Grįžti į blogą
birželio 30

Projektas "Vaikystės Sodas" Lietuvoje

Tikrai negalvojau, kad užtruksiu net keturias dienas, kol vėl prisėsiu prie kompiuterio. Tiesiog dienos čia lekia. Ypač, kai vieną dieną susitinki su savo tėvais, kitą - su vyro mamos šeima, trečią - su vyro tėtės šeima...o kur dar reikalai reikaliukai! Juokas ima, kai prisimeni lietuvių, gyvenančių svetur ir rašančių tinklaraščius, įrašus apie Lietuvą:  daug kas norėtų, kad Lietuvoje būtų daugiau laiko vienam ar kitam, kad nereikėtų skuosti iš vienos vietos į kitą, iš vienų artimųjų/draugų pas kitus... Mes - ne išimtis! Vaikus migdome vos ne vidurnaktį, nors štai jau keletą dienų prisiekiame (na, pagalvojame :)), kad reikėtų juos migdyti anksčiau :)

Todėl nesistebiu, kad šio įrašo prisėdau rašyti 01.39 nakties, jau visiems užmigus. Skype taip pat įsijungiau, tačiau jau beveik visi miega...

Šiandien be viso kito susitikome su būsimos Augusto ir Vilhelmo mokyklos direktoriumi.

Ir su būsima pagrindine mano steigiamo vaikų dienos centro pedagoge.

Bet gal apie viską nuo pradžių...ir tikriausiai tik apie pačią pradžią tespėsiu...

Jau 2003 metais dalyvavau vienos VšĮ steigime. Dalyvavau - netikęs žodis visam tam, kas vyko. Gyvenau - tikęs. Taigi gyvenau vienu projektu. Neturėjau savaitgalių. Neturėjau vasaros. Ir aš, ir Gabrielius žadindavome vienas kitą vidury nakties, nes kildavo minčių, kuriomis būtinai norėdavome pasidalinti! Šiandien ta VšĮ - Vilniaus Tarptautinė Mokykla. Kodėl gyvenau tuo projektu? Nes taip jau tuomet atsitiko, kad Likimas suvedė  mane su žmonėmis, kurie norėjo mokyklos ir galėjo finansiškai mokyklos projektą įgyvendinti, tačiau reikėjo žmogaus, kuris galėtų tą mokyklą sukurti. Mes susitikome. Aš tapau tuo žmogumi, kuris kūrė. Jau tuomet tikėjau Tarptautinio Bakalaureato idėja (bei teko akredituoti keletą mokyklų, dirbančių pagal šią programą), todėl pasiūliau siekti tapti pripažinta mokykla, dirbančia pagal tą programą. Kartu su Tarptautinio Bakalaureato eksperte iš JK (mano pažįstama, kuri sutiko man padėti) atrinkome pedagogus, juos apmokėme. Jūs neįsivaizduojate, kaip aš gyvenau visu tuo, kas vyko! Atrodė, kad tai bus mano gyvenimo projektas. Tačiau...projektas baigėsi rudenį. Man. Ir nuo tada neturiu nieko bendro su tuo savo kūriniu, kurio dabar jau tikriausiai net nebereikėtų taip vadinti. Visai neseniai vienas mūsų draugų pasakė, kad turėčiau džiaugtis, kad baigėsi taip, kaip baigėsi - ir dar vos tik prasidėjęs, nes - jei būčiau praradusi daugybę metų darbo ir nemažai finansų - tas praradimas būtų daug skaudesnis. Dabar gi - gera pamoka.

Štai tada ir pradėjo kristalizuotis mintis, ko iš tiesų norėčiau. Ar ta mintis per septynerius metus išsikristalizavo į grynuolį? Ir taip, ir ne. Visų pirma supratau, kad grynuolio nėra: rašiau disertaciją, dalyvavau konferencijose, perskaičiau tiek literatūros, kad dabar, žiūrėdama atgal, galvoju iš kur mergaitei tiek drąsos 2003aisiais? :) Be to, pamačiau ne vieną, dvi ir ne tris, o DAUG tarptautinių (ir šiaip išsiskiriančių savo inovatyvumu) mokyklų, kalbėjau su jų vadovais, stebėjau jų darbą ir t.t. ir pan. Ir visa tai vis labiau ir giliau skatino galvoti apie ne vieną sistemą, o kelių sistemų sintezę, kuri labiausiai tiktų Lietuvoje. Taip pat supratau, kad vis dėlto man įdomiausia - ikimokyklinis ir pradinis ugdymas. Kadangi Lietuvoje ir pasaulyje ikimokyklinis ugdymas - labiausiai nuskriaustas, tai būtent tai paskatino rašyti disertaciją vadovavimo ikimokyklinėms ugdymo įstaigoms tema. Nes tikėjau, kad vieną dieną...

Ir štai ta viena diena atėjo. Kodėl dabar? Gal todėl, kad, apsigynusi disertaciją, pajutau, kad JAU. Gal todėl, kad supratau, jog laikas liautis vien galvojus apie tai. Gal todėl, kad radau žmogų, kuris nori dirbti toje mano įstaigoje, ir aš neabejoju, kad dirbs puikiai. Gal todėl, kad viena draugė tiesiog pasisiūlė sutvarkyti visus steigimo reikalus, kol aš būsiu Briuselyje, kad grįžus jau nebūtų, kur trauktis. Dabar net nežinau, kuris iš tų "gal todėl" yra svarbiausias (gal jo net nepaminėjau?), tačiau tikriausiai viską lėmė daugybės jų visuma.

Tik tiek, kad aš nenorėjau steigti darželio. Vos ne nuo pirmos dienos žinojau, kad labiausiai noriu steigti institutą, kurio veikla neapsiribotų vaikų dienos priežiūros centru. Norėjau, kad tai būtų kažkas RIMTO, kad tai būtų kokybės ženklas. Štai taip gimė VAIKYSTĖS INSTITUTAS, kuris būtent šiandien ir švenčia savo gimtadienį (gal dėl to ir yra man toks didžiulis noras šiandien apie jį pirmą kartą prabilti...). Viena pirmųjų VAIKYSTĖS INSTITUTO veiklų bus VAIKYSTĖS SODAS. Sodas, kuriame auga vaikai...mažylių mokyklėlė! Šiuo metu kaip tik kuriu (dėkui Dievui, yra nemažai žmonių, kurie man padeda!) tinklalapį, kuriame bus visa informacija apie šią motinos mokyklėlę vaikams. Kodėl "motinos mokyklėlė"? Todėl, kad iki 2012 jos turi (!) pradėti steigtis Lietuvoje, ir VAIKYSTĖS INSTITUTAS nori apie jas ir jų svarbą prabilti! Ir, žinoma, atiduoti duoklę Belgijai, kurios ecole maternelle bus lankę net trys mūsų vaikai!

VAIKYSTĖS SODAS bus ypatinga motinos mokyklėlė. Tai - eksperimentinė viešoji įstaiga, kurioje taikomi naujausi ugdymo metodai bei įgyvendinamos moderniausios programos. Gerąja patirtimi VAIKYSTĖS INSTITUTAS mielai dalinsis su visu ikimokykliniu sektoriumi Lietuvoje: juk TIKSLAS yra, kad visi (ar bent jau dauguma) darželiai būtų puikūs, ar ne?

Kokiose srityse galima nuolat tobulėti?

- informacinių technologijų (darbuotojų mokymai; ugdymo programos tobulinimas; bendravimas su tėvais)

- vaikų mitybos ir sveikatingumo

- fizinės mažų vaikų aplinkos (su)kūrimo ir ugdymo priemonių

- atsižvelgiant į naujausių tyrimų, susijusių su mažų vaikų fizine/emocine/kognityvine/socialine ir pan. raida, rezultatus - ypač planuojant Dienos ritmą bei ugdymo programos įgyvendinimą.

Na, tiek nesiplėčiant :D Jau ketvirta valanda ryto, grįžo iš vakarėlio mano sesė ir įkvėpimas lieti širdį čia išgaravo :D

Tačiau turiu vieną mintį, kuri kilo vairuojant per nepakartojamąją Lenkiją: apie šį - VAIKYSTĖS SODO - projektą rašysiu tinklaraštyje: ką darau, kaip pavyksta ir t.t. ir pan. Manęs laukia žygiai į VMI, pokalbiai su maisto tiekėjais ir dar daug daug įdomių nuotykių! Tikiuosi, kad šiuose nuotykiuose koja kojon su manimi žengsite ir JŪS: kritikuodami, pasiūlydami, pasidžiaugdami drauge... Nes mano tikslas - padaryti geriausia ir paskleisti tai Lietuvoje! Drąsu? Žinoma! Baisu? Labai! Todėl ir tikiuosi, kad būsiu šiame kelyje ne viena ir ne vieniša. Ir tikiu, kad būtent toks viešumas atkreips dėmesį bei privers formuluoti, ko labiausiai reikia ir kas yra geriausia MŪSŲ VAIKAMS!