Grįžti į blogą
kovo 19

PROJEKTAS. Kalbame ir klausome. 2os savaitės įspūdžiai.

21sn72z9gnl_sl500_aa140_4

Teisybę pasakius, man vienos savaitės mažoka...Gal esu "užkietėjusi" savo senuosiuose metoduose, bet man reikia daugiau laiko "įsivažiuoti". Skaičiau dalyvaujančių mamų aprašymus ir...mąsčiau, kad su daugeliu panašių dalykų (nenoriu sakyti "problemų", nes tai - ne problema...) susidūriau ir aš. Labai džiugu buvo skaityti, kad Astos šeimoje prie projekto prisijungė ir tėtė... Taigi. Antros savaitės įspūdžiai:

MAMA ASTA:

Šią savaitę mums gan sunkiai sekėsi pilnavertiškai dalyvaut projekte. Didžiąją laiko dalį dukriukas sirgo, tai nelabai tegalėjom visko išbandyt. Sakyčiau, daugiau pati su savim dirbau. Visų pirma šios savaitės informacija buvo gerokai sunkiau suvirškinama. Skaičiau gal kokius tris kartus, bet ir vėl atrodydavo, kad nieko neprisimenu :D Po to, pasidėjau matomoj vietoj atspausdintą tekstą ir vis žvilgteldavau. Padėjo. Tokiu skaitinėjimu užsiiminėjau kol dukriukas paslika gulėjo su tempa. O kai atsigavo, tai jau nelabai ir spėjau įsivažiuot su situacijomis.

Labai džiaugiausi kai padariau užduotėlę su „darytų ir nedarytų“. Kai surašiau visus savo pageidavimus, tai supratau, kad nelabai ir yra dėl ko mums „imtis“. Tas keletą dienų kai jau mano pašnekovė atsigavus buvo vis sekiau save, kad nepradėčiau karščiuotis dėl nereikšmingų punktų. Dar labai stebėjau save ar aš ne įsakinėju kartais, nes kai perskaičiau iš karto pagalvojau, kad čia man tas punktelis apie įsakinėjima. Stebėjau stebėjau, bet lyg, kad ne? Esu mėgėja prašyt trumpai ir aiškiai, tai turbūt man taip ir susirodė? Tik taip trumpakalbe „įsakinėdama“ visad sakau su žodeliu „prašau“, tai gal vis gi nėr toks jau įsakinėjimas? Dar labai pasistūmėjom į priekį, nes ir tėtė jau prisijungė prie mūsų. Perskaitė visą info ir bando taikyt. Net neabejoju, kad bus kur kas lengviau kai dirbsim išvien . Dabar apie punktelius „apibūdinkite, suteikite info...“ Pasiūlymas „apibūdinkite“ man sekėsi sunkiausiai. Iki šiol visų šeimos narių prašydavau, kad tokiom frazėm nekalbėtų. Pati labai nemėgstu kalbėt „vakrug da okala“, tai man šis pasiūlymas būtent iš tokių kai šneki su žmogumu ir dar turi spėliot ką jis nori tuo pasakyt. Atrodo, jau geriau būtų pasakyta tiesiai šviesiai. „Suteikite info“. Su šiuo pasiūlymu viskas tvarkoj. Mums jis labai veiksmingas. „Pasakyti keliais žodžiais“ . Čia tai jau visai ne problema, kadangi toks jau mano būdas taip ;) „Kalbėkite apie jausmus“. Pasinaudojau fraze apie tai, kad esu šiuo metu susierzinusi ir negaliu padėti. Matėsi, kad nepatiko mano toks pasakymas, bet ramiai nuėjo ir vėliau nuveikėm tą ką ji norėjo. „Parašykite“. Neišbandžiau, bet , manau, tikrai pasinaudosiu šiuo patarimu. Na tai tokie mano įspūdžiai po šios savaitės. Viliuosi, kad kita savaitė bus produktyvesnė .

MAMA AKVILĖ:

Savaitė lėkte pralėkė, bet įspūdžių daug ir sunku juos visus „sugaudyti“. Buvo visko: ir daug juoko, meilės tėvams prisipažinimų, kitų mielų dalykų, bet neišvengėme ir ašarų, pasipykimų, ar konfliktų konfliktėlių, atrodytų, „lygioje vietoje“. Ką supratau, tai, jog mąstymas ir įpročiai per savaitę ar dvi drąstiškai nepasikeičia. Man tebesinori daugeliu atvejų nurodinėti ar įsakinėti, o ne leisti vaikui pačiam rinktis ar spręsti. Žengiam to link, gal ne septynmyliais batais, bet bent mažais žingsneliais. Turbūt pirmą kartą atsispyriau pagundai įsiūlyti savo skonį ir patogumo supratimą, kai vakar pirkom batus. Mažoji princesė sėkmingai išsirinko net dvi poras!

Taip pat džiugina auganti dukros atsakomybė už sesę. “Mama, ji lipa ten/, aš ją laikau, kad nenukristų” ir pan. Smagu, nes daro tai neprašyta. Žemiau, kaip buvo prašoma, aprašiau ir keletą situacijų. Pačią pirmą eksperimento dieną, vakare jau su pižama puolė šokinėti ant lovos, pavojingai arti ten sėdinčios sesės. Su tėčiu choru pasakėme: „Ei, ramiau, ant sesės užšoksi!“. Iš skirtingų pusių pasigirdę garsų srautai erdvėje, matyt, tranformavosi ir iki jos ausų nuplaukė virtę kažkuo panačiu į: „Šaunuolė! Gal dar aukščiau moki?!” - bent taip pasirodė iš vaiko reakcijos į mūsų žodžius. Jei ne knyga ir savaitės užduotis, būčiau jau kėlusi balsą... Dabar ramiai paklausiau (stengiausi ir žvilgsnį pagaut): „Ar tu girdėjai, kad su TAVIM kalbam?“ „Girdėjau!” - atšovė dar aukščiau šokinėdama... “Tai, ką darai?!” – nevalingai išsprūdo kitas klausimas. „Šokinėju!” – atsakė plačiai šypsodamasi. Bando karolių tvirtumą: tai rankose trauko į visas puses, tai ant galvos užsimauna. „Karolius nešiojam ant kaklo, kitaip gali sutrūkti!” – sakau. Reakcija buvo kiek kitokia, nei tikėjausi: “Aš neverksiu, jei sutruks“– ramiai atsakė. Konflikto išvengėm, karoliai iki šiol sveiki... Klijuoja lipdukus į knygelę, sparčiai „prisistato“ mažoji sesė. „Maaamaaa, man ji plėšo!”: rėkia. „Jai nepatinka, kad tu viena klijuoji ir nesidalini“ – paaiškinu. Išeitį greitai randa, įbrukdama sesei jau suklijuotų lipdukų lapą: „Tu čia plėšyk“: aiškina, rodydama į kraštelius. Tiesa, piešinukų „technika“ šią savaitę neteko pasinaudoti, bet gal ateityje?!

MAMA IEVA:

Na, antroji savaitė man pasirodė per trumpa, kad galėčiau ką nors aiškaus reziumuoti. Aišku, visi šie pasiūlymai moko tėvus būti geresniais ir kantresniais, tuo jau įsitikinau. Tai beje labai labai nemažai. Bet ar tai gali išmokyti kalbėti taip, kad vaikai klausytų, man dar neaišku. Leisk šį sykį pakalbėti skeptikei.

Informacijos suteikimas. Susidūriau su dalykais, kurių negaliu vaikams paaiškinti. Pvz., kodėl pienas turi atsidurti šaldytuve – aišku. O kodėl sultys? Kas nutiks sulčių pakeliui, jei jis pastovės vaikų kambary iki vakaro, o gal ir iki kito...? Man aišku, kodėl reikia valytis batus prieš įeinant į namus, bet kas jiems atsitiks, jei juos nusispyrus jie ir liks ten gulėti? Aiškinti, kad eisi, užkliūsiu, pargriūsi ir numirsi man pasirodė kažkaip jau per daug... Taigi, bent jau tvarkos klausimais šis punktas nelabai groja, nes dažniausiai vis tiek tektų „informuoti“, jog taip „tiesiog reikia, nes tai yra tvarka“. Tiesa, dar galima informuoti, kas nutiks mamos nervams, jei ji aštuoniasdešimt pirmą kartą nuneš sultis atgal į jų vietą – gali skaudėti. Ir ne sultims...:) Priklijuoti lapukai. Iš jų tai tikrai daug tikėjausi. Ir jie suveikė! Lygiai dvi dienas. Mūsų vonioje atsirado toks užrašas: “Nedėvimus rūbus nusinešame!!! Ačiū!“ Mūsų vonioje nereikalingų (ne tų, kurie pasidėti iš vakaro rytui) rūbų nebuvo dvi dienas. Po to ji vėl apaugo. Joriui net kilo klausimas, kas čia parašė? Nu tikrai, kas? Nykštukai, pypt... Toks jausmas, kad jei būtų nykštukai, gal ir būtų labiau pasistengęs. Nes niekad nežinai ko iš tų nykštukų tikėtis, su jais verčiau gražiuoju. Na, o su tėvais nebūtinai. Lapukų pas mus atsirado ir daugiau, ir aš pagalvojau, kad jei jie kabėtų nuolat, ir į juos dėmesio nekreipiama taip pat būtų nuolat, apimtų dar didesnis bejėgiškumas, nei nuolat kartojantis. Be to, trečią dieną į juos nieks nebežiūri. Formuluotė „mes to nedarome“. Šiuo atveju tai tikrai reikia daugiau laiko nei savaitė, o gal net išvis taikyti nuo mažumės. Nes tiesiog staiga pakeitus formuluotę aštuonerių ir trylikos metų bernams galvoje tai niekas nepersijungia. Į frazę: „Mes nusinešame drabužius iš vonios“, galima sulaukti atsakymo: „O mes – ne“. Arba: „Na ir neškitės toliau...“ Formuluotė „mes to nedarome“ mūsų šeimoje naudojama labai svarbiais, net sakyčiau esminiais auklėjimo klausimais. Tarkime, kodėl kitiems vaikams galima žvygauti kavinėje, o mes prisilaikome padorių decibelų. Todėl, kad mes tokie. Todėl, kad mes atsikėlę nomotame bute Nidoje kalbame tyliai, kad nepažadintume kaimynų, nesvarbu, kad jie atsikėlę iškart paleidžia kakarines. Mes tiesiog tokie. Nesvarbu, kad kaimynas nesisveikina laiptinėje. Mes sveikinamės, nes mes tokie... O kuo frazė : „Ant sofų nešokinėjame!“ skiriasi nuo frazės „Nustokit šokinėt!”? Arba “Drabužiams vonioje ne vieta!“ nuo „Nusineškit drabužius?“ Juk tonas iš esmės lieka tas pats… Tai čia tik savotiškas žaidimas. Kaip tu sakei, smulkmena, bet esminė. O aš apversčiau - gal ir esminė, bet smulkmena. Bet kaip tėvai – pasikartosiu – dėl to gal ir tampame geresni, pagarbesni. Jei dar ir tas tonas pakistų… bet jei jis pakistų, darbužiai garantuotai liktų ne savo vietoje. Žodis pagyrūnei O šiaip aš labai stengiausi (dėl to labai savimi džiaugiuosi ir ketinu pasikabinti medalį). Stengiausi nekaltinti – lengva nebuvo, bet keliskart nepraleidau progos nutylėti. Stengiausi nepravardžiuoti – įdomu buvo tai, jog pastebėjau, kad mes pakankamai dažnai su vyru pravardžiuojame vaikus, niekad nebūčiau pamaniusi! O jau sarkazmo sarkazmėlio! Vargšai mano vaikai. Stengiausi negrasinti – čia jau buvo baaaaisiai sunku... Stengiausi neįsakinėti, bet kad kitaip beveik neina – ir jie patys kalti, nes aš stengiausi:) Stengiausi nemoralizuoti, nors, beje, manau, kad tai reikalinga auklėjimo priemonė. Na, bet savaitę bandžiau apsieiti be jos. Kaip ir be „pranašavimo“, kas bus ateity, jei jie bus tokie, kokie yra (už ką iš tikro juos visi turėtų mylėti, ar ne, mamyte?) Neperspėjinėti man nepavyko. Pseudo atšilimo metu ir grasinau, ir maldavau, kad užsirištų kaklus, nes susirgs. Ir susirgo - dar ir kaip (bet susilaikiau piktdžiugiškai nepasidžiaugus – aha, ar nesakiau?:) Ir Jorį perspėjinėjau – garantuoju, negirdėjo – kad išėjęs iš muzikos mokyklos nepultų prie mašinos neapsidairęs, nes kada nors liūdnai baigsis! Bet kur tau... Aišku, reiktų išlipti ir jį pasitikti, bet mašinos pastatyt nėr kur, o joje dar ir kūdikis... Kančios kupini pareiškimai? Irgi mano arkliukas. Stengiausi kentėti mažiau, bet… Pvz., vėl knygos skaitymo laikas nusitęsė, jūs vėlai atsigulsit, aš dar turėsiu darbų, atsigulsiu visai naktį, neišsimiegosiu, nes mažiukas naktimis dabar daug valgo ir t.t. ir pan. Tikra kančia, o ne gyvenimas, ar ne?:) BET AŠ STENGIAUSI!

MAMA AGNĖ:

Dar trumpai apie pirmą savaitę - jausmus. Mūsų šeimoj tai neįprasta, o ir nelabai buvo kada išbandyt (sirgom). Mane asmeniškai labai sunervina klausimas "ar pyksti?" "supykai?" :D va tada tai taip susinervinu ir supykstu, nors iki tol ir į galvą nešovė. gal todėl nelabai drąsiai vaikams tai pabandžiau įvardint. bet pabandžiau. tiesa, tas jausmas buvo pats paprasčiausias - pyktis. Eglės (10 m.) reakcija buvo tokia: burptelėjo "nepykstu" ir nesileido į kalbas. Ievos (3 m.) reakcija: piktai pareiškė "nepykstu. aš taip džiaugiuosi". ir irgi tuo kalbos baigėsi. žodžiu... gal dar kada pabandysiu, bet asmeniškai aš į tai žiūriu skeptiškai. antra savaitė. irgi nieko gero nepasakysiu. jau perskaičiusi "Turbūt nerastumėme nė vieno vaiko, kuris tylėtų, jei jam kas nors nepatinka.", supratau, kad tokį vaiką aš radau ir turiu :D tai vėl mums nekas tebus tikama... tie pamokymai tėveliams, kad reikia nemoralizuoti, o tiesiog įvardinti, žinoma puikūs. stengiamės. bet mūsų vyresnioji tikra Užmirštuolė. pasakau ką nors. po 5 min. paklausiu, ar padarė. "pamiršau...". žodžiu, jai tiesiogine prasme viskas pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. nieko, išaugs. tikrai :) kai ji buvo 4-5 metų, mes juokaudavom, kad reikia įrašyti du CD. viename nuolat būtų kartojamas žodis "valgyk valgyk valgyk", o kitame - "renkis renkis renkis". tai dabar jau to nereikia. išaugo :D beje, trumpi pasakymai-užuominos "Egle, indai!" arba "Egle, kuprinė!" nesuprantami. irgi išaugs. paprastas pavyzdys iš šeštadienio: ruošiamės skalbti drabužius. ne kartą yra aptarta, kaip ji turi paruošti drabužį, kad man tereiktų įdėti į skalbyklę. Eglės striukė jau vonioje ant grindų. sakau "Egle, striukę". ji ateina, nusega kapišoną ir palieka. aš vėl kartoju "Egle, striukę". ji sako "oi", užsega užtrauktuką. po trečios užuominos ji vėl sako "oi" ir pagaliau iš kišenių išima saldainių popierėlius. ufff... pagaliau :D su lėktuvėliais-rašteliais net nebandžiau. ji nuolat tiek apsišiukšlina, kad tas popierėlis būtų tik dar vienas... popierėlis. šios savaitės veiksmingas patarimas mums - sąrašas, ką reikia padaryti. o ir priminti paprasčiau. tereikia sakyti "Egle, 3" ir ji pasiskaitys visus nurodymus, ką, kur, kaip ir kada daryti. pasinaudojom

MAMA RENATA:

PIRMOJI UŽDUOTIS.

Aš visai mėgčiau pamoralizuoti ir pasižarstyti perspėjimais. Būna, kad ir perspėju. Ir gan dažnai šiaip. Tai pastarąją savaitę tiesiog sekiau save, savo mintis ir žodžius, susidarius situacijai, kai labai tiktų pamoralizuoti ir pespėti. Aišku, buvo, kad nenulaikiau savo liežuvio ir perspėjau. Bet dar daugiau buvo atvėjų, kaip šiaip ne taip ištvėriau be perspėjimų. Ypatingos vaiko reakcijos nepastebėjau. Šiaip, jos net nebuvo. Jis tuo metu taip būna užsiėmęs tuo ką daro, kur lipa,....kad kažkaip visai niekaip nereagavo ir visai nepasigedo mano perspėjinėjimų. O gal, čia jau aš taip labai tikiuosi, jis jų nepasigedo, kad dar neesu tokia užkietėjus perspėjinėtoja ir moralizuotoja :-) Atsiminiau vieną situaciją, kai seniau būčiau būtinai leptelėjusi perspėjimą. Benediktas pasistatė kėdę prie komodos ir bandė nuo kėdės užsilipti ant komodos. Iš šono žiūrint atrodė labai pobaisiai. Man taaaaip niežtėjo liežuvį, taaaaip niežtėjo pasakyti: "nesikeberiok, nugriūsi", bet šiaip ne taip susitvardžiau. ANTROJI UŽDUOTIS Šiaip ši savaitė buvo ne "naujoviška", dėl naujų metodų, bet mums įprasta. Įprasta todel, kad mes visada taikome, bent jau stengiames taikyti metodus, kurie paminėti ir čia. Ne visus, o 1.Apibūdinimą, 2.Informacijos suteikimą, 3.Kalbėjimą apie jausmus. Su Benediktu šie metodai laaaabi nuostabiai veikia. Jam NIEKADA nesuveikia griežtas ,"pakeltatonis" liepimas, įsakymas. Tada jis nukreipia žvilgsnį į šoną ir toliau daro ką daręs. O jei pradedame pasakoti, informuoti, jis taaaip susidomi, kad po to praktiškai nebūna problemos susitarti. Atsiminiau vieną situaciją. Parėjome iš lauko. Benediktas jau sėdi koridoriuje, o tėtis dar įvairuoja pro duris vežimėlį su Vincentu. Benediktas tik švyyyyst pro duris į laiptinę pirštines ir sėdi patenkintas. Jei aš būčiau jam griežtai įsakiusi, liepusi,...100 procentų garantuota, kad jie nebūtų nuėjęs ir atnešęs jų iš laiptinės. Tada aš atsisėdau šalia ir pasakoju, kad: "Kaip gaila, kad tu išmetei pirštinytes. Mes dabar jau šiltai sėdėsime namuose, o pirštinytės gulės ir šals ant laiptų. O rytoj eidami į lauką galime jų neberasti. Tavo piršteliams bus be jų šalta, o joms be tavo rankyčių- liūdna. Ir smaližiui bus šalta, ir nykščiui, ir didžiąjam, ir bevardžiui, ir mažyliui..." ir t.t. Jį tokios istorijos taaaip paperka, kad jis ją perpasakodamas, komentuodamas ėjo ir susirinko pirštines, valė jas, purtė, gailėjo, kad: "šušalai vagšyte pištinyte???šušalai???ateik namo". Bandžiau metodą "Pasakyk vienu žodžiu", bet jis visai neveikė. Benediktas atsistodavo, žiūrėdavo į mane kaip į kvanktelėjusią. Apsidairydavo, parodydavo kur tas daiktas kurį miniu ir toliau sėsdavo prie savo reikalų. Bandžiau aiškinti, kad jei aš kada nei iš šio, nei iš to paminiu kokį nors daiktą, tu turi atsiminti ką su juo turėtum padaryti ir t.t. Bet vistiek VISIŠKAI neveikė. Tik pasijusdavau gerokai kuoktelėjusi, nes Benediktas vis nužvelgdavo taip keistai ir toliau savo darydavo.

TREČIOJI UŽDUOTIS

O metodui "Parašyk. Nupiešk" jis gal dar per mažas. Nutariau pabandyti ir šį metodą, tai nupiešiau pusrytinę košę, valgantį vaiką, tada tuščią lėkštę ir žingsnelius iki praustuvės, ir tuščią lėkštę joje,...Papasakojau Benediktui ką tai reiškia, ką tai turėtų mums priminti, ką dabar darysime žiūrėdami į šį paveikslėlį,...Benediktas visą savaitę valgydamas pusryčius ir po jų ilgai sėdėdavo, tarškėdavo, pasakodavo ir pasakodavo ką reiškia šis paveiksliukas. Visko pripasakodavo. Ir apie košės virimą, ir apie valgantį vaiką, ir apie vaikščiojimą iki praustuvės, ir indus plaunamus,...Oiii, kad pripasakodavo....Bet lėkštės pats nenusinešė NEI KARTELIO.

MAMA GINTARĖ:

Vis dar stengiausi įvardinti jausmus. Bet šios savaitės užduotis buvo nelengva. Nes nuolat galvoji, kaip ten ką reikia :) Ką pastebėjau, kad bent jau Matas labai reaguoja į tai kaip aš pasakau ir tiesiog "užsikrečia" mano intonacija. Visai patiko 3 ir 4 budai. Ir dar išbadysiu paskutinį vėliau :)

1. a) Matas atsikėlė iš pietų miego irzlus. Nuėjo atsigerti vandens ir puodelį vandens atsinešė ant lovos, begerdamas pripylė (sakyčiau ne lašelį), netyčia. Ir atėjo atsisėst pas mane ant kelių. Paprašiau sutvarkyti, jis atsisakė ir pasakė, kad man sutvarkyt. Tada sėdėdamas ant kelių pradėjo zirzti ir verkti, kad jis nori šautuvo, kurį matė parduotuvėj. Nu žodžiu net nežinau kaip pasakyt - tiesiog balsu verkdamas ir zyzdamas. (čia suerzino mane jo irzulys) Pasakiau, kad galėsim pakalbėti tada kai atsiras Matuko gražus balselis, o dabar tegu paverkia. Po to pasakiau, kad turiu darbo ir dėl to turi jis eiti atsisėsti ant lovos. Jis paprašė, kad duočiau paskambinti tetei, kad pakalbėtų dėl šautuvo. Aš pasakiau, kad galėsiu duot tada kai jis apsirengs ir sutvarkys lova. Atsisakė valyt, bet aš patylėjau ir jis pamačiau jau tik tada kai jis ją valė. Pasakiau, kad man nepatinka, kai jis vaikšto neapsirengęs. Jis pasakė, kad sedės ant lovos ir apsiklos dekučiu, bet jei norės kur eiti - apsirengs. (tai ta situacija, kur būčiau pyktelėjusi ir gal būt net pakėlusi toną). Atsisėdo ant lovos ir leidau paskambinti tetei ir pakalbėt apie šautuvą. b) Grižome iš lauko ir jis buvo neužsidėjęs šlepečių. Padėjau ant stalo valgyti ir pasakiau: "Matai, šlepetes". (buvo, pikta, nes turiu kartot milijona kartų per dieną, bet pagalvojau, ka cia galiu pasakyt) Kadangi jis jas dar turėjo užsidėt kai grįžom, tai suprato ką noriu pasakyt. Nubėgo ir girdžiu tokiu pykčio pilnu balsu "nenoriu dėtis šlepečių". Aš kažkur jau laukiau jo tokio pasipriešinimo. Pasakaiu, kad suprantu, kad jis nenori dėtis, kad jam patogu su kojinytėm, bet mes namuose visi vaikštom su šlepetėm. Na dar paburbėjo ir atėjo su šlepetėm. 2. a) Ryte atsikėlė ir lakstė po namus su naktiniais be šlepečių. Kai aš aisikėliau paprašiau persirengti. Jis nereaguoja. Pasakiau tada: (2 metodas) Manau reikia ryte atsikėlus persirengti ir tada vaikščioti kur tau reikia. Nusirengė ir begiojo nuogas. Tada pasakiau: (4 metodas) "Man nepatinka, kai tu begioji nuogas, prasau nueiti ir apsirengti". Nereaguoja. Tada nuvedzia, uzdariau i vonia ir pasakiau, kad gales iseiti tada, kai apsirengs. Aisku buvo nemazai asaru. b) Vaziavome mašinoje pas sesę ir todel gale buvo neprisisegęs. Vaikščiodamas lauke įlipo ar tai i kaką ar į ką nežinau, bet ant pado vaizdelis ne koks buvo, bet nesmirdėjo. Prašau sedėt ramiai, o jis vis tiek laipioja mašinoje, kol galu gale lipdamas ištepė "kažkuom" mano paltą. Ištikrųjų supykau. Liepiau atsisėst ir sedėt ramiai - šitą pasakiau pakeltu tonu. Tada pasakiau: (2 met.) "Manau dabar reikia sutvarkyti mano paltą". Jis atsisakė. Iš tikųjų dabar rašydama suvokiu, kad nelebai gerai padariau, nes tą paltą susitvarkiau pati, nes nebenorėjau, kad jis man dar labiau išterlintų. Bet po to jo paprašiau sutvarkyt sedynę mašinos kur jis priterlino. Šį kartą viską sutvarkė. Numetė servetėlę ant žemės ir nepakelia, sako "negaliu". Tada nieko nepasakiau. Praėjus kokiam 5 min sakau, reikia išmesti servetėlę, paduok prašau, aš jos nepasiekiu. Padavė ir servetėlę išmetėm. 3. Laiškelio neparašiau nė karto ir nieko nenupiešiau, tikriausiai dėl to, kad apie jį buvau visai pamiršus, nes skaitydama pagalvojau, kad jis vis tiek nesupras ir tiesiog užmečiau. Dabar atėjo mintis: na ir kas, kad nesupras, aš jam perkaitysiu, jei paprašys. Faktas tas, kad jis atkreips dėmesį ir susidomės į tai.

MAMA JŪRATĖ:

1) Užrašykite bent vieną situaciją, kai galėjote pasakyti kažką bjauraus, o nepasakėte. Bet pagalvojote. Ir galbūt būtumėte pasakę.

Tokių situacijų buvo daug per šią savaitę. Tiesą pasakius, ne visuomet susivaldžiau ir ne visada pritaikiau naujuosius patarimus. Paskutiniu metu sunkiausia su tvarka. Pertvarkiau svetainę taip, kad Tajus turėtų atskirą kampą savo žaislams. Sutvarkiau visą kambarį, atskyriau vaikų žaislus. Klausiu Tajaus – ar gražus toks kambarys? Gražus. Matai, daug maloniau būti tvarkingame kambaryje. Taip. Tai nuo šiol prieš miegą susitvarkom. Gerai. Ateina vakaras... Kažkaip nekeista, kad Tajaus žaislai vėl išmėtyti po visą kambarį. Sakau – susitvarkom. Gerai. Aš nuėjau per-rengti mažąją, grįžtu – o Tajus filmuką žiūri. Dar kartą prašau tvarkytis. Vėl tas pats. Tuo metu jau mažoji įsiverkė. Tajus pradėjo ITIN LĖTAI tvarkytis. Susitvarkęs (su mūsų pagalba), pareiškė, kad nori valgyti (nors valgėme prieš dvidešimt minučių). Galvojau, kad susprogsiu. Na, bet sakau – man labai skaudu, kai tu nesusiruoši laiku miegoti. Mes tavęs laukiame, kad galėtume miegoti kartu, bet jeigu tu taip ilgai užtrunki, sesė pervargsta ir tada miegojimas kartu būna nemalonus. Ir nuėjau. Tajus vėl itin lėtai pavalgė, pamažu atėjo, susiruošė miegoti. Kadangi jau buvo gerokai po miego laiko, o sesė jau užmigo, galėjom jam pasekti tik itin trumpą pasaką. Taškis, aišku, supyko. Sakau – suprantu, kad tau pikta, bet mes miegame kartu, ir jau pavargom tavęs laukti. Kompromisas – Arklio Dominyko diskas prieš miegą. Tiesą pasakius, kaip ir ši situacija – rezoliucijos kaip ir nėra. Tajus ir toliau gyvena savo ritmu. Bet, man atrodo, kad mes vienas kitą labiau pradėjome suprasti. Dabar jeigu jis užtrunka ilgiau, žino, kad prausis vienas. Žino, kad tėčio pasakos nebus, nes tėtis tiesiog...užmiega po pirmo sakinio. Aš taip pat žinau, kad Tajus nemėgsta eiti miegoti J Tai tiesiog nuleidau kartelę to, ko tikiuosi iš vaiko. Nenulipdysiu iš jo automatiškai klausančios mašinos J 2) Aprašykite bent porą situacijų, kai sėkmingai pasinaudojote naujaisiais (seni nauji, taip sakant) bendravimo metodais. Kokia buvo vaiko reakcija? Situacija pirma: Atvažiavo draugai pas Tajų. Su lygiai tokiu pačiu užsispyrusiu aviniuku Tajus žaidžia video žaidimą (golfą ar boulingą). Kažkuris laimi… Kitas irgi nori laimėti. Žaidžiam dar kartą. Tuomet laimi Tajus, ir draugas meta žaidimą į šalį sakydamas, kad nenori žaisti. Kadangi niekas daugiau nenori žaisti, tėtis išjungia Tajaus žaidimą. Tajus puola į isteriją. Klykia. Matau, kad jausmų neišsiaiškinsim ramiai, tai tiesiog išnešu besirangantį vaiką iš kambario (beje, pietų miegas tą dieną buvo praleistas, ir po truputį vijosi peršalimas, tai kažkiek paaiškina jo nuotaikas). Tajus rauda pasibaubdamas. Sulaukiu pauzės. Sakau: -Tau pikta? -TAIP. -Todėl kad….? (sustoju stengdamasi neįvardinti jo problemos) Kodėl pikta? -Nes tėtis išjungė žaidimą. -O tu matei, kad draugai nenori žaisti? -Aš NORIU. -Aš suprantu, kad tu nori. Tačiau mes dabar esame šeimininkai ir norime, kad svečiams būtų linksma, taip? -Taip. -Tai jeigu jiems neįdomu žaisti, gal gali sugalvoti ką nors kita… -Aš noriu boulingo. -Sutariam, kad žaisim boulingą vėliau. O kol kas pažaiskime, kas visiems įdomu. -Gerai. Vėlgi, negaliu pasakyti, kad LABAI padėjo toks bendravimas, bet Tajus (bent jau atrodė iš šono) jautėsi geriau, net jeigu sprendimas buvo ne toks, kokio norėjo jis. Situacija antra: Visą rytą Tajus elgėsi gana grubiai. Mėtė žaislus, atsikalbinėjo. Jau brendo manyje rimtas sprogimas. Staiga žiūriu, Tajus ranka užspaudė Svajos (aštuonių mėnesio) ranką, nes toji siekė žaislo iš Tajaus krūvos. -STOP. – sakau super griežtai. Tajus net nustėro (nė negalvojo, kad kas jį matė). – Mes neskriaudžiam kitų žmonių. -Aš neskriaudžiu. -Kaip tau atrodo, ar sesei neskauda? -Neskauda, - su panieka balse pasako Tajus ir išeina į kitą kambarį. Aš palaukiau kelias minutes, jis grįžo. Vėl klausiu: -Ar tau atrodo, kad sesei malonu? - Ne. - Tai kodėl taip padarei? -Nežinau. - Gal tau nepatinka su ja žaisti? -Patinka. - Bet? - Ji ima mano žaislus. - Tai susitariam, kad žaisit kartu, jeigu neatiminėsit vienas kito žaislų. Bet tu supranti, kad sesė dar nesupranta kur kieno žaislai, ir jai tiesiog patinka su tavim žaisti. Tai pasistenk nesupykti, o pakviesti mane, jei ji tau trukdys žaisti. -Gerai. Aišku, po to reikėjo žiūrėti, kas sesė susitarimą pildytų, bet visi jautėsi geriau. Iš esmės, tai šitas “konfliktas” yra smulkmena. Bet man patiko tai, kad tiek aš pasistengiau suprasti Tajaus jausmus, tiek jis turėjo suprasti sesės. Tiesa, po to dieną jis tikrai gražiai žaidė su sesyte, tai jau gyriau įsijautus. Beje, pradėjau taikyti šitus jausmų įvardinimus ir mažąjai. Ir, man rodos (kiek galima iš aštuonių mėnesiukų vaikiuko išraiškų suprasti kaip ji jaučiasi) – jai patinka. Pavyzdžiui, dabar ji bando pasiekti įvairius dalykus, o nepavykus, rėkia. Tai klausiu – tu pyksti? Pikta, pikta, nes nepasieki? Svaja nutyla, pažiūri ir, atrodo, nusiramina. 3) Ar teko parašyti laiškelį/nupiešti paveiksliuką? Kokį? Ar veiksminga? Šitą dalykėlį aš bandžiau anksčiau – su dienotvarke (nes kiekvienas vakaras ir ėjimas miegoti būdavo kova). Kurį laiką veikė – Tajui patiko klijuoti lipdukus už laiku atliktą darbelį, bet gana greitai atsibodo. Gal bandysiu kitą savaitę. Tik pirma reikia piešti išmokti

MAMA AUSTĖJA:

Šią savaitę dažnai aplankydavo mintis, kad nebus taip lengva, kaip atrodė. Be to, sirgo Gertrūda (temperatūra porą kartų buvo ir virš 40 sušokusi), tai ir pati buvau irzlesnė, o kantrybė buvo, atrodo, už durų.

Pastebėjau viena - esu tikrų tikriausia burba. Ypač, kai bendrauju su Augustu. Žodžiu, labai stengiausi šią savaitę nesakyti: "Augustai..." (TONAS, T-O-N-A-S...) Ir visai pavyko. Šiaip mes vaikams leidžiam gana daug. Gal dėl to, kad keturi, tai nėra laiko visko sužiūrėti ir ...jie daug ką padaro mums nematant, o tai reiškia, kad ir nedraudžiant:)

Dar pastebėjau, kad mūsų vaikai iš tiesų savarankiški. Ir tai jiems patinka. Jeigu bandau ką nors įpiršti - tuoj baisus nepasitenkinimas. Taigi man iš tiesų padėjo tas sąrašiukas, kur reikėjo apgalvoti, ar verta dėl kažko "kariauti". Iš esmės - beveik visada neverta. Iš tiesų gi koks skirtumas... Ir dar. Man iš tiesų problema tonas ir sarkazmas. Taigi labai savimi didžiavausi, kai vietoj: "Be tai tokį tu čia megztinį tokią karštą dieną užsivilkai???" pasakiau: "Man atrodo, kad šis megztinis labiau tiko, kai važiavom slidinėti. Tu daug lauke lakstai . Kaip manai - nesušilsi?" Ir mano akių vartymo specialistas Nr1 šįkart nevartė akių, o NUSIJUOKĖ. Ir dar persirengė. Žodžiu, pažanga. Ir mano prikandimo liežuvio prasme, ir A paklusnumo "augimo" prasme.

Kitas atvejis. Džiaugiasi bičas iki negalėjimo, kad sau gimtadieniui iš savo santaupų nusipirko Nintendo DS. Vyksta nuolatinės derybos, kada (ir ar) galima žaisti. Taisyklė aiški: 30min. , o trečiadieniais gali pasiimti į mokyklinį autobusiuką ir žaisti važiuodamas į/iš mokyklos. Ir ką jūs manote? Vieną rytą žaidė 30min, bet po to vėl ateina ir sako: ar galiu pažaisti? Sakau: O kaip tau atrodo? Juk ryte žaidei. Supyko. Užlėkė į viršų. Ir čia priėjo mano vyras ir sako: Augustui daug geriau, jei jam pasakai konkrečiai: Ryte žaidei 30min? Žaidei. vadinasi, šiandien viskas. Padeda. Nes vos tik randa nors tarpelį tarpeliūkštį, tuoj stengiasi apeiti visas taisykles arba...nutaiso baisiausiai pasaulyje traumuojamo vaiko miną.

Ir dar. Atplėšė žaidimą, kuris buvo skirtas dovanai. Va tada tai iš tiesų jau norėjau pasakyti DAUG daugiau, nei pasakiau, tai savimi iš tiesų didžiavausi (nors ir taip "persūdžiau"). Augustas supyko baisiausiai, jau norėjo išlėkti iš kambario. Dar pavymui gavau frazę, kad aš VISADA esu TOKIA...Žodžiu, susėdom su vyruku. Kalbamės. Sakau: žinai, man iš tiesų sunku stengtis gražiai bendrauti, kai tu sakai: VISADA...TOKIA..., kai tu išleki iš kambario. Tada man būna siaubingai pikta. Nes aš tikrai stengiuosi gražiai su tavimi bendrauti. Ir susitarti. Susitarėme.

Šiaip pastebėjau, kad Augustui šią savaitę daug geresnė nuotaika. Nežinau, ar todėl, kad aš iš tiesų stebėjau savo elgesį, ar tai tiesiog sutapimas, bet buvo labai smagu matyti mūsų etatinį nepatenkintulį vis geros ir geros nuotaikos.

Mums su Augustu LABAI veikia "vieno žodžio" principas. Kadangi iš esmės juk yra keletas pagrindinių dalykų, kuriuos norime, kad vaikas darytų (ir jis tai yra girdėjęs saugybę kartų), tai - pasakius tą vieną žodį - nebereikia moralizuoti (ką aš šiaip esu linkusi daryti), o tai, ko norėjau, yra padaroma (nes jau informaciją apie tai, kodėl taip reikia daryti, vaikas yra gavęs N kartų). Taigi: "Šviesa!" - ir A jau eina užgesinti šviesos į vonią/tualetą..."Kuprinė" - ir jau ryte eina iš apačios atnešti kuprinę, kad galėčiau jam sudėti užkandą..."Berniukai, indaplovė!" - ir jau ateina iškraustyti indaplovės (nes tai jų darbas), "Rūbai!" - ir V susirenka rūbus nuo grindų. Iš tiesų buvo labai efektyvu.

Su užrašais jau buvome išbandė anksčiau, tai šią savaitę kažkaip neprisiruošiau. Su jais viskas vyksta bangomis: iš pradžių labai veikia, po to nuslūgsta, po to - kai vėl juos užakcentuojame - vėl pradeda veikti ir t.t. ir pan. Su A esame sudarę jo nemėgiamų produktų sąrašą, kuris yra pakabintas ant sienos valgomajame. T.y. šių produktų patiekiamame maiste jam nėra. Visa kita - turi bent jau paragauti. Kiekvieno mėnesio pirmą dieną sąrašą galima keisti. Sąraše VISADA yra kiaušinis ir pomidoras. Morkos beveik visada. Taigi iš tiesų A nekenčia šių trijų. Šį mėnesį dar buvo jogurtai su gabaliukais (nors ir taip tokių po jo gimimo beveik nebeperkame) ir cukinija. Ir būna, kad jis ima ir pareiškia, kad kažko nevalgys (nors tai nėra jo sąraše ir ŽINOM, kad valgo). Bet taip būna, kai jau sąrašas "senas" būna. Kai naujas - ne.

Kai berniukai buvo mažesni, buvo užėjęs erzinimosi ir mušimosi etapas. Bet toks MEGA. Tada nupiešėm kartu plakatą su keturiomis pagrindinėmis taisyklėmis ir pakabinome jų kambaryje. Jei kurią nors taisyklę sulaužydavo, vilkdavosi naktinukus ir tą dieną - jau lovoje iki pat ėjimo miegoti. Suveikė. Tiesa, ši priemonė labai veiksminga ir dabar. Lovoje vienintelis, ką gali daryti - vartyti knygas. Ir ši bausmė - jau pati kraštutiniausia mūsų vaikinams, tai - jei pritaikom - abu apsipila ašarom...

Ir dar. Su Morta pagalvojau, kad geras jausmų įvardinimas - tas pats, ką sakom ir broliams (na, ir jai). Bet šią savaitę tai dažnai taip sakydavau. Tarkim, Morta užpyko, kad neduodu šokolado, papūtė lūpas, nueidama dar pasakė, kad NIEKADA su manim nedraugaus, ir aš esu kakutis. Aš, aišku, visų pirma susivaldau, kad nesijuokčiau (man tai BE PROTO juokingi tokie jų pareiškimai...), o tada liūdnu balsu sakau: Mortele, bet man tai skauda širdelę, kai tu pyksti, kad aš neduodu tau šokolado. Juk kada nors desertui imsim ir suvalgysim, o dabar tu sakai negražius žodelius... Ji beveik iškart ateina ir apsikabina. Vakar einam miegoti. Morta sako: man skauda širdelę, kai tu su manim nemiegi... :D Taip miela...Apsikabinom, pasikalbėjom, kad aš juk greitai ateisiu...tik padarysiu savo darbelius ir ateisiu. Nelabai buvo patenkinta, bet susitarėme...