Grįžti į blogą
rugpjūčio 05

Patyčios plinta – ką daryti? II dalis

http://www.alfa.lt/straipsnis/174054

Deja, ugdymo įstaigose patyčių problema jau niekam ne paslaptis. Teigiama, kad JAV tyčiojimosi auka tampa maždaug kas septintas vaikas. Įdomu, kaip yra Lietuvoje? Matyt, panašiai. Ir ypač ši bacila išplito po to, kai vaikai pagaliau sužinojo apie savo teises, o pareigos tarsi nuėjo į „antrą planą“, susvyravo mokytojo ir mokyklos autoritetas. Teigiama, kad Skandinavijos valstybėse, kuriose patyčių prevencijai skiriama daugiau dėmesio nei JAV, jų kur kas mažiau.

Kas tampa aukomis?

Manoma, kad yra du aukos tipai. Pirmas – pasyvusis. Tai tokie vaikai, apie kuriuos kiti mano, kad jie yra silpnesni, nepajėgūs pasipriešinti. Antras – provokacinis tipas. Šiuo atveju atrodo, kad vaikas tarsi pats skatina kitus su juo taip elgtis. Žinoma, šie sulaukia mažiau užuojautos ir supratimo. Kartais yra netgi pasakoma, kad jis pats prisiprašė. Tačiau negi galima manyti, kad vaikas „prašosi“ pakartotinės fizinės ar emocinės agresijos? Mūsų visuomenėje tylūs, ramūs vaikai sulaukia daug daugiau supratingumo ir užuojautos nei tie, kurie tiesiog nepritampa. Taigi labai svarbu atsikratyti stereotipinio aukos ir kankintojo įvaizdžio.

Kodėl tyčiojamasi?

Labai svarbu į tokias situacijas žvelgti iš platesnės perspektyvos. Juk nėra taip, kad auka ir kankintojas gyvena kitame, nuo mūsų atskirtame pasaulyje. Labai dažnai šiame procese dalyvauja ir aplinka. Visų pirma beveik visada yra kankintojo palaikymo komanda – vaikai, kurie mano, kad tas, kuris tyčiojasi, yra „kietas bičas, pana“, jį palaiko ir jam padeda, nors patys aktyviai nedalyvauja. Yra ir stebėtojų grupė, kuri tam tikra prasme palaiko visą tą kompaniją, kuri ima jaustis „nesugaunama“. Net tie, kurie iš pasišalina įvykio vietos, jei pradedama tyčiotis iš kito vaiko, tam tikra prasme skatina tyčiojimąsi.

Ir dar. Gali skambėti drastiškai, bet akivaizdu, kad pedagogai, kurie nesikiša, nekreipia dėmesio, nepastebi, kai iš vaiko yra tyčiojamasi, nestebi ir nesilanko vietose, kuriose dažniausiai veši patyčios (tualetai, atokūs koridoriai, kiemo užkampiai ir pan.), irgi skatina tokį elgesį.

Ar įmanoma ką nors pakeisti?

Žinoma. Pastebėta, kad būtent tie, kurie yra artimiausi aukai arba kankintojui, gali pakeisti esamą padėtį. Jei jie kreipiasi pagalbos į suaugusiuosius, o šie žino, ką tam tikroje situacijoje daryti, paprastai gana greitai ir neskausmingai viskas baigiasi.

Labai svarbu, kad mokyklose būtų bent kokia patyčių stabdymo programa. Turi būti aišku, kad mokykloje – visais lygmenimis – tyčiojimasis nėra ir nebus toleruojamas. Jei jūsų mokykloje tyčiojimosi prevencijos programos dar nėra, inicijuokite, kad ji atsirastų. Labai svarbu, kad tėvų komitetas bendradarbiautų su administracija, pedagogais, kad visiems tai atrodytų svarbi ir spręstina problema. Žinoma, ne visada sutarsite, bet juk svarbiausia, kad visi norite padėti kenčiantiems vaikams.

Jei jau sužinote apie tokį įvykį, leiskite pasakojančiam išsikalbėti. Stenkitės kuo geriau įsivaizduoti situaciją, kuo labiau į ją įsijausti, kad po to galėtumėte rasti tinkamiausius sprendimus. Svarbiausia – kaip jau minėta anksčiau – žvelgti ne tik į tiesioginius „dalyvius“, bet į visą perspektyvą. Matykite visą mokyklą, o ne tuos kelis vaikus. Tyrimai rodo, kad norint išguiti šį reiškinį iš mokyklos, reikia inicijuoti ne vieno lygmens kaitą. Ne tik mokyti auką, kaip išvengti antpuolių, bet skatinti visą bendruomenę susivienyti kovoje prieš patyčias.

Taip pat svarbu suprasti, kad niekas nepasikeis per vieną naktį. Net jeigu pavyksta susitarti su tuo, kuris tyčiojosi, ir išmokyti auką atsispirti ir vengti patyčių, aplinkiniai gali būti tam atsparūs ir vėl imti netiesiogiai stengtis grąžinti buvusią situaciją. Be to, labai dažnai koją pakiša išankstinės nuostatos: jei draugai ir pedagogai jau yra susidarę nuomonę apie vaiką, kartais prireikia nemažai laiko jai pakeisti. Gali būti, kad net pats vaikas pastebės, kad jo pasikeitusio elgesio (į gerąją pusę) niekas nepastebi arba bando įžvelgti jo elgesyje kažką neigiama. Vaikui susidaro įspūdis, kad visi tik ir laukia, kada jis pasielgs „kaip visada“ ir galės lengviau atsipūsti. Tokiu atveju keistis yra labai sunku.

Taigi visiems svarbu palinkėti nuoseklumo, atkaklumo ir kantrybės. Džiugu, kad netrukus Lietuvos mokyklose bus pradėta įgyvendinti viena efektyviausių pasaulyje Olweus patyčių prevencinė programa. Visa širdimi tikiuosi, kad ji Lietuvoje įgaus pagreitį ir situacija ims keistis į gerąją pusę taip, kaip atsitiko Norvegijoje, Švedijoje, Anglijoje, Škotijoje, Airijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Australijoje ir Japonijoje.

Tiems, kurie norėtų pasigilinti daugiau, rekomenduoju užsukti į www.vaikulinija.lt . Čia rasite daug naudingos ir įdomios informacijos bei nuorodų, sužinosite apie „Vaikų linijos“ vykdomą kampaniją „Nustok tyčiotis“.

Nuorodos į kitą šio straipsnio dalį:

Patyčios plinta - ką daryti? I dalis