Grįžti į blogą
spalio 24

Pedagogo darbas kaip gyvenimo būdas.

Nesuprantu, kas atsitiko - visi ėmė kalbėti apie švietimą. Atrodo, ir anksčiau švietimas buvo svarbus (kada jis nebuvo svarbus?!), tačiau dabar vos ne visų garbės reikalas yra pasakyti savo nuomonę apie švietimą. Viena vertus, nepaprastai džiaugiuosi, kad jau seniai numaniau, jog tik švietimas gali keisti pasaulį (įsivaizduojate, tokią skambią frazę parašiau ir savo disertacijoje?!). Kita vertus, ar tie debatai duos naudos?

"The Economist" visai neseniai savo straipsnyje įvardina gera priežastį - dabar tiesiog turime daug informacijos apie švietimą įvairiose šalyse ir galime tą informaciją lyginti. Dauguma jau esame girdėję apie PISA - tarptautinį pasiekimų tyrimą, tačiau nedaug kas girdėjo apie McKinsey  tyrimus, kurie stebi, kurios valstybės labiausiai pasistūmėjo pastaraisiais metais. Galime didžiuotis: Lietuva šiame sąraše - aštunta.

Man, žinoma, labiausiai patiko tai, kad daug kas, ką sakiau/rašiau aš, buvo patvirtinta:

a) Pinigai - ne esmė. Kartoju ir kartosiu, kad ne išlaidos švietimui ir ne švietimo darbuotojų atlyginimo dydis lemia švietimo kokybę. Taip, atlyginimai turi būti tokie, kad žmogus galėtų gyventi oriai, tačiau nereikia niekada pamiršti (turint omeny, kad švietimas - masinis reikalas), koks vidutinis atlyginimas yra vienoje ar kitoje valstybėje.

b) Nesutikčiau, kad Lietuvoje didžiulę įtaką daro socioekonominė šeimos padėtis. Kodėl? Todėl, kad Lietuvoje piniginės storis ne visada koreliuoja su smegenų svoriu. Arba - kaip sakė p.Aušra Maldeikienė - su smegenų vingiais (trumpai: kai kurių žmonių smegenys - it nupoliruoti žaidimo kėgliais kamuoliai. Žiauriai patiko:)) Reikia pripažinti, kad Lietuvoje daug išsilavinusių, kultūringų, skaitančių ir pan. intelektualų gyvena ne tik ne prabangiai, bet net ir ganėtinai sunkiai finansine prasme. Yra begalė žmonių, kurie supranta knygos vaiko gyvenime svarbą ir skaito su vaiku daug, nors namuose knygų ir nėra daug (nepamirškime viešųjų bibliotekų!) ir t.t. ir pan. To pasekoje turime visuomenę, kur žmonės priklauso žemesniam, nei vidutinis socioekonominiam sluoksniui pagal savo pajamas, tačiau pagal savo sąmoningumą yra visai kitame lygmenyje.

c)  Žinoma, didelę įtaką daro ir tėvystės stilius, o tam tikras tėvystės stilius dažnai yra susijęs su kultūriniais papročiais. Pavyzdžiui, mes Lietuvoje labai mėgstame tradicijas: aš ėjau į tokį darželį, mano tėvai ėjo į tokį darželį, esame normalūs, tai ir vaikas eis į tokį darželį ir bus normalus. Arba, tarkim, įsivaizdavimas, kad gera mokytoja = griežta mokytoja, kuri turi sutvarkyti (nieko sau pasakymas, ar ne?) klasę. Dar mes labai mėgstame būrelius ir mokymąsi mintinai: jeigu vaikas atkartoja eilėraštukus ir daineles, tai it akmuo nuo krūtinės nusirita, o jei dar ir angliškai kokią abėcėlę sudainuoja, tai išvis vaikštome pasišvilpaudami. Kadangi mėgstam kalti mintinai, o tikrai turime vaikų, kurių atmintis nėra prasta, tai pasirodome puikiai ten, kur reikia atkartoti informaciją. Ten, kur reikia kūrybiškumo, netradicinio mąstymo - jau prasčiau. Nenuostabu: sunku mąstyti kūrybiškai, kai nuo pat ankstyvosios vaikystės pratinaisi, kaip būti geru berniuku/mergaite.

Bet man svarbiausia yra tai, kad aš anksčiau esu aprašiusi tris iš keturių sėkmingo (kokybiško?) švietimo faktorių, kuriuos aprašo The Economist:

1) Decentralizacija. Jau esu rašiusi, kad centralizacija neveikia. Centralizacija pateikia receptus, kurie nėra kilę pačiose ugdymo organizacijose. Centralizacija trukdo progresui, neleidžia tobulėti. Centralizacija žemina ugdymo standartų kartelę ir siaurina ugdymo programas. Lankstumas, atsitraukimas ir ugdymo įstaigų įgalinimas leidžia atsispirti ir pradėti tobulėti.

2) Galimybė steigtis kitokioms mokykloms. Čarterinės (charter) mokyklos JAV, gebėjimų mokyklos Švedijoje, tarptautinės mokyklos, valdorfo mokyklos, montessori mokyklos ir t.t. ir pan - visos jos įneša gaivaus oro į sustabarėjusią švietimo sistemą. Reikia dar ir dar kartą pripažinti: ugdymo sistema dėl savo masiškumo važiuoja it įsibėgėjęs garinis traukinys. Kažką pakeisti valstybiniu mastu - be galo sudėtinga, o mažame, vietiniame lygmenyje - visai kas kita. Tai, ką tokios mažos laboratorijos sukuria, gali būti perkelta ir į masinį švietimą. Kartais manęs klausia: ar įmanoma pakeisti visą sistemą? Teoriškai - taip. Praktiškai - nepaprastai sudėtinga. Tarkim, kodėl visos mokyklos negali būti gebėjimų mokyklos? Visų pirma dėl to, kad ten reikia ypatingų mokytojų, ypatingų tėvų ir ypatingų vaikų. Gal net ne "ypatingų", o tiesiog "motyvuotų". Kitaip ta sistema neveikia. Tol, kol žmonės gali rinktis, į tas mokyklas ir renkasi motyvuota bendruomenė, tačiau įsivaizduokime, kas būtų, jei staiga visi turėtų lankyti gebėjimų mokyklas...didelė tikimybė, kad jos ne(BE)būtų tokios, kokios yra šiandien.

3) Aukšti standartai pedagogams. Apie tai rašiau devynias galybes kartų: į ugdymo įstaigas turi ateiti motyvuoti žmonės; ugdymo įstaigose dirbantys pedagogai turi turėti tinkamas sąlygas, kuriose galėtų atsiskleisti jų gebėjimai; pedagogas turi jausti atsakomybę. Gerai suomiams, kurie į pedagoginius universitetus priima geriausius iš geriausių. Gal vieną dieną taip bus ir pas mus? Kol kas tenka pripažinti, kad kokybės inspektoriai kokybės neužtikrins, ir bene vienintelis būdas yra mums patiems stengtis tą kokybę kilstelėti iš apačios.

Dar. Yra vienas niuansas, kuris Lietuvoje, kaip sakant, ne taip, kaip kitur. Kaip ir rašo "The Economist", alternatyvių (dažnai =  privačių) mokyklų nevaržo tie patys griežti reikalavimai, kurie sustabarina valstybines ugdymo įstaigas. Tačiau aš atkreipiau dėmesį, kad, pavyzdžiui, valstybinio darželio tvora gali būti visiškai išvirtusi ir net iš esmės neegzistuojanti, avarinis išėjimas - užkaltas, tačiau viskas veikia, darželį lanko ne vienas ir ne viena dešimtis vaikų. Ir štai privati ugdymo įstaiga. Atėjusi VSC pareigūnė išsitraukia metrą ir matuoja, ar TIKRAI čiužinuko storis - ne mažiau 7cm :) Nesvarbu, kad gali parodyti užsakymo dokumentus, kuriuose juodu ant balto parašyta, kad 7cm. Ir tai ne viskas. Desertui gauni laišką, kuriame parašyta, kad vis dėlto čiužinukai - ne 7cm storio ir, kaip sakant, turi nedelsiant taisyti šį akibrokštą vaikų gerovei ir dar kaži kam. Ir čia - smulkmena. Apie kažką lengviau, paprasčiau - jei esi alternatyvus - galime kalbėti tik hipotetiškai. Bent jau man toks įspūdis.

Geriausia viso straipsnio mintis yra ši: Better teachers take much longer to form. They should be made the priority. Aš savo mokytojoms visą laiką kartoju (jau, matyt, ir prikeltos iš miegų pasakytų:)), kad jos turi suprasti, jog nuo jų labai priklauso, kiek ir kaip kels mūsų ugdomi vaikai sparnus. Ir tai yra proporcinga pedagogo profesionalumui.

Jau tikriausiai dauguma, kurie domitės švietimu, skaitėte NYT straipsnį apie amerikiečių šeimos eksperimentą Rusijoje. Straipsnis - nepaprastai gražus, skaitosi lengvai ir tikrai išjudina emocijas (ne veltui autorius yra gavęs Pulitzer apdovanojimą!). Žinote, kas man labiausiai patiko? Tai, kaip žurnalistas apibūdino mokyklos direktorių: "He seemed to care about the way they thought, not what they knew". Ir dar. Aš dažnai galvoju, kad esu šiek tiek kvaištelėjusi ir būna, jog išsigąstu tų investicijų, kurių reikalauju iš savęs ir iš kitų į švietimą. Kai straipsnyje perskaičiau, kad mokykloje įrašomos pamokos, o vėliau įrašus analizuoja ir kritiškai vertina vadovas ir patys mokytojai iki išnaktų...tyliai sau džiūgavau. Smagu žinoti, kad yra žmonių, mąstančių ir dirbančių panašiai! Ir, žinoma, yra ne vienas ir ne du kultūriniai tokių ugdymo įstaigų skirtumai, bet žaviausia yra tai, kad į darbą jose yra žiūrima kaip į gyvenimo būdą.

Nes darbas su vaikais nėra darbas. Na, ne toks, kai ateini tam tikrą valandą ir išeini tam tikrą išjungęs kompiuterį ir visa tai, ką jautei ir darei darbe. Jeigu iš tiesų ateini dirbti su vaikais, tai...niekada nebegali išeiti. Šiandien viena Vaikystės Sodo auklėtoja pasakė: Aš jau maždaug 12val sekmadienį pradedu apie juos galvoti, pasiilgstu. Taip jau yra su vaikais. Kai iš tiesų supranti, kad tavo rankose ne tik vieno žmogaus, bet gal ir valstybės, o gal net ir pasaulio ateitis...negali nenorėti (jeigu nenori, tai ką veiki ugdymo įstaigoje?!?!) atsiraitoti rankovių ir daryti viską, kad ta ateitis būtų visokia -esnė. Ir čia negali būti jokių kompromisų, nes dienos lekia neįsivaizduojamu greičiu.