Grįžti į blogą
spalio 10

Pirmoji šeštadieninės mokyklėlės Briuselyje diena.

P1100832

Iš tiesų ruoštis pradėjau prieš keletą dienų, kai paklausiau BLB iždininko, kiek tėvelių pervedė pinigėlius, už kuriuos aš galėčiau pirkti priemones.

Tačiau...pasirodo, kad jo kaip tik šią savaitę nebuvo Belgijoje, todėl jis man persiuntė "rekvizitus" (kad galėčiau gauti prekių sąskaitas faktūras), o aš viską pirkau už savo pinigėlius. O su tom faktūrom... Galvojau, kad nuvažiuosiu ir susipirksiu viską, ko man reikia. Pasirodo, ne taip paprasta... Vienoje parduotuvėje pasakė, kad sąskaitas rašo tik vadovė, kuri šiuo metu (ir tris ateinančias savaites) atostogauja. Kitoje parduotuvėje pasakė, kad jie nerašo sąskaitų faktūrų. Trečioje paklausiau, ir jie pasakė, kad jų čekiai yra sąskaitos faktūros. Kadangi niekada nebuvau atsidūrusi tokioje situacijoje, tai buvau benuleidžianti rankas...Laimė, išgelbėjo kaimynė (vokietė) dirbanti viename vokiečių biurų. Ji mane pamatė (matyt, jau atrodžiai praradusi viltį) ir pasiteiravo, ar viskas gerai. Kadangi ji geriau už mane kalba prancūziškai, tai padėjo susikalbėti ir pasakė, kad jos pačios biuras perka priemones šioje parduotuvėje, ir jie išrašo sąskaitas faktūras, kurių tikrai užtenka. Dar pasiskambinau Gabrieliui, kuris pakalbėjo su ambasados finansininke, kuri pasakė tą patį: kad kartais čekiai būna it faktūros. Ką gi...

Po kanceliarinių prekių parduotuvės - kurioje dėl visų faktūrų "niuansų"  ilgai užtrukau - jau reikėjo važiuoti pasiimti Gertrūdos iš lopšelio. Taigi su Gertrūda...važiavome į IKEA. Prisiminiau, kad ten yra popieriaus rinkiniai, kuriuos pirkau savo vaikams ir kurie buvo pigesni, nei kanceliarinių prekių parduotuvėse. Išleidau daugiau pinigų, nei tikėjausi (nors buvau maždaug paskaičiavusi, kiek kas kainuos). Iš tiesų tai paskatino dar kartą labai gerai apgalvoti visų šeštadienių veiklos centrus, kad nebūtų taip, jog nebeliktų pinigėlių!

Grįžusi namo...puoliau ruoštis. Iš pradžių su Augustu darėme  visiems vaikams pakabukus-vardus. Morta sugalvojo, kad berniukams (šalia vardų) piešime kamuoliukus, o mergaitėms - širdeles. Taip ir buvo! Vardus rašiau ant seno kalendoriaus (tiksliau, ne seno, o vieno tokio nereikalingo, kurį turėjome namuose) baltosios pusės, Morta sakė, kokios spalvos širdeles/kamuoliukus piešti. Pagalvojau, kad reikėtų vardelius įlaminuoti (kad vaikai galėtų juos užsikabinti kaskart, kai ateina). Kadangi nieko nenusipirkau, ėjau į sandėliuką ieškoti... Ach, kaip tai man priminė tuos laikus, kai dirbau mokykloje ir niekada neužtekdavo to, kas būdavo mokykloje - beveik visada dar tempdavaisi savo maišą...Taigi radau "laminatą" ir...aš laminavau, o Augustas gražiai apkarpydavo. Po to su skylamuša mušėme skylutes ir, žinoma, nenusipirkau jokios juostelės - teko vėl eiti ieškoti savos. (Gerai, kad turime keturis vaikus, tai sandėliuke - visokio gėrio...) Kai baigėme vardelius, pradėjome ruoštis pačiai mokyklėlei.

P1120005

Mūsų darbelis - katytė Kumbacėlė. Taigi aš nupiešiau viso labo 20 katyčių galvyčių, o Gabrielius sėdo jų iškarpyti tuo metu, kai aš ruošiau visas priemones. Kad priemonės neišsimėtytų, reikėjo visas išpakuoti ir sudėti į dėžutes. Kokias dėžutes??? Vėl keliavau į sandėliuką, nes...neišmetu dėžučių nuo ledų, nes jų vis prisireikia. Lengviau atsikvėpiau, kai radau tiek dėžučių, kiek reikia...

P1120006

Taigi pirmajai dienelei pasiruošiau dvi trumputes daineles, katytės Kumbacėlės darbelį ir...Micės, Acės ir Kumbacėlės "restoraną" :)

Kai susiruošėme, ėjome migdyti vaikų ir atlikti visų vakarinių ritualų...po kurių dar susitvarkėme namus. Truputėlį jaudinausi - juk sugužės nemažai mažų vaikų, o ir su kolegomis savanorėmis dar nesame "susidirbusios"!

Ir štai atėjo šeštadienio rytas.  Tėvelių buvau paprašiusi, kad vaikai atvyktų tam tikru laiku: trečdalis 9val, trečdalis - 9.15 ir trečdalis - 9.30. Tiesiog nenorėjau, kad visi sugužėtų vienu metu: erdvės nėra labai daug, o daug žmonių iš tiesų gali išgąsdinti vaikus. Be to, negalėčiau skirti dėmesio kiekvienam atvykusiam vaikui (ir taip buvo nelengva!). Jau atvykstant vaikams skleidėsi jų asmenybės: vieniems buvo šiek tiek graudu, kiti slėpėsi už nugarų, vieni kalbėjo, kiti tylėjo, treti drąsiai žygiavo į viršų. Morta su Vilhelmu - kaskart, kai suskalbėdavo skambutis - lėkdavo strimgalviais į apačią pasitikti vaikų.

Taigi kiekvienas atvykęs vaikas į didelį maišiuką, ant kurio buvo jo vardas, įsidėjo savo striukę, po maišeliu padėjo batelius (jau iš anksto buvau supratusi, kad kitaip bus košė-makalošė, todėl iš anksto paprašiau, kad tėveliai turėtų tokį maišiuką su vardu), man padavė piešimo marškinėlius ir užsinešė savo pagalvėlę. Pagalvėlę irgi buvau minėjusi laiške tėvams, nes jos suteikia a) vaikui saugumą (daiktas iš namų, mano erdvė) ir b) man padeda išlaikyti Ryto Ratą: visos pagalvėlės sudedamos ratu, o vaikai sėdi ant jų.

Kadangi šiandien buvo pirmas kartas, tai nemažai tėvelių užlipo į viršų drauge su vaikais: vaikai apsiprato, apsižiūrėjo, įsidrąsino ir...tėveliai galėjo išeiti. Net mažoji V iš pradžių labai labai nedrąsiai lipo į viršų, o jau po keliolikos minučių linksma žaidė su lėlių vežimėliu ir rodė man, ką turi savo kuprinaitėje.

Taigi...prasidėjo pirmasis šeštadieninės mokyklėlės Briuselyje Ryto Ratas: susėdome ratu, ant pagalvėlių (kas neturėjo, sėdo ant kilimo, o buvo ir tokių, kuriems nepatiko tėvelių įdėtos pagalvėlės :D ), susipažinome su Mice, Ace ir Kumbacėle. Kumbacėlė pasisveikino su kiekvienu vaiku ir, man atrodo, ištirpo dar daugiau nedrąsiukų! Tada mokėmės "Drum drum drumbacėlė" dainelę.

(Kai šią popietę įrašinėjau, Augustas pasakė, kad ir jis nori dainuoti. Taigi visi parepetavome ir įrašėme, kad vaikai, kurie irgi nori išmokti (arba pasikartoti), galėtų tą daryti su įrašu).

httpv://www.youtube.com/watch?v=P6_8QfufLrw

Po dainelės vaikai keliavo į centrus:

a) Dainelių

b) Žaidimų

c) Darbelių

Dainelių centre aš su vaikais mokėmės šią dainelę:

Padainuosiu tau dainelę kaip katytė vijo pelę. Ta pelytė ŠMURKŠT po šluota, ir dainelė sudainuota.

httpv://www.youtube.com/watch?v=xafEdolQyxY

Keletą kartų sudainavus dainelę kiekvienam vaikui daviau po fermos gyvūną (kiekvienam kitą).  Pakalbėjau su jais apie tai, kad katytės - kartu su fermos gyvūnais - dažnai gyvena fermose. Su vaikais prisiminėme, kokius garsus leidžia fermos gyvūnai, pasikartojome, kokie tai gyvūnai. O tada...tada dainavome dainelę apie tai, kaip Kumbacėlė (aš) vijosi...arkliuką...karvytę...avytę...triušiuką...vištytę...ir t.t., kol padainuodavome apie visus gyvūnus, kuriuos turėjo vaikai. Be to,  kaskart gyvūnas galėdavo vis kitur pasislėpti: dainavome apie tai, kad gyvūnas slepiasi už nugaros, po pėdutėmis, po kojytėmis ir t.t. (galėjome pasikartoti ir įvairias kūno dalis). Kai baigėme dainuoti, šių gyvūnų ieškojome didelėje dėlionėje ir aptarėme, kokios jų kūno dalys matosi dėlionės dalyse.

Žaidimų centre vaikai žaidė žaidimą su judriaisiais šaukšteliais: reikėjo išsitraukti kortelę ir tada ant jos iš lėkštutės šaukštu paimti ir uždėti tą maisto produktą, kuris pavaizduotas. Vaikai, kurių smulkiosios motorikos (trumpai tariant - pirštukai :D) gebėjimai geresni, darė tai su "vinguriuojančiais" šaukšteliais, o tie, kurie dar tik vejasi vyresniuosius - su paprastais šaukšteliais. Kadangi vaikai baigė žaidimą anksčiau, nei darbelių centro vaikučiai, šaunioji savanorė mama J žaidė įvairius kitus  žaidimėlius.

P1120021

P1120022

Darbelių centre vaikai darė katytė Kumbacėlę. Virtuvėje buvau paruošusi laiptelį prie kriauklės, rankšluostukus (kuriuos nupirkau) ir muiliuką rankytėms nusiplauti.

P1120007

Taigi aš - kai baigiau dainuoti su vaikais - padėjau savanorei mamytei K: ji plovė rankas mažiesiems darbininkėliams, o aš nurengdavau/aprengdavau ir paruošdavau naujus "darbininkėlius".

P1120014

P1120015

Morta dabar vis pati nori rašyti savo vardą (ir, turiu pasakyti, visai panašiai "išraito" :D )

P1120016

Kai visi vaikai pabuvo šiuose centruose, susirinkome į šeštadieninės mokyklėlės pabaigos ratelį. Vaikai vėl susėdo ant pagalvių. Labai džiaugiausi, kad - kai paprašiau susėsti - net keturi vaikai iškart pasiėmė savo pagalvėles ir susėdo į ratą. Šaunuoliai! Juos matydami, prisijungė ir kiti.

Pabaigos Rate visi vaikai galėjo išsirinkti po lipduką, tada sudainavome naujai išmoktas daineles ir...aš likau viršuje (vaikams buvo laisvas žaidimas), o pagalbininkės su keturiais vaikais nusileido į koridorių ruoštis. Kai tik kuris nors vaikas susiruošdavo, man šūkteldavo, ir aš išleisdavau dar vieną (vėlgi - kad nebūtų grūsties). Tėveliams pradėjus rinktis, jų jau laukė (beveik visi) susiruošę vaikai.

Štai tokia buvo pirmoji diena. Kaip pirmai dienai, tai tikrai viskas buvo puiku. Žinoma, buvo visko...buvo ir jaudulio, ir ašarų, kur mamytė (nors - iš tiesų - tik vieno vaiko...), ir Mortos ašarų, kai vaikai "įniko" į jos žaislus, o vienas iš svečių nusprendė, kad labai smagu bus tuos žaislus mėtyti į visas keturias pasaulio puses :D Tačiau...dabar jau susitvarkėme, ir Mortai pažadėjau, kad kitą šeštadienį jos žaisliukai keliaus į kitą aukštą...

Kai užlipau išleidusi paskutinius vaikus, viršuje radau tyliai tyliai ant laiptelių sėdinčius Mortą su Vilhelmu ir be žodžių valgančius jogurtėlį: daug vaikams įspūdžių, daug...

P1120009

Labai dėkoju mamytėms savanorėms, kurios ir dirbo su vaikais centruose, ir pasiliko ilgiau bei padėjo man susitvarkyti. Kai grįžo Gabrielius su Gertrūda ir Augustu (jų, kaip sakant, paprašiau, kad jie šiandien išvažiuotų...Gabrielius aštuntą valandą ryto, kai sučirškė žadintuvas, pasakė, kad šeštadieniais dabar bus jo "mėgiamiausia" diena :D )

O iš tiesų geriausias jausmas ateina po kelių valandų, kai pagalvoji, kad vis dėlto su vaikais dirbti - nepaprastai smagu! O dar kai gauni kelių tėvelių žinutes, kuriose pasidalina įspūdžiais, kad vaikui patiko, kad jie tą jaučia...Tai ir negaila dėl to "aukoti" šeštadienius savanoriškam darbui!