Grįžti į blogą
rugpjūčio 31

Prisiminus keliones...

Nuotraukoje - pirmoji Gertrūdos Elenos kelionė. Mažylei dar nėra trijų savaičių. Važiavome prie jūros, į Knokke :)

Labai mėgstu keliauti...visada mėgau. Tėvai užkrėtė šia bacila, kai dar buvau visai mažiukė...Nebuvo nė vienos žiemos/vasaros, kad nekeliautume...Gruzija, Armėnija, Rusija, Ukraina....išmaišėm be galo be krašto daug...vasarą grožėjomės palmėmis ir neišlįsdavome iš šiltos jūros, o žiemą slidinėjome. Sakote, vaikai neprisimena? Taip, aš neprisimenu visko nuo...iki, tačiau prisimenu tikrai labai daug. Prisimenu, kaip Gajanės, Ripsimės ir Sohokat šventovėse degiau žvakes, kad gimtų man sesutė (nes tose šventyklose "uždegti" norai pildosi...). Šiandien net neprisimenu, kurioje valstybėje tai buvo, bet puikiai prisimenu tą jausmą...Prisimenu kaip turguje perkam lavašą...Prisimenu juodą smėlį ir daug daug medūzų...Prisimenu, kaip vos nepakliūvu po traukiniu, nes - einant į pliažą - reikia pereiti bėgius...Prisimenu, kaip kruizo Juodosios jūros metu išmetu pro bortą savo lėlę...ir vos nešoku paskui, o po to tėtė iš pliauskos išdrožia naują...Prisimenu, kaip lankomės vienoje šeimoje ir man, vienturtei, net širdis sąlo žiūrint į penkis ar šešis šauniai sugyvenančius (tai reiškia, ir paerzinančius, ir pasimušančius) šeimos narius...Pamenu, kaip lankėmės vietoje, kur turkai išskerdė kaimelį...Kaip tėtė meta mane į didžiulę pusnį...Kaip pavėluojame į lėktuvą ir važiuojame į Lietuvą traukiniais...Visi šie ir dar daug daug prisiminimų - iki 10-ojo gimtadienio. Gal todėl manęs šiandien nestebina nei kitokios odos spalvos žmonės, nei kitaip apsirengę? Tiesiog visa tai mačiau dar tada, kai pasaulis priimamas labai natūraliai - TAIP TURI BŪTI...ir tiek.

Ir ne aš viena taip mąstau...Skaičiau kelių žmonių atsakymus į klausimą, kas juos gyvenime labiausiai praturtino, paskatino siekti...ir daugumos atsakymuose buvo tai, kad vaikystėje ir paauglystėje daug keliavo: tai atvėrė horizontus, praplėtė sąmonę ir pasąmonę. Ir, žinoma, yra grupė žmonių, kurie mano, kad "tampytis vaikus su savimi" yra nesąmonė, tačiau aš labai džiaugiuosi, kad mano tėvai nepriklausė tai grupei ir, tikiuosi, mūsų vaikai džiaugsis taip pat.

Prisiminti keliones paskatino Sonatos atsiųstas jos kelionės į JAV dienoraštis...Tą pačią dieną Gabrielius parsinešė namo Guiness alaus, kurį nepaprastai skaniai gurkšnojom pas Vadimo šeimą Airijoje. Prisiminėme kaip lankėmės šio alaus gamykloje-muziejuje, kaip aplankėme senovinę katedrą ir kapines, kupinas keltiškų kryžių...ir nors kelionėje patyrėm ir nemažai streso (pamečiau Gabriaus piniginę su dokumentais; laukiausi, todėl pykino; vis dėlto kartu buvo trys vaikai su savo poreikiais), gerų prisiminimų - kalnai;) Morta dar dabar pribėgusi prie žemėlapio rodo Airiją ir sako, kad visi ten skridome.

O štai ir daugiau prisiminimų, ir - tikėkimės - naudingos patirties.