Grįžti į blogą
kovo 20

PROJEKTAS. Kalbame ir klausome. TREČIOJI SAVAITĖ.

21sn72z9gnl_sl500_aa140_5

Trečias knygos skyrius vadinasi "Alternatyvos bausmėms". Kaip teigia autorės, jei pradėjome įgyvendinti tai, ką jos siūlo pirmajame ir antrajame skyriuose, tai jau pastebėjome, kad reikia save stebėti ir kontroliuoti, kad nesielgtumėme/nepasakytumėme to, ko visai nereikia. Bėda ta, kad daugumai mūsų sarkazmas, moralai, perspėjimai, grasinimai ir pravardžiavimai augant buvo tokia kasdienybės dalis, kuri dabar yra giliai įsirėžusi į visą mūsų esybę, todėl dabar viso to labai sunku atsisakyti.

Pirma savaitė.

Pirmos savaitės įspūdžiai.

Antra savaitė.

Antros savaitės įspūdžiai.

Tikėtis, kad senų įpročių jau atsisakėte būtų gan naivu, tačiau dabar...jau turėtumėte "pagauti" save "ant ribos". O tai jau yra pažanga, kai pradedame pastebėti netinkamą savo elgesį. Labai nervinatės, kad nepavyksta? Pasižadate taip nebedaryti ir vis padarote? O jeigu viską darote teisingai, neriatės iš kailio, o vaikas...negirdi/neklauso/nekreipia dėmesio. Tikriausiai norite nubausti...

Pabandykite atsakyti sau į klausimus:

Kas motyvuoja tėvus bausti vaikus?

Kaip jaučiasi nubaustas vaikas?

Kodėl mes baudžiame?

...Jei nebausime, užlips ant galvos

...Reikia bausti

...Kaip kitaip vaikas žinos, kad netinkamai pasielgė?

...Kitaip jis nesupranta

Ar jus vaikystėje bausdavo? Ką tada galvodavote? Ar nekentėte savo tėvų? Jautėte kaltę? Jautėtės nusipelnę bausmės? Norėjote, kad atsitiktų kas nors blogo, ir tėvai pasigailėtų?

Bausmės skatina neapykantą, kerštą, nepakllusnumą, kaltės jausmą, nepasitikėjimo savimi jausmą, savigailą.

Tai negi reikia atsisakyti bausmių? Jeigu bausmė yra pasekmė, tai ne. Jeigu bausmė yra tiesiog bausmė, tai taip. Vaikui už netinkamą elgesį turi būti pasekmės, o ne bausmė. Nubaustas vaikas ne nori pasitaisyti, o galvoja, kaip atkeršyti tėvams.

Kokios yra ALTERNATYVOS BAUSMĖMS?

1. Pasakykite, ką vaikas GALĖTŲ daryti, kad jo elgesys būtų priimtinas. Vietoj: na, bus tau, kai grįš tėtė! sakykite: būtų puiku, jei atneštum man tris citrinas (jei vaikas blogai elgiasi parduotuvėje).

2. Išreikškite nepasitenkinimą (nepuldami asmens). Vietoj: elgiesi kaip laukinis, šiandien jokių filmukų!  sakykite: man LABAI nepatinka, kaip tu elgiesi. Kai lakstai parduotuvėje, trukdai kitiems žmonėms.

3. Pasakykite, ko tikitės. Vietoj: jei dar lakstysi, gausi per užpakalį. sakykite: prašau gražiai eiti, nes kitaip teks sėstis į vežimėlį. ARBA: Jei pasiskolini mano žirkles, tikiuosi, kad grąžinsi į vietą.

4. Parodykite, kaip vaikas galėtų pasitaisyti/ištaisyti padėtį. Pavyzdžiui, jeigu perspėjote, o vaikas vis vien padarė kažką netinkamo, pavyzdžiui, neuždarė lango lyjant, nors ir prašėte - duokite skudurą ir tegul išvalo.

5. Leiskite pasirinkti. Arba a) dirbi su mano  kompiuteriu, tačiau nieko "nemakaluoji", arba b) negali naudotis mano kompiuteriu.

6. Imkitės veiksmų. Vietoj balso kėlimo ar moralizavimo, įsodinkite vaiką į vežimėlį, nes jis jūsų nepaklausė ir buvote perspėję, kad taip  padarysite. ARBA: Tėti, kodėl paslėpei TV pultą? Gi sakiau, kad negalėsi žiūrėti televizoriaus, jei nesi paruošęs namų darbų. Sulaužei pasitikėjimą. Dabar pultelio nebus, kol nežinosiu, kad elgsiesi taip, kaip susitarėme.

7. Leiskite vaikui pajusti netinkamo elgesio pasėkmes. Kitą dieną nesiimkite vaiko į parduotuvę. Jei verks ir maldaus, pasakykite, kad nusivešite kitą kartą, o dabar jis turįs pagalvoti apie tinkamą elgesį parduotuvėje, kol jūs eisite ten viena.

Štai viena istorija. Vaikas vis vėluoja grįžti namo iš kiemo. Susitarė su tėvais, kad daugiau nevėluos. Žaidė, žaidė...prisiminė, kad žadėjo grįžti laiku. Paklausė draugo, kiek valandų. Vėluoja. Bėgo visą kelią namo. Grįžęs papasakojo, kaip buvo. Trys hipotetinės tėvų reakcijos:

a) man nusibodo tavo pasiaiškinimai!  Tavimi visiškai negalima pasitikėti. Šįkart bausmės nebeišvengsi. kitą savvaitę neisi į kiemą. Ir televizoriaus nežiūrėsi. O dabar eik į savo kambarį, nes vakarienę mes jau pavalgėme.

b) Mielasis, koks tu sukaitęs...vargšiukas...Tik pažadėk, kad daugiau ttai jau nevėluosi! Bėk nusiplauk rankas ir ateik valgyti...o gal tau  pašildyti?

c) Džiaugiuos, kad norėjai ir stengeisi grįžti laiku, tačiau vis vien pykstu. Nenoriu  jaudintis ir noriu žinoti, kad, jei susitarėme, tu susitarimą įvykdysi. Mes jau pavalgėme, bet jei esi alkanas, gali pasidaryti sumuštinį".

Kuri reakcija jums atrodo tinkamiausia? Pirma - per griežta. Antra - per mažai griežta. Trečia - tokia, kokios reikėtų, ar ne?

Autorės pastebi, kad dažnai toks būdas suveikia...tam kartui. Žodžiu, kad dažnai anksčiau ar vėliau vaikai grįžta prie senųjų įpročių, o tėvus tai varo iš proto. Jeigu problema grįžta,, jei ji neišsprendžiama, vadinasi, reikia spręsti ją keliais lygmenimis. Žmonių santykių specialistai yra atradę keletą efektyvių metodų konfliktams spręsti.

KONFLIKTŲ SPRENDIMAS (tik nesiimkite jo, kol dar verda emocijos):

Pirma. Pasikalbėkite su vaiku apie jo jausmus ir poreikius. Pvz: tau tikriausiai sunku grįžti iš kiemo, kai taip smagiai žaidi su draugais. Neskubėkite. Tik tada, kai vaikas jaus, kad iš tiesų jį suprantate/norite suprasti, pasistengs suprasti ir jus.

Antra. Pasikalbėkite su vaiku apie savo jausmus ir poreikius. Pvz: man labai neramu, kai tu vėluoji. Ši dalis turi būti trumpa ir aiški. Vaikuii sunku klausyti ir aprėpti, jei jūs kalbate, kalbate, kalbate...

Trečia. Pasidalinkite idėjomis, kaip būtų galima problemą spręsti. Pvz: Pabandykime sugalvoti, kas tiktų mums abiems.

Ketvirta. Užrašykite visas idėjas jų nevertindami. Pvz. Aš grįšiu valanda vėliau ir tau nereikės jaudintis. Leiskite vaikui sugalvoti pirmas idėjas. Čia svarbiausia - nevertinti ir nekomentuoti. SUSILAIKYKITE. Sveikinkite visas idėjas. Kartais atrodo, kad mintis nieko verta ir tik ją apsvarsčius paaiškėja, kad tai - tikrai grynuolis.

Penkta. Nuspręskite, kurios idėjos jums patinka, kurios nepatinka ir ką kaip darysite. Pvz. Išbrauk tą, kur sakei, kad ateisi manęs pasiimti...Venkite tokių pasakymų kaip: to tai jau TIKRAI nedarysiu ir pan...Geriau sakykite: Manau, kad šitas variantas netinka, NES...

DĖMESIO! Kartais taip apsidžiaugiama, kad gimė puikių idėjų, jog nenutariama, kaip visa tai bus įgyvendinama. Labai svarbu paklausti: kaip šį planą įgyvendinsime? Kas bus už ką atsakingas? Kada visa tai įgyvendinsime? Ir dar. Neleiskite vaikui jūsų kaltinti.

Nežinau, kaip jums, bet man, kai skaitau, viskas atrodo labai lengva. Net PER lengva. Tačiau lengva nėra, nes reikia pakeisti...įsisenėjusį mąstymą. Kokį? Ogi tokį, kad vaikas turi elgtis taip, kaip MES norime. Reikia atsisakyti minties, kad mes ŽINOME, kaip yra geriausia. Ir reikia išmokti nesijaudinti ir negalvoti, kad vaikas tuoj "užlips ant galvos", jei tik atleisime vadeles. Reikia tikrai didelio įtikėjimo, kad jeigu atsisėsime ir su mažu žmogumi kalbėsime kaip su lygiaverčiu partneriu...rasime sprendimą, kuris tenkins mus abu.

Kodėl autorės pataria taip elgtis? Todėl, kad naudodamiesi šiuo metodu, mes nebebūsime priešingose stovyklose ir nebereikės vienam laimėti, o kitam - pralaimėti. Galėsime suvienyti jėgas ir ieškoti sprendimų, kurie bus tinkami mums abiems. Mokome vaikus, kad jie: nei aukos, nei priešai Suteikiame jiems įrankius, padedančius mokytis spręsti problemas, o ne sustoti, su jom susidūrus, nes problemų, deja, bus...ne tik namuose, bet ir už jų ribų.

SAVAITĖS UŽDUOTYS:

1. Šią savaitę nebauskite vaikų, o pasinaudokite autorių patarimais. Kuria alternatyva pasinaudojote? Kokia buvo vaiko reakcija?

2. Kokia problema reguliariai iškyla jūsų namuose? Kaip ją būtų galima palengvinti pasinaudojus konfliktų sprendimo metodu? Raskite tinkamą laiką ir vietą, kai niekas jums netrukdys ir pabandykite pritaikyti šį metodą su vaiku.

KLAUSIMAI IR KITŲ TĖVŲ PASAKOJIMAI:

- Jeigu dar nekalbantis vaikas liečia tai, ko neturėtų, ar galima trinktelėti jam per ranką?

Jei vaikas nekalba, dar nereiškia, kad jis neklauso ir nesupranta. Maži vaikai viską sugeria it kempinės. Aišku, vaikas, gaunantis per rankeles, labai greitai supras, kad tokio elgesio jūs nenorite. Tačiau su vaiku galima elgtis pagarbiai ir mokyti jį teisingo elgesioibei suteikti jam naudingą informaciją. Pvz. Atimate peilį ir sakote: Peilio negalima laižyti. Jei nori, gali laižyti šaukštą. ARBA Šis porcelialinis šuniukas dūžta. Jei nori žaisti su šuniuku, eime pasiimsime tavo minkštą šuniuką.

- Koks yra skirtumas tarp bausmės ir pasėkmės? Ar tai nėra "ta pati mergelė, bet kita suknelė"?

Bausmė - sąmoningas apribojimas tam tikram laikui (ar net skausmo suteikimas), kad vaikas suprastų/išmoktų. Pasėkmė - natūralus vaiko elgesio rezultatas. Pvz. Vaikas kažką sugadino. Vietoj to, kad jį nubaustumėte nežinia, kuo, geriau tiesiog nebeduoti to daikto. Jeigu norės, turės įrodyti, kad gali atgauti jūsų pasitikėjimą. Daug lengviau suprasti/išmokti, kai pasėkmė yra konkretaus elgesio konkretus rezultatas, o ne "aš tave nubausiu, kad tu po to geriau elgtumeisi".

- Praeitą savaitę radau po lova apelsino žievelių. Kai paklausiau, kuris taip padarė, abu berniukai ėmė kaltinti vienas kitą. Jeigu nėra gerai išsiaiškinti, kas kaltas ir nubausti kaltąjį, tai ką daryti?

Klausiate: kas taip padarė? dažniausias atsakymas: Ne aš. Žinoma, tada natūrali reakcija:  vadinasi, vienas iš jūsų meluoja. Kuo labiau stengiamės išgauti teisybę, tuo atkaklesni būna vaikai.  Tokiu atveju daug geriau pasakyti, ką jaučiate, o ne rasti ir nubausti kaltininką: Labai pykstu, kai randu maistą po sofa. Jeigu išgirsite: tai ne aš...tai padarė jis....šuo...kūdikis...Sakykite: Man visai neįdomu, kas tai padarė. Man svarbu, kad taip daugiau neatsitiktų! Nekaltindami ir nebausdami mes leidžiame vaikui prisiimti atsakomybę: O dabar abu padėkite man surinkti visas žieveles!

- Sakote, kad alternatyva bausmei yra parodyti nepasitenkinimą. Kaskart, kai taip padarau, mano vaikas būna nuliūdęs visą dieną. Jis atrodo toks kaltas, kad mane apima gailestis. Ar gali būti, kad aš "persūdau"?

Yra situacijų, kai vaikas turi suprasti/pajusti, kad mums nepatinka jo elgesys. Tačiau jeigu mūsų reakcija priverčia vaiką pasijusti beverčiu ir nereikalingu, vadinasi, persistengėme ir tas kaltės ir savęs niekinimo jausmas gali padaryti žalos vaiko raidai.  Todėl vaikui turime parodyti ne tik tai, kad esame nepatenkinti, bet ir kaip jis gali ištaisyti savo elgesį. Po to, kai supranta, kad netinkamai pasielgė, vaikas vis vien turi jaustis gerbiamas, mylimas šeimos narys. Pvz: "Aš labai pykstu! Atėmei iš mažylės barškutį, ir ji dabar šaukia...prašau sudominti, kad ji liautųsi!" (NE: pravirkdei mažylę, marš į savo kambarį!) ARBA "Man pikta, kad susitarėme, jog tu išplausi indus, o randu kalną jų kriauklėje. Tikiuosi, kad viską sutvarkysi iki ėjimo miegoti!" (NE: Gali pamiršti apie rytojaus išvyką su draugais. Galbūt po to išmoksi laikytis duoto žodžio.) ARBA "Išpylei visą muilą! labai pykstu. Muilas - ne žaislas. Atsinešk skudurėlį ir kartu išvalysime, kol neišpėdavome po visus namus" (NE: Žiūrėk, ką pridirbai! Dabar turėsiu valyti. Šiandien tau - jokių filmukų. )

Tai mes sakome: MAN NEPATINKA, KĄ TU PADAREI IR TIKIUOSI, KAD KLAIDĄ IŠTAISYSI. Vėliau, jau suaugęs, kai jis pasielgs netinkamai, tikimės, kad jis ne galvos, jog yra beviltiškas, o mąstys, kaip būtų galima problemą išspręsti.

- Nebaudžiu savo sūnaus, tačiau jis pasako "atsiprašau" ir vėl daro savo. Ką daryti?

Kai kurie vaikai išmoksta sakyti "atsiprašau", kad tik tėvai nurimtų. Kai tėvai nurimsta, vėl daro savo. Šiems vaikams svarbu suprasti, kad - jei jie iš tiesų gailisi - taii turi atsispindėti jų elgesyje. Tokiam vaikui sakykite: "Atsiprašau" reiškia, kad daugiau taip nebedarysi" ARBA "Jei gailiesi, tai turi pradėti kitaip elgtis" ARBA "Man džiugu, kad tu gailiesi, tačiau noriu žinoti, ką darysi toliau".

- Ką daryti, jei su vaiku sutariame, koks bus veiksmų planas, jis kurį laiką veikia, o po to...viskas grįžta į senas vėžias. Ką daryti tada?

Tokios akimirkos patikrina mūsų užsispyrimą. Galime vėl pamokslauti ir bausti arba...galime grįžti prie popieriaus ir pieštuko. Esu nusivylęs, kad tu nevykdai to, apie ką susitarėme. gal bandom išgelbėti seną planą? pasikalbame? galbūt reikia naujo sprendimo?

Turbūt suprantate, kad nėra amžinų sprendimų: jeigu viena tiko vakar, nereiškia, kad tiks ir rytoj. Juk vaikas auga, keičiasi, keičiatės ir jūs. Gyvenimas yra nuolatinis procesas. Kaita yra nuolatinė. svarbiausia, kad nekistų vaiko nuostata, kad visada galima atrasti sprendimą ir neišsprendžiamų problemų nėra.

- Ar visada reikia pereiti visus žingsnius, kad problema būtų išspręsta?

Ne. Problemą galima išspręsti bet kuriame lygmenyje. Juk tikslas - ne lygmenys, o sprendimas.

- Tarkim, mes pereiname visus žingsnius, tačiau nerandame sprendimo, kuris tenkintų abi puses. Ką daryti?

Būna. Bet juk nieko nepraradote. Diskutuodami apie problemą, geriau suprantate, kaip jaučiasi jūsų vaikas, o jis geriau supranta, kaip jaučiatės jūs. Sudėtingoje situacijoje tai jau yra pažanga. kartais prireikia laiko, kad ateitų sprendimas.

- Ką daryti, jei vaikas atsisako ieškoti sprendimų?

yra vaikų, kuriems šis būdas nepatinka/netinka. Kai kuriems vaikams veiksminga, jei parašote jiems laišką:

Mielasai,

Norėčiau, kad pasiūlytum, kaip mes galėtumėme išspręsti šią problemą....tu tikriausiai (nori/pageidauji/jautiesi)....Aš noriu/pageidauju/jaučiuosi...Prašau man pasakyti, kokį abu mus tenkinantį sprendimą galėtumėme rasti. Myliu, mama.

- Ar nėra taip, kad šis būdas tinkamas tik vyresniems vaikams?

Ir mažų vaikų tėvai mums pasakojo, kad jiems pasisekė.

Pvz. Trejų metų R. nenori viena būti darželyje. Mama, po tėvystės kursų nusprendė, kad jai sunku visą laiką sėdėti šalia vaiko - tuo metu ji daug mieliau susitvarkytų savo reikalus!

M: R, šiandien turiu eiti apsipirkti, kol tu būsi darželyje.

R. apsiverkia.

M: Matau, kad tau liūdna. Kaip galėtumėme išspręsti šią problemą? Užsirašykime. PROBLEMA: mama turi nupirkti pieno. Po darželio nėra laiko, nes ateis svečių, todėl į parduotuvę reikia nuvažiuoti, kol R bus darželyje. Kokie bus pasiūlymai?

M: Nuvažiuosiu, kol tu būsi darželyje ir tuoj grįšiu.

R: Nepirkti pieno.

R: važiuoti nupirkti pieno po darželio.

M: Kol mama bus parduotuvėje, R pabus darželyje.

R: mama nupirks TIK pieną ir greitai grįš į darželį.

R: Rytoj abi važiuosime nusipirkti gumos.

R: Jei norėsiu verkti darželyje, tai ir verksiu.

Kartu perskaitė sąrašiuką ir teko išbraukti "nepirkti pieno", nes tada namuose nebūtų rekalingo produkto. Mama paaiškino (vėl), kodė negali eiti po darželio. Ir tą išbraukė. Taigi sutarė, kad mama nuvažiuos TIK pieno ir greitai grįš į darželį.  ŽODŽIU, po kelių dienų vaikas ne tik išleisdavo mamą, bet ir pats pasilikdavo darželyje. Kaip mama pati sakė: užėmė laiko ir pasiryžimo, tačiau džiaugiuosi, kad tai padariau.

Autorės teigia, kad, pradėjus naudotis šiuo metodu, sumažėja ir nesutarimai tarp brolių-seserų. Žinoma, tėvams tai - didžiulis palengvėjimas. Vietoj to, kad įsikištų, kažką palaikytų, teistų ir ieškotų sprendimo, jie atiduodavo problemą vaikams: "VAIKAI, MANAU, KAD ŠIĄ PROBLEMĄ JUDU GALITE IŠSPRĘSTI BENDROMIS JĖGOMIS".

Pasakoja tėtė: B (ketverių) ir T (dvejų su puse) žaidė lauke. B važinėjosi T triratuku ir, žinoma, T irgi užsimanė. T ištiko pykčio priepuolis, tačiau B vis vien nelipo nuo triratuko. Paprastai būčiau sakęs: "B, lipk nuo dviračio! Jis - tavo sesės. Tu turi savo dviratį". Tačiau tąkart pasakiau: Matau, iškilo problema. T, tu nori važinėtis triratuku, o B nori važinėtis tavo triratuku. Sugalvokite, kaip galėtumėte nesipykti. T verkė, o B sukluso. Tada B tarė: tegul T stovi man už nugaros mane apsikabinusi per juosmenį, o aš važiuosiu ir ją pavėžinsiu. Kai T išgirdo, ji nurimo ir sutiko!

Nusotabu tai, kad vaikai beveik VISADA sugalvoja išeitį ir dažnai net kūrybiškesnę, nei suaugusieji. Be to, kadangi jie sugalvoja patys, tai ir nori daryti taip, kaip nusprendė.

Taigi...alternatyvos bausmėms. Laukiu įspūdžių iki kito penktadienio, kovo 27 dienos!