Grįžti į blogą
gegužės 12

PROJEKTAS. Kalbame ir klausome. Paskutinė - penktoji - savaitė.

13702227

Štai ir priartėjo projekto pabaiga. Įžangą šiam įrašui rašau jau parašius įrašą, nes pamaniau, kad mintys, kaip pradėti šį įrašą, atsiras būtent jį jau parašius. Turiu pasakyti, kad gerą posmą nuverkiau dar kartą skaitydama paskutinį knygos skyrių (rašau "dar kartą", nes pirmą kartą knygą perskaičiau, o antrą kartą ją skaitau rašydama įrašus PROJEKTO savaitėms), kuriame - laiškai knygos autorėms. Nuoširdūs, kupini paprastų, kasdieniškų pavyzdžių, tačiau tokių įgalinančių. Iš tiesų šis projektas - toli gražu ne penkių savaičių. Tai viso gyvenimo projektas. Nes šiandien apsisprendę kitaip bendrauti su vaikais, prie šių minčių turėsime dar grįžti ne vieną kartą...ne vieną kartą būsime skeptiški...ne kartą nusivilsime. Bet, tikiuosi, nė viena šeima, kuri dalyvavo PROJEKTE, nepasiduos ir dar užkrės šia "bacila" aplinkinius...nuoširdžiai mums visiems to linkiu. Taigi - paskutinė savaitė ir jos užduotys.

Išlaisvinkime vaikus iš jų "vaidmenų".

Jau vie n šio skyriaus pradžia daug ką pasako (pas.akoja viena autorių): "Prisimenu akimirką, kai gimė mano sūnus.Praėjo penkios sekundės, ir jis visa dar nekvėpavo. Man pakirto kojas. Sesutė plekštelėjo jam per nugarą. Nieko. Įtampa kėlė siaubą. Ji pasakė: "Ach, koks šis užsispyręs!" (...) Jau vėliau tądien pagavau save galvojančią, ar jis iš tiesų užsispyręs. (...) Ir vis dėlto, kai  jis, atrodo, be atvangos verkdavo, kai atsisakydavo nusnūsti, kai neragaudavo naujo  maisto (...), aš vis pagalvodavau: " Ji buvo teisi. Jis YRA užsispyręs". O turėjau būti protingesnė. "

Visi žinome, kad - jei vaikui sakysi, kad jis nevykėlis - tokiu ir bus. Jeigu sakysite, kad neturi atminties, tai...jos ir neturės. Jei sakysite, kad yra padykęs, tai jis ir ieškos būdų, kaip įrodyti, koks jis IŠ TIESŲ padykęs. Net paprasčiausios psichologijos paskaitose pabrėžiama, kad visais įmanomais būdais reikia vengti etikečių klijavimo. Visi tai žinome, tačiau taip sunkiai išvengiame...

"Mielutis", "Poetas", "Ambicingas", "Kuklus", "Nevalgus", "Viską laužantis/išpilantis ir pan.", "Aktyvus" ir taip toliau ir panašiai.  O viskas prasideda taip nekaltai...

"Paduook akinius"

"Pati pasiimk, ko nurodinėji?"

"Kai  šukuosi, pažiūrėk, kad nebūtų plaukai susivėlę, gerai?"

"Tu ir VĖL nurodinėji!"

"Tėti, nekalbėk, aš klausausi!"

"Tik pažiūrėkite, kokia viršininkė!"

Ir nė nespėjus mirktelėti, jau vaikas vadinamas "nurodinėjančiu", "viršininku" ir pan. Hmmm...O ar galima MANYTI, kad vaikas "viršininkas" garsiai to nesakant ir taip jo nevadinant? Perfrazuokime klausimą: ar gali tai, ką mes GALVOJAME apie vaiką, daryti įtaką tam, ką vaikas mano apie save? Iš tiesų kartais užtenka kelių žodžių, žvilgsnių ar balso intonacijos, kad pajustumėte, jog apie jus mano, kad esate "lėtas", "žioplas", "įkyrus" ir pan. Tai atsitinka per sekundę. O dabar pagalvokite, kiek tokių sekundžių būna jums bendraujant su vaiku??? Tuoj pat suprasite, kad vaikams daro didžiulę įtaką tai, ką jūs apie juos MANOTE. Ir tai daro įtaką ne tik jų nuomonei apie save, bet ir jų elgesiui.

Ką daryti, jei jau užklijavote vaikui etiketę? Ar ji jau "su visam"? O gal galima vaiką išlaisvinti ir leisti jam tapti tuo, kuo jis galėtų??? Kokie yra būdai vaikui padėti?

1. Ieškokite būdų kaip nupiešti vaikui naują jo portretą.

"Viską laužančiam" - ei, šitą žaislą juk gavai dovanų, kai tau buvo treji metai, o jis atrodo it naujas!!!

"Niurzgaliui" - Džiaugiuosi, kad mandagiai pasakei, kas tau nepatinka.

"Lėtam" - Aš jau norėjau skambinti meistrui, kai tu supratai, kur problema ir pataisei!

"Nepatikimam" - Labai atsakingai pasielgei, kad paieškojai savo pirštinių radiniuose - kur jos ir buvo!!!

2. Sudarykite situacijas, kuriose vaikas pamatytų save "kitomis spalvomis".

"Neklaužadai" - Manęs nebus namie, tai tu būsi atsakingas, kad šuo būtų išvestas ir pamaitintas.

"Išsiblaškiusiam" - Mums reikia litro pieno. Ar pinigams saugiau kišenėje, ar piniginėje?

"Nevėkšlai" - Atsinešk atsuktuvą, ir mes prisuksime šiuos varžtus.

"nesidalinančiam" - Štai riešutai. Padalink visiems draugams po lygiai.

3. leiskite vaikui išgirsti jus sakant kažką pozityvaus apie jį.

Telefonu savo mamai: Mama, tau reikėjo pamatyti kaip X šiandien apsilankė skiepų kabinete!

Žaidimų aikštelėje: Šiandien buvau tokia pavargusi, užžsnūdau, o X pasirūpino broliuku, kol miegojau...

4. Būkite tokio elgesio, kokį norite matyyti, pavyzdžiu.

Kaip apmaudu, kad pralaimėjau. Ką gi, kitą kartą gal pasiseks. Sveikinu tave!

Kaip nemėgstu tvarkyti suversto kambario. Sugalvojau. Iš pradžių sutvarkysiu štai čia, o po to - čia, o po to...na, viską po truputį.

5. Palaikykite vaiką, kai kiti bando klijuoti etiketę.

Mokytoja sakė, kad aš nekoordinuota...

Ką gi, ji nepažįsta ttavęs taip, kaip pažįstu aš: a) kai tau buvo treji metai, įlipai pro langą ir įleidai mane, kai buvau pamiršusi raktus; b) kai tau buvo ketveri, tu pirma iš visų savo draugų išmokai važiuoti dviračiu; c) ji tikriausiai niekada nematė tavęs stovinčios ant galvos!!!

6. Kai vaiko elgesys toks, dėl ko anksčiau jam buvo priklijuota etiketė, nusakykite savo jausmus ir tai, ko tikitės.

"Nesidalinantis": Sausainiukai buvo visai šeimai. Tikiuosi, kad kitą kartą pasakysi sau "ne".

"Zyzla": Man nepatinka, kai taip kalbi. Ar gali pasakyti normaliu balsu?

"LAužantis": Man nepatinka, kad nauji žaislai išmėtyti ir aplamdyti. Noriu, kad pažaidęs sudėtum žaislus į dėžutę.

"Nemokantis pralaimėti": Nors tau ir labai nepatinka pralaimėti, norėčiau, kad taip nesielgtum.

Tačiau...kai vaikas nuolat elgiasi taip, kaip mums nepatinka, labai sunku susivaldyti ir nesušukti: Ir vėl! Kas kas...Iš tiesų reikia daug valios susiimti iš leisti vaikui išsilaisvinti iš jam primesto vaidmens.

Pradėkite nuo to, kad užduosite sau klausimus:

1. Ar vaikui - namuose, mokykloje, draugų, giminaičių - nėra priklijuota kokia  nors etiketė? Kokia?

2. Ar yra kas nors šiame vaidmenyje pozityvaus? (Pavyzdžiui, padūkėlis yra linksmuolis;  svajoklis - kūrybingas ir pan.)

3. Kaip norėtumėte, kad vaikas galvotų apie save? (atsakingas, užbaigiantis tai, ką pradėjo ir pan.)

Kai nuoširdžiai atsakysite į šiuos klausimus, bus pasiruošta darbui. O tada...išbandykite anksčiau išvardintus siūlymus.

Autorė papasakojo, kad būtent taip buvo su jos sūnumi...kad kaita neatėjo per vieną naktį; kai kurios dienos buvo geresnės, o kitomis - vėl atsidurdavo, atrodo, pradiniame taške. Tačiau nepasidavė. Kaip "užsispyręs" berniukas tapo lankstesniu?

1. Deividai, ačiū, kad važiavai kartu pas senelę, nors to nenorėjai.

2. Visi užsispyrė eiti į kokį nors restoraną. Gal tu gali pasiūlyti kokią nors išeitį?

3. (Vyrui) Šiandien su Deividu puikiai susitarėme kokius batus jis ausis į mokyklą.

4. Taip norėjau eiti į rungtynes, bet reikėjo eiti į susirinkimą. Ką padarrysi....nueisiu kitą dieną.

5. Pamenu, kaip tu nenorėjai važiuoti į stovyklą. Tačiau pagalvojai, pasikalbėjai su draugais ir nuvažiavai.

6. Deividai, kai žmogus ateina į vestuves su džinsais, tai rodo nepagarbą. Tu tarsi sakai: tavo vestuvės visai nesvarbios! Tai nors ir labai nenori vilktis marškinių, aš tikiuosii, kad tu apsirengsi tinkamai.

7. Vaiko "užsispyrimą" mažinome nereaguodami į jo negatyvius jausmus (tiksliau, įvardindami juos); leisdami rinktis; spręsdami problemas.

Gali būti, kad iš pradžių būsime per daug pikti, kad galėtumėme draugiškai pasikalbėti. Pradėkite mažais žingsneliais:

- Paduokite laikrodį: aš žinau, kad tu gali ramiai pasėdėti keliaas minutes.

- Pakelkite išmėtytus rūbus ir pasakykite, kad tikitės, jog jis pasistengs dažniau tai padaryti pats;

- Nekritikuokite, kaip vaikas valgo. Sustabdykite, jei daro kažką iš tiesų bjauraus. Pasakykite tai kartą.

- Leiskite vaikui būti savarankišku. Ir susiivaldykite, jei išpila pieną/sudaužo kiaušinį ir pan.

- Atsargiai su "mielučiais" ir "geručiais" vaikais. Gal iš tiesų jie slepia savo jausmus ir yra palinkę po našta būti mamos/tėčio džiaugsmeliu? Aišku, smagu, bet...

- Atsargiai su vyresnėliais - ar neužkrauname jiems per sunkios "vyresniojo" naštos? Žinoma, vyresnis turi padėti, o mažylį kartais norisi palepinti, tačiau...

Ar įsivaizduojate, ką gali žodžiai? Knygoje pateikiama keletas jau suaugusių žmonių prisiminimų:

- Mano močiutė visada sakė, kad turiu puikias rankas. Dėl to nusprendžiau tapti dantistu.

- Kai pradėjau dirbti mokytoja, siaubingai bijojau. Direktorius, stebėjęs pamoką, visada pasakydavo: Aš visiškai neabejoju tavo gebėjimu būti puikia mokytoja...Kad jis žinotų, ką man reiškė tie žodžiai...

ir t.t.

PABAIGAI

Visi padarysime tai, ką gailėsimės padarę. Tačiau svarbu, kad laikytumėmės pagrindinių elgesio principų. Juk puikiai suprantame, kad siaubingai nesuklysime, jei...išklausysime savo vaikus, kalbėsime apie savo ir jų jausmus, ieškosime išeičių, o ne gyvensime kaltindami save dėl praeities.  Kartais nuklysime nuo kelio, bet vėl į jį sugrįšime.

Ir neklijuokite sau etikečių: "gera mama/tėtė", "bloga mama/tėtė", "viską leidžiantis", "autoritarinis"...juk visi galime augti ir keistis!

Gyvenimas ir darbas su vaikais iš mūsų pareikalauja labai daug: širdies, išminties ir jėgų. Jeigu nesame visada tokie, kokiais norėtumėme, būkime sau geri...tokie, kokie būname savo vaikams. Jei mūsų vaikai nusipelno tūkstančio šansų, tai suteikite tiek pat šansų ir sau...ir dar daugiau.

Ką ši knyga gali pakeisti mūsų gyvenime, ko mes norime, siekiame?

- Norime gražiai gyventi vieni su kitais: taip, kad gerai jaustumėmės ir mes, ir tie, kurie mums rūpi;

- Nprime gyventi vieni kitų nekaltindami;

- Norime geriau suprasti vieni kitų jausmus, atjausti;

- Norime išlieti pyktį ir erzulį būdais, kurie nedaro kitiems žalos;

- Norime gerbti vaikų ir savo poreikius;

- Norime, kad vaikai būtų empatiški ir atsakingi;

- Norime išsiveržti iš to "bile ko" kalbėjimo ir elgesio  rato, kuris tęsiasi iš kartos į kartą ir išmokyti vaikus bendrauti kitaip su savo draugais, bendradarbiais, tėvais, o vėliau ir savo vaikais.

Žmogus, įkvėpęs šias autores rašyti knygas ir dirbti/gyventi tuo, ką parašė, buvo ne amerikietis, o žydas. Kai jos pasiskundė kaip sunku atsisakyti senų įpročių, senų frazių, kurios, atrodo, įaugusios į liežuvį :D, jis pasakė: Išmokti kalbėti nauja kalba nėra lengva. Ir visada jausis akcentas. Bet jūsų vaikams tai bus jau GIMTOJI KALBA!

Ir čia aš įkišiu savo trigrašį pasakydama, kad daug kas šioje knygoje nebuvo nauja: daug kas girdėta ir tikrai daug kas išbandyta. Ir būtent tokiomis dienomiss, kai berniukai susipeša ir staiga...sustoja ir sako: susitarkime! ...arba šiandien Morta išpylė dribsnius, nusišypsojo, pasakė "nieko tokio!" ir nepriekaištingai pati viską sušlavė ir išmetė į šiukšlių dėžę...arba kai VIlhelmas prieš keletą dienų pasakė, kad "Žinau, žinau, į šventę einame pasipuošę..." ir nuėjo persirengti...pagalvoji, kad visi tie šimtai, atrodo, tūkstančiai kartų kai kažką kartojai...JAU atsipirko su kaupu. Ir tuo pačiu supranti, kur dar galėtum tobulėti ir kad tam tobulėjimui ribų nėra...

Sėkmės, mamos ir tėčiai, seneliai ir senelės!