Grįžti į blogą
balandžio 14

Ramunė: Pastangos. Ir visa tiesa apie šį mistinį reiškinį.

2592592605_54bc79a998_m

Sveiki. Negaliu nepasidalinti su jumis savo pamąstymais apie pastangas. Neseniai vedžiau seminarą įvairių mokyklų mokytojams apie mokymosi motyvacijos skatinimą pamokoje. Tai pastėrau, kokios nerealios nuomonės apie save yra didelė dalis pedagogų.

Daug kalbama apie motyvaciją, pastangas, net pažymiai už tai rašomi vaikams. Bet konkrečių, aiškių šių sąvokų definicijų pateikti niekas nesugeba. Ir tai yra normalu :) Motyvacija yra tam tikras hipotetinis konstruktas, kuris stebimas įvairaus elgesio apraiškose. Kadangi įvairiems ir skirtingiems individams būdinga labai skirtinga motyvacijos išraiška, tai nėra apibrėžta, kad pvz. ilgai ruoši pamokas – motyvuotas mokinys, greitai padarai namų darbus – tinginys ;) Pastangos yra dar didesnis hipotetinis konstruktas. Jis stebimas labai miglotai, tačiau apie jį galima sužinoti. Kaip ir apie motyvaciją. Bet apie tai vėliau. Atlikau su seminaro dalyviais superinį eksperimentą. Esu dėkinga savo išradingumui. Nes anksčiau intuityviai jausdavau pasipriešinimą pastangų apibūdinimui, tačiau neradau būdo viską paneigti. Taigi eksperimentas buvo toks. Trims dalyvių grupėms daviau smagias užduotis – spalvinti mandalas. Ketvirtoji dalyvių grupė buvo stebėtojai. Kiekvienas gavo užduotį: stebėti konkrečios grupės dalyvių pastangas atlikti konkrečią veiklą. Po mandalų žaismingo spalvinimo įvyko diskusija. Paprašiau stebėtojų apibūdinti kiekvieno dalyvio pastangas. Ir ką jūs sau galvojate? Tai nebuvo taip easy :) Tai buvo MISSION IMPOSIBLE Stebėtojai kalbėjo... apie neaišku ką... tiesiog interpretavo stebimų žmonių elgesį. O interpretacijos ne visada atspindėjo tikrovę. Ir sukėlė stebimų žmonių pasipiktinimą. Vadinasi, panašiai jaučiasi ir mūsų vaikai mokyklose, kai mokytojas – dievybė geriau viską žino už patį ugdymo proceso dalyvį :( Visų pirma, stebėjimas turi būti apibrėžtas. Antra, turi būti tam tikri pastangų vertinimo kriterijai. Vadinasi, pedagogas, įvertinęs vaiko pastangas, turi žinoti: 1. Ką jis stebėjo? (šypseną, akių mirksėjimą, atodūsį ar kokį kitą susikaupimo ir pastangų apraišką) 2. Kaip stebimas elgesys atspindėjo vaiko pastangas? Tiksliau: Ką mokinys turi padaryti, kad jo pastangos būtų įvertintos kaip „labai pasistengei“ arba „galėjai pasistengti labiau“. Šie klausimai yra pakankamai mistiniai :) Dar didesnė migla – su atsakymais... Galima iškęsti pedagogo interpretacijas apie stebimo vaiko elgesį. Bet kai mokytojai pradeda fantazuoti apie mokinių pastangas atlikti namų darbus, parašyti savarankiškai referatą, darosi nejuokinga. Mokytojas, dalindamas sąsiuvinius su namų darbais dažnai pasimėto tuščiomis frazėmis – „šaunuolis, pasistengei“ arba „galėjai dar labiau pasistengti“. Tačiau iš tiesų net nenutuokia, kaip vaikas atliko užduotį. Nebent sėdėjo vaikui ant peties, pasivertęs į fėją arba velnią :) Pasirodo, ne visi mokytojai suvokia, kad rezultatas nebūtinai atspindi motyvaciją ir pastangas. Rezultatas visai neatspindi nei pastangų, nei motyvacijos. SIAUBAS, KAI PAGALVOJU!!! Juk aš galiu labai motyvuotai dažyti sieną ir gauti apgailėtiną rezultatą vien tik todėl, kad neturiu tam tinkamų įgūdžių. Arba aš galiu labai stengtis išmokti italų kalbą per 30 dienų, bet nežinodama, kaip tą padaryti efektyviai, nepasieksiu gero rezultato. Abiem atvejais aš ir motyvuota, ir besistengianti, o rezultatas...... Jei būčiau mokinė, būčiau „nubausta“ prastu pažymiu :( Liūdna darosi, kai pagalvoju, kaip mokiniai gali būti nuvertinami... Taigi, mieli tėveliai ir mamytės, kai mokytojai įsivaizduoja, kad jie žino ką nors apie Jūsų vaikų pastangas, pasiteiraukite, iš kur jie gavo tą informaciją. Yra tik vienas teisingas atsakymas į šį klausimą. PAKLAUSIAU PATIES VAIKO IR APIE MOTYVACIJĄ, IR APIE PASTANGAS. Tokiu atveju galima tęsti pokalbį su mokytoju ramiai. Tačiau jei mokytojas pateikia savo iliuzijas, nuostatas, interpretaciją – negaiškite veltui laiko :) Pateiksiu pavyzdį, kaip galima pakalbinti vaiką. Pvz. norime sužinoti, kaip stengėsi mokinys rašyti diktantą gerai. Klausiame jo: papasakok prašau, kaip tu rašei diktantą?; kaip pasitikrinai klaidas?; kaip abejotiniems rašybos atvejams taikei žinomas gramatikos taisykles?; kaip atidžiai klausei mokytojos diktuojamo teksto? ir pan. Vaikas, kuris stengėsi parašyti diktantą gerai, galėtų atsakyti maždaug taip: Atidžiai klausiausi mokytojos diktuojamo teksto, pirma išgirsdavau visą sakinį ir tik po to pradėdavau rašyti. Žodžius, dėl kurių abejojau ar rašyti nosinę ar ne, iš karto rašydavau be nosinės, o kai baigėsi diktavimas, sugrįždavau prie tokių žodžių ir prisimindavau konkrečias taisykles, jas bandžiau taikyti ir atrasdavau atsakymą į savo abejonę; pasitikrinau, ar visus taškus ir kablelius sudėjau... Retas mokinys taip daro. Ir gaila. Nes išmokyti vaiką atidumo, nepraleisti klaidų, taikyti taisykles galima labai lengvai. Ir tą turėtų daryti dalyko mokytojai. Mokyti efektyviai atlikti užduotis, mokyti pasiekti gerų rezultatų – tai labai svarbu. Kartais, manyčiau, tai svarbiau nei suteikti konkrečios informacijos. Ypač tiems mokiniams, kurie turi mokymosi sunkumų. Paprasta vaiką išmokyti tinkamai stengtis, tik reikia mokyti. Kai vaikai girdi, kaip efektyviai padaryti vieną ar kitą veiksmą, jie mokosi. O kai mato tokį veiklos atlikimą, tai mokosi dar geriau. Galiu drąsiai daryti išvadą, kad ne visi mokytojai ir tėvai yra tokie pavyzdžiai :( Vakar buvau seminare kaip dalyvė. Pasibaisėjau mokytojos ekspertės giliu įsitikinimu, kad ji pažįsta vaikus ir žino jų pastangas. Išvertus į normalią kalbą tai yra taip: aš žinau, kad tu gali, vadinasi esi motyvuotas ir stengiesi, todėl rašau tau gerus pažymius; aš žinau, kad tu nesimokai, nes nenori, todėl esi nemotyvuotas ir nesistengi, taigi gauni prastus pažymius. Įdomu, kur yra vaikui palikta galimybė pasikeisti? Beje, pastaroji mokytoja ekspertė vaikų yra praminta „kirviu“. Gal ne veltui? Mokytojai choru rėkia, kaip jiems nėra laiko pažinti mokinius. O kai kalba apie pastangas, jie šventai įsitikinę, kad juos pažįsta. Tačiau tai yra pažinimo iliuzija. Mokytojai pilni nuostatų į mokinius, kurios riboja mąstymą, riboja adekvatų elgesį su mokiniais, trukdo mokiniams keistis, koreguoti savo elgesį, mažina pagyrimų ir pastiprinimų tikimybę, mažina motyvaciją ir norą stengtis... Vargšai silpni mokiniai, kurie nuolatos girdi, kaip jie mažai pasistengė... :( Kviečiu neprisigalvoti už vaikus, o pasikalbėti su jais. Duoti naudingų užuominų tik tuomet, kai išsiaiškiname, kaip jie ką nors daro. Kad galėtume koreguoti vaikų elgesį. O ne keisti vaikus. Jie unikalūs, nepakeičiami. Įmanomos tik nedidelės elgesio korekcijos. Ir tai yra nuostabu!!! Su meile, Ramunė

Nuotrauka: Daisy