Grįžti į blogą
gegužės 19

PROJEKTAS: Laukiam (sulaukėm) antragimio. IIId.

Projekto pristatymas.
Straipsnis I.
Straipsnis  II.
Projekto I dalis.
Projekto II dalis.
Straipsnis III.
Straipsnis IV.
Projekto mamos įspūdžiai.
Visų pirma noriu pasveikinti mūsų projekto dalyvį Titą su ketvirtuoju gimtadieniu (05.15)! Stiprybės, sveikatos ir kuo daugiau džiugių broliškų akimirkų apsiprantant su nukarūnavimu! Šį mėnesį skaitydama susigraudinau ir skaitydama kaip Viltė su vyru bando atkreipti Kristupo dėmesį, kad Kasparas jam šypsosi; ir dėl atkreipto dėmesio, kad reikia nesudaryti sąlygų vyresnėliui kaip nors nuskriausti mažiuką, nes jis ir pats paskui gali skausmingai reaguoti; ir skaitydama kaip Ieva pirmą kartą savarankiškai pakėlė brolį, ir apie bendravimo su Titu siūlelį...Ech, kaip vis dėlto nelengva vyresnėliui pasislinkti savo tėvų meilės ir dėmesio soste...ir kaip nelengva tėvams matyti tą skausmingą sosto pasidalinimą...
MAMA VILTĖ (Kristupui 2 m. 2 mėn., Kasparui 8 sav.)
Jau keletas savaičių kaip likom vieni, o Kristupas išėjo į darželį. Rytais dažnai dar graudžiai verkia išsiskirdamas su manim, bet paskui jau tėčio mašinoje nurimsta. Kai nueinu pasiimti, auklėtoja vis pasako, kad Kristupas užaugo, visai šauniai laikosi darželyje. Taigi, arba jis pagaliau ten apsiprato, praėjus... 4 mėn. nuo lankymo pradžios (tiesa, dėl ligų ir brolio gimimo labai nereguliariai), arba jis pats pailsi būdamas kitoj aplinkoj, nes grįžęs iš darželio paprastai būna džiaugsmingas, paklusnus, šnekus ir ramus :).
Kai Kristupas neina į darželį, jei tik leidžia oras, stengiamės kuo anksčiau išeiti į lauką, kad jis išsivaikščiotų. Labai daug vaikšto pats, dairosi, rankioja šakas, stebi ir komentuoja mašinas. Aš jo per daug nevaržau, leidžiu eiti, kur jis nori, tik, žinoma, prie gatvės saugau. Kai pavargsta, truputį pavažiuoja vežimėliu, paskui vėl išlipa ir keliauja toliau. Taip paprastai išvengiam ir daiktų mėtymo, nes parėjęs jis mieliau ramiai žaidžia. Beje, kai jau mėto, tai ne tik žaislus, labai dažnai nusitaiko į kokius nors brolio daiktus, drabužėlius, automobilinę kėdutę (kuri būtinai turi su trenksmu kristi nuo staliuko, jeigu tik netyčia ten paliekam...).
Kartais, kai Kristupas ima siautėti ir į pasakymus nereaguoja (taip yra buvę, pvz., prie svečių...), išvedam jį į kitą kambarį, kad „sumažėtų azartas“. Truputį paverkęs paprastai pasidaro sukalbamas, tada jau galima išaiškinti, kodėl mama ar tėtis jį išvedė iš kambario ir kodėl negalima mėtyti daiktų. Po tokių „priemonių“, užėjus kitam mėtymo protrūkiui, užtenka paklausti, ar Kristupas nori pabūti kitame kambaryje – paprastai iškart liaujasi.
Į brolio verkimą Kristupas reaguoja stebėdamas situaciją (gal žiūri, ką mama ar tėtis darys) arba, kai pats būna pervargęs, ima rėkti – katras garsiau... Vieną dieną prieš pietų miegelį Kristupas skaitė knygutę, o Kasparas niekaip nenurimo, negalėjau tiesiog pasiguldyti jo šalia, laikiau sau ant pilvo, tai Kristupas galiausiai susierzinęs vožtelėjo jam su knyga per galvą... Net apšalau iš netikėtumo, na, spėjau kažkiek apsaugoti, bet broliui vis tiek kliuvo, o kai tas pradėjo verkti, tai ir Kristupas išsigandęs patempė lūpą ir vos neapsižliumbė. Neveltui tie perspėjimai, kad reikia nesudaryti sąlygų vyresnėliui kaip nors nuskriausti mažiuką, nes jis ir pats paskui gali skausmingai reaguoti. Žinoma, paskui dar paaiškinau, kad niekada negalima mušti brolio, nors ir suprantu, kad Kristupas gali supykti, kad jam nusibosta, kai brolis verkia, bet tai dėl to, kad jis mažas ir nemoka pasakyti, o jam dažnai skauda pilvelį arba jis nori valgyti.
Sudėtingiausias reikalas šiuo metu – pietų miegas. Kai Kristupas lieka darželyje, viskas gerai, žinau, kad bus pailsėjęs ten (dažniausiai). Kai būna ne darželio diena ir einam priešpiet pasivaikščioti, brolis paprastai visą laiką miega (vežimėlyje arba nešioklėje), tad grįžęs vyresnėlis būna jau pavargęs, o mažajam kaip tik užeina aktyvesnis metas... Žodžiu, kai galėčiau be vargo guldyti Kristupą, Kasparas tada jau nemiega ir net nelabai nori ramiai pagulėti... :) Būna ir atvirkščiai: aš su Kasparu snaudžiu, o Kristupas pats sau skaito knygutes arba – blogesniu atveju – pradeda maltis lovoje, šokinėti, dūkti, kartais nueina žaisti į kitą kambarį, ir tiek to poilsio... Vis dar suku galvą, kaip suderinti tą jų miego laiką.
Šiaip atrodo, kad pamažu Kristupas apsipranta su naujojo šeimos nario egzistavimu, na, bent jau pripažįsta. Nors per daug dėmesio broliui vis dar nerodo, bet, tarkim, išlipęs iš automobilio eina prie kitų durelių „pasiimti brolio“ :), man jį išėmus tvarkingai uždaro dureles. Kartais jau smalsiau pasižiūri, pavyzdžiui, kaip brolis maudosi arba žvilgteli į vežimėlį. Į prašymus ką nors atnešti, paduoti toli gražu ne visada reaguoja, bet kartą labai nustebino, kai neprašomas atnešė iš kito kambario brolio pėdkelnes ir marškinėlius (ketinau visai kitaip jį rengti, bet teko atsižvelgti į Kristupo pasiūlymą:)). Kasparas kalbinamas pradeda vis dažniau šypsotis, tad stengiamės abu su vyru atkreipti Kristupo dėmesį, kad tai į jį brolis žiūri ir jam šypsosi. Kai kada Kristupas tik gana abejingai užmeta akį, bet kartais – tarsi nenorėdamas per daug išsiduoti :) – šypteli ir pats.
Vis dėlto labiau mato brolį kaip konkurentą... Vis dažniau liepia guldyti arba atiduoti tėčiui (kol buvo močiutė, liepdavo duoti močiutei:)), kad pats galėtų ateiti pas mamą ant rankų. Kartais tik suka ratus aplink ir tyliai stebi, kada brolis pavalgys ir mama bus laisva. Bet buvo užėję ir pykčio priepuolių, kai aš sėdėjau ir maitinau Kasparą – reikalavo paguldyt į lovelę, net ėmė daužyti broliui per kojas. Bandžiau aiškinti, kad jo valgančio niekas nuo stalo nenumeta, tai ir brolio valgančio negaliu guldyt į lovelę. Paprastai tokios „atakos“ baigiasi, kai aš pati pasitraukiu, išeinu į kitą kambarį, tada dažniausiai ir Kristupas pakeitęs aplinką randa kuo užsiimti. Sunkiau susitarti būna naktim, kai pabunda (tikriausiai ką nors susapnavęs) ir ima nesustodamas verkti... Kartais tenka išnešti į kitą kambarį, kad nusiramintų ir brolio nepažadintų. Kartais pakanka pasiguldyti šalia (beje, neretai būna, kad pabudęs vidury nakties pats tiesiog perlipa per tėtį ir įsitaiso per vidurį – arčiau mamos :)...), nors jau porą savaičių atrodė, kad vaikas vėl įprato miegoti savo lovelėje, kaip prieš brolio gimimą.
Kad Kristupas jaustų kuo daugiau tėvų dėmesio, stengiamės bent vakarais su vyru „pasidalinti“ vaikus: grįžęs iš darbo tėtis dažniausiai padūksta su Kristupu (kartais tas dūkimas užsitęsia iki miego laiko...); vėliau, pamaitinusi Kasparą, paprastai palieku su tėčiu, o mudu su Kristupu einam praustis, valytis dantukų (beje, visai neseniai tai tapo vakarinio ritualo dalimi, anksčiau net į kalbas nesileisdavo apie dantų valymą:)) ir skaityti knygelių. Aš pati jaučiu tylų džiaugsmą, kai mūsų vyresnėlis susirango šalia, atverčia knygelę ir liepia skaityti „šitą“, o paskui dar „kitą“ ir įdėmiai klausosi :). Anksčiau taip skaitydavom eilėraščius, dabar jau ir neeiliuotus tekstukus (pastaruoju metu labiausiai mėgsta R. Scarry „Ką žmonės dirba visą dieną?“). Galiausiai, kai pajuntu, kad jis jau apsnūdęs, užgesinam šviesą ir Kristupas prieš užmigdamas būtinai apsiveja man kaklą, neretai dar ir „myjiu myjiu“ pasako :)... Ir džiugu, kad tokių vakarų (kai kitam kambary nesiblaško ir neverkia mažasis, o Kristupas eina į lovą ne siautėti ir mėtyti pagalvių, o būtent skaityti) pasitaiko vis dažniau.
Štai taip ir mes visi mokomės gyventi keturiese ir vis sukam galvą, kaipgi efektyviau ugdyti tą brolišką meilę... :)
MAMA VILMA (Ievos ir Jono Bernardo mama)
Dienos bėga, reikalai sakyčiau šiek tiek gerėja... bent jau kol kas. Vienas mėnuo prabėgo nepastebimai greitai, mažasis brolis paaugo, tačiau Ievai jis vis dar neįdomus.
Ieva pirmąkart paprašė palaikyti brolį tik po daugiau nei trijų savaičių namie. O jau po valandos, man nuėjus į virtuvę, o broliui pradėjus verkti, ji pati jį paėmė ir pakėlė. Aš atsisuku ir mano širdis į kulnus nusirideno. Mažylis maždaug kaip katinas paimtas, galva kabaluoja tabaluoja, bet sesė prisispaudus jį sau prie krūtinės ramina. Ieva galėjo pastebėti tik dideles mano akis, bet praėjus kiek tai laiko, aiškinau, kad viena pati daugiau neimtų, kad brolis dar prastai laiko galvytę ir pan.
Visgi pastarąsias savaites brolis buvo sesės ignoruojamas. Gal tik tris keturis kartus Ieva priėjusi paglostė jam galvytę, bet jau po kelių dienų ji net nustojo reaguoti į brolio verkimą. Pirmomis dienomis iškart mane kviesdavo, o vėliau... brolis svetainėje ant sofos verkia, ji žaidžia šalia sofos ant kilimo ir net negirdi. Toks vaizdas, kad ji susitaikė su esama situacija: jis yra, bet jos tai neliečia. Be to, ji jį vadina ne vardu, ne broliu, o lėliuku.
Retkarčiais aš paprašau Ievos man padėti, pvz., pastumdyti vėžimėlį, kol aš nueisiu ko nors pasiimti. Ji visuomet atsisako, bet aš kartoju tą patį: “Kai brolį užmigdysime, galėsime eiti ką nors kartu pažaisti”. Visada suveikia, tik nežinau, ar gerai taip nuolat sakyti. Nes ji padeda tik dėl to, kad kažką jai pažadu. Pastebiu, kad ir iš jos pusės prasideda sąlygos: jei tu man, tuomet aš tau.
Labai dažnai sakau ir pasakoju Ievai apie tai, kai ji buvo maža. Jei Ieva yra šalia man rengiant brolį, sakau, kad tai jos rūbeliai. Jei brolis verkia, ir aš supu jį ant rankų, sakau, kad ir Ieva labai mėgdavo būti supuojama ant rankų. Ir visa kita. Ieva visuomet tada šypsosi ir labai meiliai žiūri į brolį. Bet jei aš su kuo nors kalbinu brolį, tuo metu Ieva visuomet turi ką nors pradėti pasakoti ar rodyti. Ir pilvukas jai dažnai ėmė skaudėti. Gal pastarąjį žodį reikėtų rašyti kabutėse, nes užtenka minutę jos pilvuką paglostyti, ir jis praeina.
Džiugu dėl to, kad nepastebiu, jog Ieva būtų pasidariusi piktesnė ar liūdnesnė. Ir nieko iš jos pusės nėra piktybiško. Dėmesio gal ir nekreipia, bet kartą pastebėjau, kad tutį priėjusi broliui įkišo ir padainuoti kažkada nusprendė jam per mobiliąją auklę (tuo metu brolis verkė). Tik po to Ievai paaiškinau, kad signalo priėmėjas broliui neperduoda jos balso. Taip pat ji stengiasi pabūti tyliai, kai migdomas brolis, sugeba ir kantriai laukti, kol aš atsilaisvinsiu.
Gyvename laukimu... pirmos šypsenos, susidomėjimo žaisliukais. Beje, dėl žaisliukų dalybų ateityje turėtų būti įdomu, nes dabar Ieva prieštarauja bet kokio jos žaislo paėmimui ir rodymui broliui. Mažasis dar tik vos fiksuoja žvilgsnį, bet jei aš paimu kokią nors raudoną Ievos mašiną ar princesių žurnalą... tie daiktai greitai būna padedami atgal į stalčių. Man kol kas labai juokinga :)
MAMA EDITA (Tito (jau ketverių!) ir Jorio (2.5mėn) mama)
Šiandien (05 15) mūsų vyresnėliui Titui sukako ketveri. O mažajam broliukui Joriui – 2,5 mėnesio. Tiesa, labai ilgai svarsčiau šį kartą, ką parašyti... Iš vienos pusės, atrodo, kad po truputį viskas stojasi į savo vėžias – Joriukas sparčiai auga, jau įgavo režimą, naktimis keliasi tik pora kartelių valgyti, todėl ir aš labiau pailsiu.
Tačiau mūsų vyresnėliui Titui „kažkas“ atsitiko (ypač pastarąją savaitę).... Į darželį ėjom kas antrą savaitę, nes vis susloguodavo, tai palikdavom savaitei namučiuose. Bet aš ne apie tai... Kaip ir minėjau pradžioje, nežinau, kaip visa tai apibūdinti, kas vyksta su mūsų vaiku... Titas pasidarė kažkoks uždaras, piktas, netgi labai nervingas. Į bet kokį neigiamą atsakymą jo atžvilgiu reaguoja itin audringai: pradeda verkti, šaukti ir pan. .. Taip pat beveik visiškai mūsų su tėčiu „negirdi“: tai yra, neklauso, ko mes jo prašome, ką sakome...
Tikrai nuoširdžiai sakau, būna daug akimirkų, kai nebežinau kaip elgtis?!.. Atrodo, tikrai kalbamės abu su tėčiu su Titu, aiškinamės, kaip reikia elgtis, ir vaikas supranta. Supranta, ką negerai darė, atsiprašinėja, sako, kad mus labai myli ir prižada gražiai elgtis. Bet praeina keletas valandų, ir vėl viskas kartojasi…
Kai prašai ir kalbi gražiuoju, toks vaizdas, kad Titukas nebegirdi. O jau kai pakeli balsą, tada susipykstam visiškai. Labai bijau, kad neprarastume to bendravimo ryšio su vaiku… nes tam “siūleliui” nutrūkus, vėliau jį gali būti labai sunku surišti…
Todėl labai norėčiau kokio patarimo… Ir  labai viliuosi, kad viską su laiku pavyks atstatyti… Gal tai kažkiek kaltas ir priešgimtadieninis periodas...
Edita, būtent Tavo laiškas paskatino mane imtis aprašyti vieną knygą, kuri, tikiuosi, padės ir jūsų šeimynai, ir visoms kitoms, kurios daugiau ar mažiau susiduria su tais pačiais ramybės neduodančiais klausimais... Ta knyga nuo pat tos dienos, kai ją įsigijau, guli mūsų miegamajame. Ir vis paskaitau. Analizuoju. Analizuoju save. Stengiuosi taisyti kai kurias savo elgesio klaidas. Pastebiu, kad viskas gerėja. Po to vėl blogėja. Vėl skaitau. Vėl prisimenu. Ir - nors jau praėjo septyneri metai nuo to, kai mūsų pirmagimis turėjo pasislinkti savo soste, tačiau tie klausimai vis dar aktualūs! Žinoma, kitaip, tačiau aktualūs. Dar pastebėjau, kad - kai gimė Morta - tas berniukų stumdymasis soste apmažėjo, tačiau - reikia pripažinti - šiandien soste savo vietos ieško keturiese. O žongliruoti keturiais kamuoliais - jau nejuokas (na, bent jau man :D) Ilgai netruksiu su pirmąja dalimi. Stiprybės!