Grįžti į blogą
vasario 28

Ruošiamės antragimiui (II)

Jau pakalbėjome apie tai, kad mažylis – nors ir kaip stengsitės išsaugoti rutiną – vis vien įneš daug pasikeitimų. Vyresnėliams prie tų pasikeitimų reikės priprasti. Todėl nepamirškite su vyresnėliu pasikalbėti apie jo jausmus. Kai kuriems – ypač mažesniems – labai sunku apie juos kalbėti, todėl jie...pradeda priešgyniauti, daryti į kelnes, vaikiškai kalbėti ir pan. Ir čia net ne visada susiję su pavydu! Tai gali būti paprasčiausiai dėl to, kad vaikui emociškai sunku susidoroti su pasikeitimais!
Apie projektą galite skaityti čia.
Pirmąjį straipsnį kaip ruoštis kito vaiko gimimui, skaitykite čia.
Jeigu vaiko elgesys pakinta į blogąją pusę, taisyklių nekeiskite, tačiau supraskite, kas iššaukia tokį elgesį. Žinoma, tai gali būti ženklas, kad vyresnėliui reikia daugiau dėmesio, bet vis dėlto aiškiai pasakykite, kad – nors vaiko jausmai yra svarbūs – tačiau jis turi jos reikšti tinkamai.
Tas džiaugsmas ir ta begalinė meilė, kurie atėjo į jūsų namus kartu su pirmagimiu buvo nepakartojami, neišmatuojami ir visokie kitokie ne...uojami. Laukdami antro vėl mėgaujatės kiekviena akimirka, bet tas mėgavimasis jau kitoks: be nėštumo ir gimdymo rūpesčių jus tikriausiai iš tiesų neramina, kaip viskas bus su antragimiu. Taigi jūsų būklė yra visiškai nauja, dar neišgyventa! Pasiruošimas reikalingas ir dėl to, kad...pasiruoštumėte ir jūs, tėvai, nes juk visi norite, kad naujo nario atėjimas būtų kuo smagesnis įvykis visiems be išimties!
KAS PASIKEIS?
Nežinau, kaip kitiems žmonėms, bet man antrojo vaiko gimimas pakeitė daugiausiai.  Kai gimė pirmas, jis buvo stebuklas visai giminei, net į gimdymo namus atvažiavo SENELIŲ broliai/seserys, telefonas netilo, užgriuvo dėmesio lavina, visi be galo be krašto džiaugėsi ir t.t. ir pan. Su antruoju – nors ir ne mažiau visų lauktu – euforijos buvo gerokai mažiau.
Visų pirma, daug kam atrodė, kad gal mes per daug skubame: juk abu studentai, neturime savo būsto, Augustas dar mažas. Be to, jeigu su vienu Augustu mums kelioms valandoms išeiti į kiną (ar šiaip) nebuvo absoliučiai jokios problemos, tai jau su dviem vaikais toli gražu ne visi norėdavo pabūti. Be to, Augustas buvo nepaprastai judrus ir tikrai nelengvas prižiūrėti vaikas, todėl jau su juo vienu būdavo – kaip sako amerikiečiai – hands full. Aš apskritai be galo be krašto džiaugiuosi, kad tais metais, kai gimė Vilhelmas, su mumis gyveno mano draugė iš Švedijos, labai mylinti vaikus ir šiaip nepaprastai „atsipūtęs“ ir paprastas žmogus. Ji mums labai padėjo tą pirmąjį pusmetį. Kai galėdavo, dar atvažiuodavo kelioms valandoms (pavyzdžiui, išeiti su dviem džigitais į lauką) ir mano mama. Pasisekė ir tai, kad po to pusmečio nuo vasaros pabaigos iki kitos vasaros pradžios su mumis gyveno Vilhelmo auklė (aš grįžau į darbą, kai Vilhelmui buvo 6mėn), kuri – nors ir vakarais nedirbdavo – dažnai pasiūlydavo mums kur nors išbėgti. Nepiktnaudžiavome, tačiau galėdavome tai padaryti, kai labai norėdavome.
Na, ir tas dėmesio dalinimas. Dabar – kai žiūriu atgal – nėra tai toks didelis iššūkis kaip atrodė tada. Bet tada atrodė viskas daug komplikuočiau, nei atrodė, kai gimė ketvirtoji – Gertrūda. Dėl to dabar stengiuosi suprasti „antrakartes“ mamas, kai jos sako, kad joms tiesiog visko per daug ir jaučiasi tarsi voverės tame rate: visą dieną lekiančios, bet niekur nenulekiančios... Taip norėčiau joms patarti...atsipalaiduoti ir tiesiog būti. Nes su dviem mažais vaikais, kaip sakant, niekur ir nenulėksi. Reikia būti kartu ir džiaugtis kiekviena gražiai praėjusia diena! O džiaugtis ne taip lengva, kai vaikai valgo ne tą patį maistą (bet ir vyresnėlis dar ne visai tokį, kokį valgote jūs), miega ne tuo pačiu metu (ir vyresnėlis tikrai nesistengia būti ramiai ir tyliai, kai mažylis miega), abiems dar labia reikia jūsų rankų, o ir žaidimai su abiem visiškai skirtingi…o vyresnėlis dar neįžengęs į tą amžių, kai galima lengvai susitarti.
Taigi...net nuovargis bus kitoks! Juk rūpintis vienu vaiku ir nešioti kitą – nelengvas darbas. Turbūt sunkiausias laikas – pirmos 6-8 savaitės. Man atrodo, kad tiesiog fantastika, kad tėčiai Lietuvoje gali pirmąjį mėnesį būti su mama ir su atžalėlėmis. Jau su pirmagimiu tai labai svarbu, o su antragimiu – dar svarbiau. Juk pirmąjį mėnesį reikės žongliruoti savo emocijomis, nuovargiu, mažylio prisitaikymu gyventi naujajame pasaulyje ir didžiojo poreikiais bei emocijomis.
Bet, žinote, ką? Su antru vaiku atsidursite žemėje, kurioje jau lankėtes! Iš tiesų dauguma antrakarčių tėvų sako, kad antras vaikas – daug mažiaus streso. Taip, mažiau stebuklo, bet ir mažiau nerimo: antro vaiko auginimas (ypač, jei vaikai – vienas po kito) – tarsi važiavimas dviračiu: labai greitai pasijusite taip, tarsi niekada nebuvote nuo jo nulipusi! Žindymas, sauskelnių keitimas, pirmoji sloga…visa tai nebeatrodys pasaulio pabaiga, o bus natūralių natūraliausia!
JŪSŲ SAVIJAUTA
Jau minėjau, kad jūs (galbūt) jausitės pavargusi: emociškai, fiziškai, o gal ir taip, ir taip. Jeigu prastai jaučiatės, nebijokite ieškoti pagalbos: pasikalbėkite su drauge ir/arba net su specialiste. Kartais eikite pietų miego su vyresnėliu, kad galėtumėte išsimiegoti, o tėtė lai pasidžiaugia mažyliu.
Prisimenu, kai pagimdžiau Augustą, užplūdo labai daug jausmų. Visų pirma, prisimenu, kaip Šemetos kursuose sakė, kad VISOS gali pagimdyti. Aha, visos. Po vos ne paros gimdymo vis dėlto teko daryti operaciją. Žinoma, apie ją NIEKO nebuvau skaičius, nes juk VISOS gali pagimdyti! Buvo pikta, kad “nesugebėjau“, išsigandau, kaip dabar bus su maitinimu (nes paskaitose sakė, kad cezarinukai sunkiai pradėda žįsti ir pan.) Todėl suprantu mamas, kurios išgyvena dėl panašių priežasčių. Bet, žinote, ką? Ir čia geriausias patarimas – atsipalaiduoti. Bus ir tas ryšys, atbėgs ir tas pienas. Be to, svarbiausia, kad gimdymas baigėsi gerai, ar ne? Bet, aišku, visi tie „loginiai išvedžiojimai“ po gimdymo nelabai lenda į galvą: daug labiau lenda chaotiškos mintys, o dar, žinia, hormonai ir nuovargis daro savo. Todėl...tebūnie prioritetas ne tik vaikų, bet ir jūsų savijauta. Vaikams reikia pasiilsėjusios ir geros nuotaikos mamos, ar ne?
DAR APIE VYRESNĖLĮ...
Viskas gerai, kai viskas gerai. O kada žinoti, kad jau reikia atkreipti dar (!) didesnį dėmesį į vyresnėlį?
- pradeda čiulpti nykštį;
- reikalauja gerti iš buteliuko;
- pradeda šlapintis ir tuštintis į kelnes (jei jau buvo atpratęs);
- pradeda kalbėti kūdikiškai (nors jau kalbėjo gražia kalba);
- savo elgesiu, atrodo, nuolat bando jūsų kantrybę;
- padažnėja pykčio priepuolių;
- atsisako valgyti.... ir t.t. ir pan.
Beveik visos šios problemos – laikinos, todėl NEPANIKUOKITE. Iš tiesų vyresnėlis netrukus pasijus labai svarbiu. Visi, kurie turi jau ūgtelėjusius du vaikus, ranką prie širdies pridėję gali pasakyti, kad mažylis tiesiog dievina vyresnėlį. O vyresnėlis juk nėra žioplelis, tuoj tą supranta! Todėl – jei jūs padėsite, kad pasikeitimas būtų sklandus – labai daug darbo padarys mažylis.
Be to, pavyzdžiui, mums labai padėjo tai, kad sakydavome, jog mažylis viską daro vyresnėliui. Pavyzdžiui, kai mažylis guguoja, sakom, kad čia bando pasakyti, kaip vyresnėlį myli; kai šypsosi – šypsosi jam; kai juokiasi – be jokios abejonės labiausiai, kai šalia vyresnėlis. Nebijokite taip sakyti...juk visiems mums taip svarbu, kad ir kiti manytų, jog esame ypatingi! O tas žmogus, kuris taip mano, tampa ypatingu...mums. Todėl – dar mažajam neištarus pirmojo žodžio – pasistenkite, kad vyresnėlis neabejotų, kad brolis/sesė mano, jog jis – pats ypatingiausias ir nuostabiausias brolis/sesė pasaulyje!
DAR KELETAS PATARIMŲ JUMS (ir rastų, ir išbandytų):
- Jeigu neturėsite, kas padės namų ruošoje, prieš gimdymą pripildykite šaldiklį „paruoštukų“. Jeigu gaminate, dalį patiekalo užšaldykite. Iš tiesų maisto gaminimas pirmosiomis savaitėmis – ypač, jei nesate ekspertas – atima labai daug energijos. Man labai patiko, kaip mes padarėme vienai kolegei, kuri Lietuvoje neturėjo artimųjų: pirmas dvi savaites visi kolegos (kabojo sąrašas, kur buvo galima pasižymėti) pasikeisdami vežėme pietus, kad jiems nereikėtų gaminti. Vėliau, po kelerių metų, kai vienai pažįstamai buvo sunkus gimdymas, paraginau drauges padaryti tą patį. Ir padarėme! Nepaprastai džiaugiausi, nes išgyvenau, kad Lietuvoje gali nepavykti, o pavyko puikiai! Vadinasi, reikia tik su(si)organizuoti. Suprantu, kad niekas pats nepaprašys, bet yra tokia gera lotyniška patarlė manus manum lavat (ranka ranką plauna): jeigu padarysite kažką kitiems, jie prisimins, kai jums reikės pagalbos...
- Nors gimsta tik vienas vaikas (net neįsivaizduoju, koks jausmas, kai gimsta du arba trys!), atrodo, kad labai padaugėja skalbinių. Man labiausiai padėjo keli krepšiai: į vieną balti, į kitą šviesūs margi, o į trečią – tamsūs. Kai dedi plauti, iškart rūšiuoji. Labai palengvina procesą, nes laisvą minutę gali tiesiog viską iš vieno krepšio sumesti į skalbimo mašiną!
- Iš tiesų pagalvokite, kokių reikmenų/daiktų kūdikiui reikia. Na, geriau jau ateinanti tvarkytoja, kuri sutvarkys namus, kai jūs išeisite su vaikais į lauką, nei naujas vežimėlis ar dar koks vaikiškas „aksesuaras“. Kartą skaičiau mamos pasisakymą, kad ji to vaiko taip laukė, tai jau dabar tikrai „negailės“. Fair enough, kaip sakant, gal tai suteiks didžiausią pasitenkinimą ir išgelbės nuo pogimdyminės depresijos? Jei taip – pirmyn! Bet jeigu norite racionaliai išlaidauti, tai iš tiesų apgalvokite, ko jums reikia.
- Nusipirkite keletą filmų, kuriuos seniai norėjote pažiūrėti ir nežiūrėkite, kol negims vaikelis. Patikėkite, bus vakarų, kai be galo džiaugsitės, jog taip padarėte!
- Mašinoje turėkite „gėrybių“ kuprinę. Kaip aš džiaugiuosi, kad mane paprotino draugė JAV, kurios dukros – pametinukės!!! Toje kuprinėje turėkite: ekstra rūbus mažyliui ir ekstra rūbus dičkiui, keletą žaislų/knygelių dičkiui, sauskelnių, drėgnų servetėlių, apklotėlį (mums vis praversdavo!). Žodžiu, sukraukite viską, ko, jūsų manymu, gali prireikti. Nes oi-kaip-dažnai būdavo, kad išleki pro duris vien su rankine, arba pamiršti tai tą, tai aną... O čia – žinai, kad, jeigu ką, viską rasi kuprinėje bagažinėje! Ir suruoškite tą kuprinę iki gimdymo!
Daugiau šiam kartui neprisimenu. Bet...bus DAUGIAU!