Grįžti į blogą
kovo 26

PROJEKTAS. Psichologės Ramunės įžvalgos.

21sn72z9gnl_sl500_aa140_6

Su Ramune susirašėme prieš dieną. Tiesa, ji bloge apsilanko ne pirmą kartą. Jau prieš išvažiuodama į Italiją pamačiau "superlaimingos" komentarus ir norėjau išsiaiškinti, kas slepiasi po šiuo slapyvardžiu :D Tačiau išvažiavau, užsisukau kituose reikaluose ir...taip ir liko. Kai vakar ji vėl parašė komentarą, pradėjau seklio Morkos odisėją :) Ir - neįtikėtina! - gavau Ramunės laišką. Pasirodo, jau buvau ją atradusi, kai domėjausi ženklų kalba kūdikiams.

Ramunė parašė savo komentarus projektui, kuriais norėčiau pasidalinti kaip atskiru įrašu, nes...jis tikrai nuostabus ir, mano manymu, turi išlikti vientisas.

Man nepaprastai patiko mintys apie kantrybės sąvokos atsisakymą...Iš tiesų nes kartą esu sakiusi ir pastebėjusi, kad viskas pavyksta daug sklandžiau, jei...neturi lūkesčių. Ir Juramama juk rašė apie tai, kad vaikas tarsi jaučia, jei juo abejoji... Ir dėl "kodėl"...Kartais vis dar pagaunu save taip klausiančią, bet sąmoningai to nebedarau...nebent, kaip sakant, netyčia. Nes iš tiesų...kai pati padarau nesąmonę, tai mažiausiai noriu, kad kas nors klaustų, kodėl ją padariau...

Esu mama Ramunė, superlaiminga. Esu pažangi mama, todėl ir laiminga. Nesugebėjau startuoti nuo pat pirmų PROJEKTO akimirkų. Bet negaliu neprisidėti. Auginu 1,5 metų sūnų, todėl, manau, kad šis projektas suteiks man dar daugiau naudingos informacijos apie „sveiką“ auklėjimą, kuris padeda ne tik tėvams džiaugtis tėvyste bei mamyste, bet auklėjimo proceso nepaverčia vaikų baubu. Turiu keletą pastebėjimų, dalinuosi jais. Pažinkime vaikų jausmus. Kaip aš to siekiu, aprašyti negaliu. Bet labai labai noriu suprasti savo vaiką. Tai nėra paprasta. Kasdienybės nuovargis, didelis tempas pakoreguoja mano planus. Tačiau man užtenka atkaklumo. Ne tik save mokau, dar ir vyrui pamokėles organizuoju. Nes šventai tikiu, kad vienas suaugęs namuose nepadarys daug. Reikia dalintis atsakomybe. Galiu drąsiai pasakyti, kad esu geras pavyzdys savo vaikui. Labai noriu, kad ir sūnaus tėtis tokiu būtų. Norai dideli, o galimybės – nepriklauso nuo manęs. Patikslinsiu, kad mūsų šeimoje situacija yra tokia: aš – dirbanti mama, o vyras – prižiūrintis vaiką tėtis. Todėl šviesdama save, savo vyrą, sudarau didesnes galimybes vaikui augti geresnėmis sąlygomis. Noriu tikrai labai daug, bet, laimei, moku džiaugtis mažais pasiekimais. Nes žinau, kad pokyčiai nevyksta staigiai. Kai kalbame apie elgesio pasikeitimą, tai turime galvoti apie keletą mėnesių, pusmetį, metus. Suprasti kito žmogaus jausmus – tai menas, kurio galima išmokti ir išmokyti kitus. Kaip teigia specialistai – empatija ugdoma. Noriu pasidžiaugti, kad visai neseniai atsisakiau KANTRYBĖS sąvokos. Kodėl? Todėl, kad ji mane riboja. Kas yra kantrybė? Tai lūkesčių kiekis. Pagalvokime: jei aš tikiuosi, kad mano pyplys užmigs 21.00... Kada gi man kantrybė plyš? Geriausiu atveju 21.10, blogiausiu – 21.01. Kitas svarbus momentas: kaip priklauso nuo manęs, kada mano pyplys užmigs? Niekaip. Nebent aš duosiu jam migdomųjų arba pro rakto skylutę laidysiu strėlytes su migdomaisiais. Tai kodėl aš tikiuosi to, kas nuo manęs nepriklauso? Kam man tas nepasitenkinimo nemalonus jausmas ir pyktis? Man, juo labiau mano vaikui, visai nereikia, kad plyštų mano kantrybė. Taigi, aš nebesitikiu tokių dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso. Nesitikiu, kad vyras suplaus indus vakare. Nesitikiu, kad darbdavys mane pagirs už išsamų vaiko psichologinį įvertinimą. Tikiuosi praleisti smagiai laiką iki vaiko užmigimo. Tikiuosi pasakyti vaikui iki dienos pabaigos, kaip aš jį myliu. Tikiuosi spėti pavartyti jo mėgstamą knygelę. Tikiuosi duoti vyrui bučkį, kol neužmigau aš. Tikiuosi ryte atsikėlusi pamatyti patekančią saulę. Tikiuosi darbe atlikti išsamų vaiko psichologinį įvertinimą, kad galėtumėm kuo efektyviau suteikti vaikui pagalbą. Pas mane tokio organo KANTRYBĖ nebeliko. Aš esu laisva. Pagijau kažkiek. Pagijau labai daug. Kai su vaiku sunku susikalbėti... siūlau nekalbėti, o klausytis: Ką man vaikas sako? – neinterpretuokite, o klausykite, atidžiai ir aktyviai; Ar aš jį gerai suprantu? – perklauskite, ar tikrai supratote savo vaiką, kartu atspindėsite vaiko savijautą, po žodžiais paslėptus jausmus; Ką man vaikas iš tiesų nori pasakyti? – žodžiai iš vaiko lūpų visada neša kažkokią žinią, bet ne visada šie žodžiai yra mums malonūs. PATIKĖKITE, VAIKAS NETURI TIKSLO MŪSŲ ĮSKAUDINTI, JIS – NE MONSTRAS, JIS TIESIOG NORI KAŽKĄ JAM SVARBAUS PASAKYTI AR PRANEŠTI, BET NEŽINO TINKAMO BŪDO, KAIP TĄ PADARYTI. Tai ypač svarbu, kai analizuojame vaiko nepageidaujamą elgesį. Suaugę neretai sako – „jis daro tai piktybiškai“. Iš tiesų tai būna labai retai. Vaikai turi kitus tikslus. Daug kilnesnius nei mums kartais dėl nuovargio, beviltiškumo jausmo ar liūdesio atrodo. Labai didelė klaida kitų ketinimus suvokti kaip piktybiškus, neturint tam įrodymų. Kas parduoda skenerį, kuris padeda suprasti vaiką? Deja, tokio prietaiso pažangūs mokslininkai nesukuria... Ir ačiū Dievui. Nereikia spėlioti vaiko minčių. Reikia kalbėtis, kad vaiko mintis suprastume teisingai. Nuliūdinsiu pasakydama, kad ne visada pavyks suprasti. Bet mes visada privalome tai priimti, toleruoti. Nes savo nuosavus vaikus turime mylėti besąlygiškai. Mamos, kurioms trūksta palaikymo, labai gynybiškai teigia: „Aš suprantu savo vaiką iš akių.“. Nesąmonė tikra. Žinoma, kad mes pažįstame savo vaikus, bent jau dauguma, bent jau dauguma mamų. Tačiau iš akių neatspėsi nieko. Mes prognozuojame vaiko elgesį, savijautą, jausmus. Kartais prognozės pasitvirtina, kartais žiauriai klystame. Aš vis klausiu mamų – kam prognozuoti? Juk taip paprasta pasitikslinti, paklausti, pastebėti. Pavyzdys: Mano vaikas labai mėgsta vandenį. Makaluojasi ir baloje, ir vonioje, ir puodelyje su arbata. Mėgsta stebėti, kaip metamas daiktas skęsta. Vakare po maudynių vaiko vonelė pasiliko kambaryje (dėl techninių nesklandumų maudome mažylį kambaryje). Tėtis jį aprengė, o aš kažkur užsisvajojau ir dar nesu pasiruošusi migdyti savo sūnaus. Mažius pasėdėjęs ant tėčio kelių nusprendžia išsilaisvinti, o vyras jį atkakliai laiko. Stebiu, kad mano vaiko atkaklumas pavydėtinas. O vyrui kyla pyktis. Sustabdau.... vyrą: „Kam tu jį laikai? Ar ne matai, kad jis turi kažkokį tikslą, nori kažkur eiti? Leisk jam tą padaryti“. Vyras tvirtina: „Aš žinau, ko jis nori“. Suklusau, nes pasidarė įdomu, iš kur jis turi tokių žinių, kai vaikas dar kalbėti nekalba. Vyras tęsia: „Mažius turi rankose metalinę mašiną ir nori ją įmesti į vandenį“. Supratau, kad mano vaikui reikia rimtos pagalbos :) Išlaisvinau jį iš tėčio rankų ir tariau: „Stebėkim.“. Sūnus nuėjo prie kitų mašinyčių ir leisdamas važiavimo garsus birbė sau laimingas. Ot, kaip negerai apsimesti dievybėmis, suprantančiomis savo vaikus iš akių, iš vieno judesio ar iš akies mirksnio :) Dažnas tėvų klausimas KODĖL? Kaip psichologė galiu teigti, kad nėra prasmės klausti, kodėl. Priežasčių žinojimas nepalengvina situacijos, išgyvenimų, nepamalonina jausmų. Kas klausia KODĖL?, tas ne labai nori ką nors daryti. Tokia taisyklė galioja didžiajai daliai pedagogų, kurie nepavargsta klausinėti: bet kodėl vaikai taip elgiasi?, kodėl jie neruošia pamokų?, kodėl tėvai nesidomi vaikų mokymusi? ir pan. Efektyvu klausti KĄ DABAR DARYTI?: ką daryti, kai vaikas mušasi?, ką daryti, kai vaikas nelanko pamokų?, ką daryti, kai broliukas skriaudžia sesutę?, ką daryti, kai vaikas meluoja? Tokie klausimai užveda ant atsakymo kelio. Atsiranda realios alternatyvos, ką galima būtų daryti, esant tokiai situacijai. Jei organizuojate šeimoje „vilkų tarybą“, kurioje sprendžiate sudėtingus tarpusavio santykių uždavinius, atsakinėkite į klausimą – KĄ MUMS DABAR DARYTI? Nepamirškite, kad vaikas į tokį klausimą gali atsakyti. O klausimas kodėl? Yra per daug sudėtingas net save analizuojantiems suaugusiems. Pvz. vienas iš atsakymų į klausimą „Kodėl tu, Petriuk, trenkei Onutei?“ galėtų būti toks: užvakar vakare mane apibarė tėtis. Jis mane apkaltino, kad aš meluoju. O aš nemelavau tą kartą. Aš labai supykau. Nešiojausi savo pyktį vakar ir šiandien. Ir kai Onutė atsisakė man duoti šiandien po pamokų saldainį, aš sudaviau. Ir man palengvėjo. O dabar man vėl blogai. Nes aš blogas.... Dar vienas atradimas – TAIP, KAIP SU MUMIS ELGIASI VAIKAI, MES LEIDŽIAME, KAD TAIP ELGTŲSI. Beje, ši taisyklė galioja ne tik vaikams. Visiems. Todėl tėvai, kurie bijo užsisodinti savo vaikus sau ant galvų, greičiausiai, leidžia jiems ten atsidurti. Nesąmoningai ar sąmoningai, bet tai vyksta. Siūlau vaikus kišti kuo giliau į širdį... Ko mes norime iš vaikų? Visko ir labai daug. Neseniai viename tėvų susirinkime skatinau tėvus aprašyti savo svajonių vaiką. Pasirodo, svajonės buvo labai konkrečios. Svajonių vaikas – tai nuoširdus, atjaučiantis, siekiantis savo tikslų, sąžiningas, stropus mokinys, motyvuotas, psichiškai ir fiziškai sveikas, pasitikintis savimi, turintis savo nuomonę ir gebantis ją ginti, darbštus ir savarankiškas. Atrodo – nieko ypatingo mamos ir tėčiai nenorėjo. Bet susimąstykime... Paanalizuokime kiekvieną savybę atskirai. Nuoširdus vaikas – koks jis? Ką reiškia nuoširdumas? Pasipylė krūva atsakymų. Ir jūs jau žinote, kas tai, ar ne? Gerai. Keliaukime toliau. Įvertinkite savo nuoširdumą 10 balų sistemoje, kur 1 mažai nuoširdus, o 10 – labai nuoširdus. Atjaučiantis vaikas. Ar Jūsų vaikas stebi namuose ar kitoje artimoje aplinkoje atjaučiančius suaugusius? Ar Jūsų vyras apkabina Jus, kai Jūs verkiate? Ar prieina kitas šeimos narys prie Jūsų, kai Jums kažką skauda? Kokios yra tipiškos frazės į Jūsų ar vaikų nusiskundimus? Ar Jūs save laikote labai empatišku? Laimei, yra PROJEKTAS, kuris to moko ir padeda sistemingai keistis. Vaikas, siekiantis savo tikslų. Įvertinkite savo tikslų siekimą 10 balų sistemoje? Ar esate atkaklus, ar ryžtingas? Ar turi vaikas gyvą pavyzdį, kuris moko, kaip siekti tikslų? Sąžiningas vaikas. Ar Jūs niekada nemeluojate? O gal slepiatės už „švento melo“? Ar vaikas turi sąžiningumo pavyzdžių namuose? Stropus mokinys ar mokinė. Pagalvokite, ko mokotės Jūs? Ar mato vaikas, kad namuose suaugę žmonės ko nors mokosi? O gal mokytis – tai tik vaikų pareiga? Pastebėjau, kad retas suaugęs ko nors mokosi. O močiutės labai dažnai teigia, kad jau neįmanoma mokytis ir keistis. Mokslininkai, atlikę tyrimus, teigia, kad mokytis įmanoma visą gyvenimą. Motyvuotas vaikas. Mano vaikui pasisekė. Aš – labai motyvuota asmenybė. Jei darau, tai darau. Bet aš, deja, nebūsiu vienintelis pageidaujamo elgesio modelis. Ir ačiū Dievui, nes negalėčiau turėti silpnybių ir elgtis netinkamai. Daug suaugusiųjų yra labai menkos motyvacijos. Bet kuriai veiklai. Tiek darbui, tiek santykiams, tiek laisvalaikiui. Tokius suaugusius vadinu parazitais, gyvenančiais patogiai ir viską darančiais tik dėl patogaus gyvenimo. Tokių parazituojančių tėvų daug. Nes „nėra kada“. Bet tai visiškas melas. Nes laiko atsiras, kai bus noro. Apie psichinę ir fizinę sveikatą kalbėti galima labai daug. Sveikatos normų ribos yra labai neapibrėžtos. Vienam psichiškai sveikas žmogus kitam gali pasirodyti ne visai sveikas. Kiek yra suaugusiųjų, sąmoningai besirūpinančių savo sveikata? Kiek suaugusiųjų rodo tinkamą pavyzdį? Neseniai mačiau vaizdelį: tėtis lūkuriuoja darželinio amžiaus dukrytės už tvoros, rankoje laikydamas cigaretę; staiga girdžiu mergaitės džiaugsmą – valio, tėtis jau čia; matau vaizdą, kaip mergaitė bėga link tėčio, o tas parazitukas, net nesiskubina išmesti iš rankos cigaretės. Fui fui fui. Pasitikintis savimi vaikas. Stebiu labai daug suaugusiųjų, kurie stokoja pasitikėjimo savimi. Baimingi žmonės neužaugins pasitikinčių savimi individų taip lengvai, kaip atrodo. Na, gal ir užteks... Jau besilaukdama sūnaus, supratau, kad paprasčiausias būdas auklėti vaiką – tai rodyti jam pavyzdį. MAMA IR TĖTIS TURI BŪTI TOKIE, KOKĮ NORI UŽAUGINTI SAVO VAIKĄ. Žiauru, bet tiesa. Metusi rūkyti nepradėjau ir nepradėsiu. Savo vyrą susilaikyme labai palaikau. Vaiko akivaizdoje alkoholis vartojamas labai socialiais ir priimtinais būdais. Atsikėlę, darome mankštelę, valomės dantis, tvarkingai susidedam pižamas, plaunam kambaryje grindis, verdam rytinę košę, pusryčiaujam ir einam į lauką. Vaikštom lauke visi trise. Vakare prausiamės. Maudynės vakare – tėčio ir sūnaus ritualas. Grįžę iš lauko ar iš kur nors, plaunam rankas. Valgom nečepsėdami ir su šakute bei peiliu. Skaitau knygas. Mokau vyrą pamilti knygą, nes to nepadarė kiti. Rašau. Dirbu ramioje aplinkoje. Vyras statybinius darbus mokosi atlikti tvarkingai ir saugiai. Vaikštome tvarkingai apsirengę net ir namuose. Neapkalbinėju kitų ir neleidžiu to daryti vyrui. Aiškiai pasakau, kad ne visi vienodi, bet jie irgi verti pagarbos. Pokalbiai, kurie neturi būti išgirsti vaiko, prie jo nevyksta, net kita kalba prie vaiko nešnekam. Kai vaikas nugriūna ir aš manau, kad jam neskauda, to nesakau – išlaukiu ir reaguoju pagal jo poreikį. Kai būna labiau manęs pasiilgęs, nori apsikabinti ir leidžiu. Nebijau išlepinti. Nes dažniausiai į jo nugriuvimą reaguoju taip: 1. Nugriuvai? (rodau ženklą ženklų kalba) Tai kaip čia tau taip pavyko? (susirūpinu) Paslydai? (bandau suprasti) Reikia žiūrėti po kojomis. (parodau, ką gali vaikas daryti kitaip) Nes grindys kietos. (beldžiu) Gali skaudėti. (rodau ženklą ženklų kalba) 2. Jei matau, kad galiu sau leisti papokštauti nenuvertindama vaiko „bėdos“, rodau, kaip jis griuvo ir sakau: Tu ėjai ėjai ir tik šlubunkšt – jau guli. Kai bandau atkartoti jo griuvimą, jam būna labai smalsu. Man užtenka ekspresijos, tai juoko užtenka abiems. 3.Jei nugriuvo rimtai, bandau ženklų kalbos ir tikros kalbos pagalba išsiaiškinti, kur skauda ir guodžiu, myluoju, bet ne per ilgai, kad vaikas dar labiau neįsiverktų. Bandau suteikti pirmąją pagalbą, kas padeda greitai išsiaiškinti, ar skausmas pakenčiamas, nes šalti buteliukai, dedami ant kelio, nukreipia dėmesį. Vyras mokosi suprasti vaiko jausmus. Labai lėtai, bet mokosi. Suprantu, kad pokyčiai, deja, vyksta labai ne greitai. Taigi, būdami savo vaikui kuo geresniais pavyzdžiais ir besistengdami jais būti, darome gerą darbą ne tik jam, bet ir sau – reikės mažiau moralų ir auklėjimo pamokėlių. KAS KOVOJA SU VAIKU, TAS PIRMAS GAUS GALĄ. Fiasko garantuotas. Deja. Už kovas tarp suaugusiojo ir vaiko atsakingas tik suaugęs. Vaikas gali elgtis bet kaip, tačiau suaugęs negali vystyti kovos. Apie tai daug rašo Rudolf Draikurs savo knygoje apie laimingus vaikus (http://www.manoknyga.lt/knyga/laimingi-vaikai.html). Superinis pagalbininkas pažangiems tėvams. Tekstas nėra labai lengvas, bet įkandamas ir neprofesionalui. Turiu gyvą skaudų pavyzdį, kai mama konkrečiai apibūdina savo ir dukters konfliktus: „Aš jai pasakiau – šitos kovos ji su manimi nelaimės“. Kovos pasekmės žiaurios: mergaitė būdama antroje klasėje ketino išeiti iš namų. Kiekvieną kartą matydama vaiko akis, matau didelį liūdesį ir pagalbos šauksmą. Tai neduoda man ramiai gyventi, tačiau... negaliu padėti kitam, kuris nenori pagalbos, net draugas... ATSARGIAI!!! TAI ČIA KAIP??? Kiekvieną kartą norėdama pasakyti arba jau pasakiusi šį nieko nereiškiantį žodį iš A raidės, susimąstau – ir ką aš čia dabar vaikui pasakiau ar norėčiau pasakyti? Ir tuomet atsiranda realieji ATSARGIAI: „žiūrėk po kojomis“; „dabar koją kelk aukščiau, nes slenkstis“; „saugok galvą“; „pasilenk“. Tik tokie nurodymai padeda išvengti vaikui realių kliūčių. Pabandykite ir Jūs. Tai nėra taip sudėtinga. Su meile, Ramunė