Grįžti į blogą
gruodžio 10

Saugus eismas, Skandinavija, papuošalai ir mission possible:)

Vakar labai ilgai skridau namo. Tiek ilgai, kad galėjau nuskristi iki Niujorko, o skridau tik iš Lietuvos į Belgiją! Oro uoste susitikau vieną pažįstamą iš Belgijos, kuri skrido su savo beveik septynių mėnesių dukrele. Tai vat mes trys ir praleidome drauge visą dieną. Žinote, kaip kartais būna: susitinki žmogų, kurį labai mažai pažįsti, tačiau tiesiog užstringi drauge ir praleidi nuostabią dieną!? Viena vertus, diena buvo labai prasta, o kita vertus - puiki. Štai jums ir gyvenimo daugialypiškumas!

Kai buvau pradinukė, tai dalyvaudavau tokioje a la saugaus eismo olimpiadoje. Man atrodo, kad "Šviesoforas" vadinosi ar kažkaip taip. Žinote, kas man labiausiai įstrigo? Tai, kad važiavome į tą olimpiadą NAUJU lakūno Kairio automobiliu - mat jo žmona dirbo mūsų mokykloje! Įsėdau išsižiojusi ir dar dabar prisimenu, kaip ir nuvažiavau išsižiojusi :) Nes ne tik važiavome - mus JIS nuvežė! Mūsų šeima turėjo patį geriausią pasaulyje automobilį (VIENINTELĮ, kuriame manęs vaikystėje nepykindavo): ZA-PO-RO-ŽIE-TĮ :D Tai įsivaizduokite, ką aš prisimenu: kaip per Vėlines važiuojame į Rokantiškių kapines taksi (žinoma, Volga!), na, ir kitas ypatingas progas (pavyzdžiui, iš viešnagės pas Viltarę Baltupiuose :)), kai vėžindavausi ne Zaporožiečiu ir ne visuomeniniu transportu. Džiugu, kad dabar atsiranda panašios iniciatyvos kaip anuomet "Šviesoforas" - Klaipėdoje pradinukai bus mokomi saugaus eismo. Prisimenu, kad teko dalyvauti labai panašioje iniciatyvoje JAV, bet ten buvo ne šiaip sau Amsis, o tikrų tikriausias vilkšunis, kuris buvo dresuotas tam, kad vyktų į susitikimus su vaikais ir irgi aiškintų įvairius dalykus (tiesa, ten į mokyklą vykdavo policininkai). Bet kuriuo atveju - gaila, kad tik Klaipėdoje ir VALIO, kad JAU yra!

Kai baigiau mokyklą, labai norėjau važiuoti (ir gyventi) Ispanijoje arba Italijoje. Dabar nebenoriu. Na, gal tik ten, kur kalnai ir būna žiemos. Vėl norėčiau gyventi Skandinavijoje. Be proto patiko gyventi ir Švedijoje, ir Norvegijoje. Norvegijos gamta užburia. Ten iš tiesų troliai paleidžia burtus, kurie su amžiumi vis labiau veikia...na, nerandu kito paaiškinimo! Nebejoju, kad galėčiau gyventi ir Islandijoje. Lengvai...

Šiandien turiu dukrą, kuriai patinka papuošalai. Prisimenu, kaip, atrodo, pernai ji gavo dovanų rinkinį, kur iš tokios baltos masės buvo galima gamintis karolius, auskarus ir kt papuošalus. Ne tik jai patiko, bet ir labai smagiai leidome laiką KARTU. Man patinka tokios dovanos, o jums? Na, kai gauni špargalkę, kaip praleisti vakarą su vaiku. Mūsų vieni draugai iš Anglijos atvežė tokius rinkinukus iš atliekų ir buvo galima pasidaryti robotukus. Abu berniukai praleido labai linksmą savaitgalį su tėte, nors su tais robotukais nei žaidė, nei domėjosi vėliau (na, gal kokį kartą kitą). Tačiau jie served the purpose, kaip sakant - jų dėka ir vaikams, ir tėtei buvo puikus savaitgalis! Bet ne visada reikia pirkti tokį paruoštuką arba laukti, kol kas nors padovanos. Yra ir paprastesni būdai. Pavyzdžiui, nuo...iki pasidaryti papuošalus patiems! (Beje, ten yra 16 idėjų ir ne tik papuošalams!) Tik, žinote, kas mane nervina? Kiek kartų bandžiau, niekada nepavyko taip puikiai padaryti, kaip būna iliustracijose! Tai ten arba a) puikus fotografas, arba b) jau man visai nekarma apžavėti ką nors savo rankdarbiais :)

Vakar, kai reikėjo išvažiuoti, pliaupė baisus lietus. Na, toks ultra baisus, nes buvo šlapdriba, ir sniegas tuoj pat šąlo. Vaikystės Sodo turėklai ryte buvo tiesiog pasidengę ledu. Tačiau nepaprastai džiaugiausi, kad laiptai buvo super! Mat kaip tik tuo metu, kai buvau Lietuvoje, nuvažiavau ir nupirkau tokios specialios juostos, kurią galima klijuoti ant laiptų ir tada neslystama. Oro uoste kalbėjomės, ir ta mano bendrakeleivė paklausė, kad tikriausiai visiškai nesitikėjau, kad bus begalė ūkinių dalykų, apie kuriuos reikės pagalvoti Vaikystės Sode. Žinote, ką? Iš tiesų tų ūkinių dalykų yra devynios galybės. Ir jie, beje, yra labiau pastebimi akiai, nei tai, kas turi būti (ir yra!) svarbiausia ugdymo įstaigose. Prisimenu, kaip kartą viena mama pasakojo apie savo dukros darželį: puikus tas mūsų darželis: langus pasikeitėme, žadame ir senas lauko žaidimo aikšteles nugriauti, naujas pastatyti... Per visą pokalbį apie tą darželį apie auklėtojas, ugdymą, santykius bei bendruomenę ir visa tai, kas yra svarbiausia, išgirdau tik tiek, kad yra normalu. O kaip padaryti, kad tie ūkiniai dalykai neužgožtų? Nes jų kasdienybėje yra tiek daug, devynios galybės ir taip lengva žmonėms nukrypti į juos...ypač, kai jie yra ir labiau pastebimi!

Padrikos mintis padriką dieną, kai bandau perkelti mintis iš Lietuvos ir mąstau, kaip per 10 dienų žmonės perkelia savo gyvenimą iš vienos valstybės į kitą... Net neabejoju, kad mission possible, nes būtent taip ir bus, bet jau tos kelios savaitės...

Nuotrauka įrašui iliustruoti imta iš štai čia