitės dažniau apkalba, nedraugauja, ignoruoja ir pan. Žinoma, tai yra tik tendencijos – neretai ir mergaitės mušasi, o berniukai ignoruoja vieną ar kitą vaiką. Labai svarbu, kad pedagogai skirtų vienodai dėmesio visoms tyčiojimosi formoms.

Kaip turėtų elgtis vaikas sužinojęs, kad yra tyčiojamasi iš kito vaiko?

Išbandykite šiuos siūlymus. Jei vienas kuris nepasitvirtins, išbandykite kitą. Nenuleiskite rankų ir nesiliaukite bandę vis naujus būdus. Jei netinka nė vienas iš šių patarimų, konsultuokitės su žmonėmis, kuriais pasitikite, kurie buvo susidūrę su panašia problema arba su psichologu. Tačiau nenuleiskite rankų. Vaikai turi žinoti, ką daryti tokiu atveju, ir turi pakankamai pasitikėti suaugusiaisiais, kad nebijotų pasipasakoti. Taigi vaikams patarkite:

- Jei pažįsta vaiką, iš kurio tyčiojamasi, tegul pabando jį įtikinti, kad jis turi pasikalbėti su suaugusiuoju, kuriuo pasitiki. Tai gali būti pedagogas arba vienas iš tėvų.

- Jei pažįsta vaiką, iš kurio tyčiojamasi, tegul pasikalba su juo. Tegul pasako, kad jį supranta ir palaiko, kad nori jam padėti.

- Jei draugas(ė) nedrįsta pats pradėti pokalbio su suaugusiuoju, tegul pasisiūlo tai padaryti už jį.

- Svarbu, kad skriaudikai žinotų, jog vaikas jų nebijo ir padarys viską, kad patyčios liautųsi.

- Skatinkite vaiką nebijoti apie tai kalbėti. Jei mokytoja klausia, koks bendraklasių elgesys nepatinka, drąsiai pasakykite, kad tyčiojimasis iš kitų vaikų. Tą galima padaryti bet kada: kai aptariate skaitytą knygą ar elgesį mokykloje.

- Patarkite pasikalbėti apie tai su kuo daugiau žmonių. Kuo daugiau suaugusiųjų žinos apie bėdą ir stengsis ją išguiti, tuo didesnė tikimybė, kad pavyks tai padaryti.

Kai kurie tėvai linkę laikytis pozicijos – „geriau tegul mano vaikas nesikiša“, kol jų vaikas nuošalyje. Tačiau vertėtų įsijausti į situaciją „jei būtų tyčiojamasi iš mano vaiko“? Tada juk norėtumėte, kad klasėje būtų kuo daugiau vaikų, kurie būtų taip išauklėti, kad pasakytų: „STOP!“

Kaip NEturėtų elgtis vaikas sužinojęs, kad yra tyčiojamasi iš kito vaiko?

- Niekada neturėtų griebtis jėgos prieš tuos, kurie tyčiojasi, nes pats gali būti apkaltintas, o problema liks neišspręsta. Beje, tokia situacija dažna net vaikų darželiuose: įgudęs erzintojas pristoja prie vaiko ir šaiposi tol, kol tas... neatlaiko ir „užvažiuoja“. Kuris kaltas? Tas, kuris trenkė! Dėl to vaikus jau nuo pat mažens reikia mokyti kalbėtis apie tai, kas jiems nepatinka: „Man nepatinka, kad Kazimieras mane erzina!“

- Nepalikite to, iš kurio tyčiojamasi, vieno. Jei jis būtų galėjęs išspręsti problemą pats, jau būtų tai padaręs. Tai, kad jis kenčia, rodo, jog jam reikia pagalbos.

- Padėkite vaikui suvokti, kad nieko tokio, jei jam pačiam nepavyko iš šios painiavos išsikapstyti. Skatinkite, kad visais kebliais klausimais vaikas kalbėtųsi su suaugusiaisiais, kurie jį supranta. Ir kiek įmanydami stenkitės jam padėti.

Nuorodos į kitą šio straipsnio dalį:

Patyčios plinta - ką daryti? II dalis