Grįžti į blogą
gegužės 25

PROJEKTAS. Kalbame ir klausome. Penktosios - paskutinės - savaitės ataskaita.

21sn72z9gnl_sl500_aa140_3

Štai ir atėjo diena, kai galima skaičiuoti viščiukus. Bet ar iš tiesų? Iš tiesų juos skaičiuosime bent jau po kelių ar keliolikos metų. Kaip ir sako Akvilė: iš tiesų projektas dar tik įsivažiuoja, šios eksperimentinės savaitės buvo tik pradžia, tik atspirties taškas, nuo kurio atsispirsime, o prie tekstų grįšime ir grįšime. Ir iš tiesų: juk visa tai - procesas. Kai kas šiandien mums neaktualu, bet gal bus labai aktualu po kelerių metų.

Juk gal - vaikui pradėjus eiti į mokyklą - "užknietės" priklijuoti kokią nors etiketę...arba labai norėsis priimti už paauglį sprendimus...  Labai patiko ir Astos pasiūlymas - pasidalinti, kaip sekasi, po pusmečio ar metų. Manau, kad Kalėdoms iš tiesų galėtumėme suorganizuoti projekto dalyvių susitikimą. Nors virtualų. Ir pasidalinti, kaip mums sekasi. Puiki mintis, kurią, tikiuosi, pavyks įgyvendinti! O dabar noriu iš visos širdies padėkoti projekto dalyvėms už kantrybę, už nuoširdumą, už laiką...už dalelę savęs ir savo vaikų, kuria pasidalino šiuo projekto metu. Ačiū jums, mielosios!

Kol kas neturiu visų mamų tekstų. Kai atsiųs, papildysiu ir parašysiu komentarą, kad galėtumėte grįžti ir perskaityti papildymą!

MAMA RENATA:

Etikečių, vaidmenų įtaka man žinoma jau senai, iki šiol atsimenu kokį poveikį ji darydavo ir mums. Ypač tai buvo juntama paauglystėje. Mes ir dabar visai nesenai su seserimi nuklydome į prisiminimus, kaip ją, tetoms, mamai ar dar kam, pavadinus "visad apsirengia kaip baidyklė", ji dar "geriau" apsirengdavo, pati visokių mandrybių, tėvams nesuvokiamų baisybių, prisisiūdavo. Neįtikdavo ir jos šukuosenos, nes pasak jų "ji VISADA, kad prisigalvos kokių nenormalių šukuosenų", tai po to ji ne tik kad liaudavosi, bet dar labiau "šiurpino" mamas, tetas, mokytojus. Ir žaliai dažėsi, ir mėlynai, ir raudonai,.... Tai dabar prisiminę juokėmes už pilvų susiėmę, bet apie etikečių galią sužinojome jau tada. Todel labai stengiames jų "nekabinti" vaikams. Nors aš labai mėgstu saviškius vadinti (ir vadinu) "tarškalas- barškalas" ir "strakalas- makalas". Na, bet jie abu man taaaaaip atitinka šias etiketes, ir dėl to tokie žavūs, kad ir toliau sėkmingai jas lipdau. Tai Benediktas dar labiau plepa, o Vincentas- strakalioja :-) O visas kitas etiketes jei ir "klijuojame", tai stengiames tai daryti vaikui negirdint. Pvz.: Benedikto nevalgumą aptarinėjama su tete paslapčiom, o Benediktui girdint akcentuojame būtent jo valgumą, kaip jis gerai tada ir tada, tą ar aną suvalgė,... Neakcentuojame NESIDALINIMO su broliu, ATIMINĖJIMO, o priešingai- visada stengiames sakyti, kad "tu labai geras brolis", "taip gražiai dabar pasielgei su broliuku", "taip šauniai, draugiškai pasidalinot",.... Ir kai tėtis pareina iš darbo namo, tai visada jam stengiuosi pasakoti tik teigiamybes, tokius dalykus, kurie norėčiau, kad kartotųsi, o kas ką blogo per dieną padarė ar ko nepadarė, tai papasakoju kai vaikai suminga. Tada Benediktas neriasi iš kailio ir toliau rodo, koks jis gėrių gėris, lygiai toks apie kokį mama tėčiui pasakoja: ir Vincentui sausainį paduoda, ir javinuku per puse pasidalina, ir žaislus draugiškai pasidalina. Žinoma būna "dienų kaip tyčia" ir išsprūsta visokių "pravardžių", "etikečių", bet... KIEKVIENĄ kartą vienas vienintelis žodis mums "pareina" su nemažu kaupu. Vos tik nesusivaldę pasakome: "koks tu nedraugiškas, nemoki pasidalinti su broliu", Benediktas tampa nepakenčiamu- zirzia, viską atiminėja, nustuma brolį, jei tas prie jo ropoja,... Taigi, kiekvieną kartą bandome vengti etikečių, nes iš savo patirties žinome, matome ir patiriame jų poveikį. Penktąją savaitę vainikavo praėjusio savaitgalio "etiketinė" patirtis. Turėjome viešnią ir Benediktui ne vieną kartą teko "sužinoti" koks jis nedraugiškas, nesidalinantis, pavydus ir kad su juo nebus draugaujama, tuo tarpu Vincentas abi dienas prabuvo ant rankų. Mes bandėme prieštarauti, ginčytis dėl taikomų drausminimo priemonių, bet tai nepadėjo. Šeštadienį buvo daug visokių renginių, pasivaikščiojimų, žaidimų, tai "etkečių" poveikio nepajutome, bet sekmadienį Benediktas buvo kaip pakeistas- "sumažėjo", zirzė, kalbėjo Vincento frazėmis, mėtėsi žaislais, stumdėsi, viską atiminėjo, verkė, naktį sapnavo "negejus sapnus", verkė per miegus, o galiausiai "susirgo". Atsigulė į lovą sakydamas, kad jam baisiausiai skauda gerklę, prašė matuoti "perantūrą",.... Mes su močiute puolėme šokinėti, gydyti, matuoti temperatūros, daryti arbatytes, tikrinti gerklytės,.... ir vaikas... pasveiko. O paskaičius Austėjos "įkištą trigrašį", sėdėjau išsišiepusi, kad 100tais, 1000čiais kartų kartoti dalykai galų gale atsiperka ir DAR SU KAUPU, o mes ir toliau tobulėjem,... Gražumėėėėlis. Man šis projektas išties labai patiko. Labai patiko taikyti nežinomus metodus ir stebėti jų poveikį. Patiko taikyti ir žinomus ir tuo pačiu pačiai elgtis sąmoningiau, stebėti save iš šalies, kontroliuoti, mokytis tvardytis,... Puikus projektas puikiame bloge!!!

MAMA ASTA:

Prikabinta prikabinta ta etiketė. Pas mus ji „lėtapėdė“ ir „niurzgalė“. Su lėtumu dar viskas tvarkoj. Jau visi kažkaip apipratom su jos tokiu tempu stengiamės visi bendrai sudaryt sąlygas, kad spėtų viską pasidaryt neskubinant jos. Aną dieną parsinešė diplomą iš mokyklos už pagamintą „Tvarkingiausią skirtuką“ visoje mokykloje. Štai ir įrodymas, kad lėtai, bet kruopščiai. O  su tuo niurzgėjimu, tai daug sudėtingiau einasi. Toks jausmas, kad galėtų zirzt ir verkt kiekvienam žingsnį. Jei tik kas ne taip kaip suplanuota ar ne tas maistas, ne tas gėrimas, ne tas sumuštinis....ir tuoj zirzimas, nepasitenkinimas ir jau į ašaras. Kartais jau atrodo, kad taip ir ieško progos, kad tik paverk. Štai kaip bandau švelnint situaciją: - atėjus tokiam momentui sakau, kad man nepatinka ir kad pasakytų normaliai; - sakau, kad suprantu, jog jai dėl to ar kito liūdna; - kai pasitaiko tokia panaši situacija ir jau ne zirzia, būtinai stengiuos pasidžiaugt, kad va kaip šauniai kalba; - leidžiu būti kiek įmanoma savarankiškesnei; - duodu rinktis iš kelių galimų variantų; šiaip jau nuo projekto pradžios pastebėjau, kad gerokai pagerėjus situacija, bet čia dar reikės gerokai padirbėt. Didelis dėkui už tokį smagų bendrą darbą! Be galo džiaugiuosi, kad sudalyvavome. Įdomu būtų pasidalint patirtimi tarkim po kokio pusmečio ar metų.

MAMA AKVILĖ:

Apie etikečių klijavimą ir to pasekmes mokiausi dar universitete. Studijavom tyrimus apie delinkventinį elgesį ir norėjosi sau pasižadėti, kad ko jau ko, bet etikečių savo vaikams neklijuosiu. Tad skaitant savaitės užduotį, pirmą mintis buvo: „na, jau šito tai pas mus nėra!“

Tik, ar tikrai? Prie teksto vis grįždavau...

ir šiandien galiu įvardinti du vaidmenys, į kuriuos papuolusi mūsų vyresnėlė. „Princesė“ ir „Vyresnioji sesė“. Pirmasis susiklostęs dėl amžiaus tarpsnio: „ant bangos“ yra viskas, kas susiję su šia tema, princesiška suknelė apsirengiama bent kelis kartus per dieną, o kur dar karūna, karoliai ir kiti papuošalai! Nenuostabu, kad ir tėvų žodyne atsirado: „tu tikra princesė!”, „princesės taip nesielgia“ ir tt. Ir jei iš šio vaidmens visi natūraliai išaugsime, į antrąjį vaiką esame įstūmę gan sąmoningai. „Tu vyresnė“, „nerodyk sesei blogo pavyzdžio“ ir taip toliau ir panašiai. Iš vienos pusės, ji visada bus vyresnė sesė, nes gimė pirmiau. Labai norisi, kad ir pavyzdį tinkamą rodytų, ir dalintųsi, nes mažoji mėgdžioja tiesiog viską. Iš kitos pusės, nėra labai sąžininga, kad mes liepiam pasidalinti, atiduoti sesei žaislą, kuriuo vyresnėlė žaidžia, nes „sesė mažesnė“, nes „reikia dalintis“... o dar jei mažoji garsiai spiegia.. laukia aukso vidurio paieškos. Ir bandymai, kaip padaryti taip, kad mažėlis neimtų piktnaudžiauti padėtimi. Save gerai pamenu, kad greitai „perkandau“ tėvų politiką konflikto metu bausti vyresnį ir sėkmingai tuo manipuliuodavau.. turim erdvės pamąstymams.

Projektas teoriškai baigiasi, o praktiškai tik įsivažiuoja., nes penktosios savaitės užduotys ir situacijų aprašymai duoda peno dar ilgam laikui. Projekto „bacilomis“ užsikrėtėme, o kaip stipiai ir ilgai „sirgsime“, priklausys tik nuo mūsų... Ačiū, Austėja, kad įtraukei į šitą „naujos užsienio kalbos“ mokymąsi. Žinau, kad prie knygos tekstų dar grįšiu ir grįšiu..

MAMA AUSTĖJA:

Ach, tos etiketės...Vargstam ir mes su jų plėšymu! Kaip ir Akvilės šeimynoje, mūsiškėje aktualios ir "princesės", ir "vyresnio" etiketės. Na, princesės tai ir Morta labai noriai sau klijuoja:))) Beje, vieną dieną ji princesė, o kitą - fėja. Mes tik plaukiame pasroviui:)))

Džiaugiuosi, kad mūsų namuose nėra "berniuko" ar "mergaitės" etikečių. Žinoma, papamokslaujame berniukams, kaip turi elgtis džentelmenas, bet nėra tokių dalykų kaip "berniukai neverkia" ar "mergaitės taip nesiaučia". Be to, kadangi supratau, jog labai sąmoningai šių etikečių (stereotipų) klijavimo sugebėjome atsisakyti, tai, vadinasi, įmanoma atsisakyti VISŲ etikečių klijavimo. Suteikia vilties:))

Tarkim, mūsų Augustas - vaje, Asta, irgi 2001 gimimo!!! - yra niurzga. (Čia kiba visi, gimę 2001, yra užsispyrę ir bent jau iš pradžių negatyvistai??? Kai pasiklausai bendraamžių tėvų, tai kartais TAIP juokas suima...tarsi klonai tie vaikai). Į beveik viską pirminė reakcija yra: Tai neteisinga! Kodėl? Pavyzdžiui, vakar vakare važinėjo lauke, grįžo, sakom, kad eitų išsimaudyti. Pirminė reakcija: kodėl DABAR? Nenoriu...ir t.t. ir pan. Nuėjo ir LYGIAI po 30s girdim, kaip juokiasi duše ir dūksta.  Ir tokių situacijų per dieną bent jau kelios, kai pirminė reakcija būna neigiama. Tačiau mes išmokome (mokomės) nereaguoti, nes jis iš lėto priima naujoves ir bet kokius pasikeitimus. Jums gali atrodyti: po galais, kokia čia naujovė! Iš tiesų ir mums užtruko, kol supratome, kad jam naujovė - bet koks veiklos pasikeitimas. Angliškai tai būtų "transitions". Manau, kad labiausiai tiktų pasakymas perėjimas iš vienos veiklos į kitą.

Vilhelmas iš tiesų yra jautrus. Dar jam esant kelių mėnesių mano bendradarbiai priklijavo etiketę: POETAS. Teisybę pasakius, taikli ta etiketė kaip kaži ką! Ir dar. Jam perėjimai iš vienos veiklos į kitą - daug lengvesni, nei broliui. Taip ir niežti palyginti. Uch, kaip niežti!!! Tačiau mes - nors ir bendraujame su juo skirtingai, nei su broliu - stengiamės niekada nepabrėžti, kad jis yra toks ar anoks.

Ai, lyrinis nukrypimas: mūsų berniukų žodyne viena dažniausių frazių: O KODĖL VILIUS??? (arba, žinoma, O KODĖL AUGUSTAS???). Tai jau nuo senų senovės sakome: O todėl, kad jis Vilius/Augustas. Tu - kitas žmogus. Jūs nesate vienodi, ir jūsų poreikiai nėra vienodi!!! Žinoma, abu gauna po skanumyną, bet...vakar Morta vakarienei valgė blynus, o berniukai - pienišką sriubytę. Žodžiu, kai galime, stengiamės atsižvelgti į konkretaus vaiko poreikius. Bet tuo pačiu vaikai žino, kad yra ir mūsų poreikiai, kad kartais tiesiog teks užsipilti pienu dribsnius:))

Taigi iš tiesų stengiausi pastebėti ne tuos "tipiškus" įvykius, o tai, kas būdavo konkrečiam vaikui netipiška. Ir, žinote, ką? Pavyko!  Ir tėtei vakarais juos vis pagirdavau (bet jie nepastebėjo, kad kas nors pasikeitė, nes kasdien - vos tėtei grįžus - visi puola pasakoti (ir, žinoma, aš), kaip kam sekėsi).

Dar pastebėjau, kad mūsų Augustas pats yra linkęs sau tas etiketes klijuoti. "Žioplas aš" ir pan. Kažkaip anksčiau su vyru puldavome sakyti: tu TIKRAI ne žioplas ir pan. Dabar stengiuosii paklausti: o kodėl tu manai esąs žioplas? Teisybę pasakius, visada galėjome pakeisti žodį pozityvesniu. Žioplas - išsiblaškęs; durnas - neatidus; ir pan. Susitarėme, kad nieko tokio, jei kartą kitą yra neatidus. Svarbu žinoti, jog tai - silpna vieta ir stengtis įvykiams užbėgti už akių.

Dar norėjau pasakyti dėl "geručių" ir "vyresnėlių". Su vyru ne kartą pastebėjome, kad - jei supykstame ant vieno kurio nors iš berniukų - tuoj kitas būna "gerutis": daro viską neprašomas, "prisiblatina" ir t.t. ir pan. Iš pradžių net nesupratom, kas vyksta, o kai supratom, tai ir juokas, ir ašaros. Daug apie tai kalbėjomės ir, atrodo, pavyko išgyvendinti. O dėl vyresnėlio. Suprantu, kad kai kuriems vyresnėliams yra užkraunama nevaikiška našta. Bet...esu linkusi manyti, kad vakarietiškame pasaulyje tai - labai reti atvejai. Iš tiesų mes savo vaikams sakome, kad šeimoje visi privalo padėti vieni kitiems, o vyresni pasirūpinti jaunesniais, stipresni silpnesniais ir pan. Taip jau yra. Ir gali atrodyti "nesąžininga", kad mama neša trimetę sesutę, o ne aštuonmetį brolį, bet yra taip, kaip yra. Ir namuose vieni darbai tenka trimetei, o kiti - aštuonmečiui. Ir net šešiamečiui. Daug kas priklauso ir nuo individualaus vaiko charakterio ir gebėjimų. Ir kaip tai mes - suaugusieji - pateiksime.  Pagirk vaiką tada, kai daro kažką, kas tau patinka ir...turėsi uolų darbininkėlį! Pavyzdžiui, vis pagiriu Vilhelmą, kad fantastiškai moka bendrauti su Gertrūda (ir tai yra absoliuti tiesa, visai nereikia "pritempinėti"), tai jis visada būna TAIP pamalonintas, kad net, atrodo, ištirpsta... Ir dar uoliau linksmina sesę. Mortą irgi užtenka pagirti, jog ji puikiai moka padengti stalą, ir ji tą daro su vėjeliu! Žodžiu, tam tikra prasme kai kurių vaidmenų visiškai išvengti neįmanoma. Ir gali būti, kad užaugęs vaikas turės šiokių tokių nuoskaudų (kodėl aš žiūrėjau seserį, o manęs žiūrėjimo dalia nekliuvo niekam???), bet, manau, čia jau turi įsijungti sveikas protas. Juk natūralu tikėtis ir paprašyti, kad vyresnis vaikas padėtų. ir natūralu, kad jis ne visada trykš noru padėti. Tačiau, manau, tokiu atveju yra puiki proga pokalbiui ir atsakingos asmenybės raidai. Aš kartą vaikų paklausiau: Gertrūdas verkia. Jūs su ja pabūti - tol, kol gaminsiu pietus - nenorite. Aš nenoriu, kad ji verktų. Taigi renkatės: arba pažaidžiate su sese, arba valgysite pietus kada  nors, kai aš ją užmigdysiu. Po kelių minučių sąmokslininkai atėjo ir pareiškė, kad jie pabus su Gertrūda. Ir puikiai pabuvo. Vyresnėlių išnaudojimas? Nė velnio! Aš manau, kad tai yra darbų pasidalinimas šeimoje ir puikių savybių - tokių kaip, pavyzdžiui, atsakomybė, komandinis darbas ir empatija - ugdymas. Jau nekalbant apie tai, kad jie puikiai išmanys tai, kaip elgtis su mažu vaiku.

MAMA IEVA:

Galvoju aš apie tas etiketes, galvoju, ir... gal nors vienoj vietoj galiu pasidėti sau pliusą? Nežinau, gal kažko neprisimenu, bet lyg ir neprikerginėjame jiems nieko.

Su keliomis diskutuotinomis išimtimis. Pvz., Joris daro „veidus“ – oi, vaikyti, akys išverstos, baltymai baltuoja, lūpytės “u“ raide žemyn, vienu žodžiu, tragedija ivanovna. O neseniai žiūrėjome video iš draugų gimtadienio, ką jūs manote, Joris panašius veidus mokėjo raukti nuo metų amžiaus! Tai mes jam tą ir pasakėme – matai, tu VISADA toks buvai (toks – net nežinau koks – gal pasipūtęs?) Bet kadangi tą jo savybę stengiamės išgyvendinti tiek mes, tiek jis pats – tai gal nieko blogo, jei ir pasakėme? Šią savaitę prie anos temos grįžau ir pasitaisiau – pasakiau: pameni, kaip žiūrėjome tavo “veidą”? Tai va, pagalvojau, kokių tu vis dėlto turi aktorinių sugebėjimų! Papozityvinau Atoveiksmio nepastebėjau... Bet tikiuosi, kad jis nepradės maivytis daugiau. Dar apie auklėjimą. Kartais vaikui pasakai “koks jis yra”, kai nori ko nors išmokyti. Gal ir ne geriausią pavyzdį prisimenu – bet papasakosiu. Aiškinau vyresnėliui apie pedofilus. Ir kad jie gali nepriminti pedofilų. Ir kad jie gali būti labai malonūs žmonės, o situacijos labai netikėtos. Ir kažkurioj vietoj pasakau: “O tau gyvenime labai sunku pasakyti “ne”. Jam iš tikro labai sunku pasakyti “ne”. Tai ar aš dabar prikergiau etiketę, ar padėjau save pažinti įvardindama? Nežinau… Tiesa, kai antras vaikas dar nebuvo gimęs, būrėja man išpranašavo, jog pirmasis bus visuomenei atsidavęs žmogus (toks… niekas…:), o antrasis – tai jau gali būti ir prezidentas. Kažkur esu tai išsitarusi (prie bajerio), bet Joriui, aišku, labai patiko. Na, Nagliui gal nelabai, jis to neminėjo. Bet Joris JAU prezidentauja kur tik gali… Tai šios savaitės užduoties proga nutariau kažką šioj vietoj pataisyti, ir pasakyti, kur dar gali būti prezidentų – pvz., šunininkijos draugijoje, tėvų bendruomenėse mokyklose (kur kartais reiškiasi žmonės, daugiau niekur taip ir neradę sričių atsiskleisti). Na tai va – paauklėjau, žmogus susimąstė, bet nežinau, ar taip jau čia teisingai discouraging pamoką pravedžiau… Dar vienas dalykas, kurį reikia vienareikšmiškai baigti visiems laikams – tai kalbėti apie vaikus prie jų. Aš kartais vakarais nepaleidžiu telefono ragelio, nes reikia “su drauge apie viską pakalbėti” – tai toks būna mano laikas. Bet kadangi ir tuo laiku mudviem vis tiek rūpi vaikai, dažnai apie juos ir plepame. O vaikai kartais ir girdi. Ir kadangi mūsų žodis labai reikšmingas – viešai pasižadu stengtis to nebedaryti.