Grįžti į blogą
vasario 12

Septyneri metai pasakų ir juoko.

Sako, kad negalima vaikams klijuoti etikečių ("mano linksmuolis", "mano pirmūnė", "jis VISADA taip gražiai elgiasi", "aš VISADA galiu juo pasitikėti", "ji NIEKADA manęs nenuvils!"), nes tada jie - kadangi vaikai labai nori įtikti tėvams - ima po to elgtis taip, kaip mes tikimės, nors galbūt visai tokie nėra ar to nenori... Ir vis dėlto mūsų Vilhelmas yra nuostabiausias pasakorius, o jo humoro jausmas - absoliučiai, totaliai, visiškai nepakartojamas!

Šiandien mūsų Mažyliui - septyneri. Vakar vakare, vaikams užmigus, ėjau kepti septynetukų ir daryti sieninio plakato - žinojau, kad jis labai apsidžiaugs. Jeigu turite vyresnių vaikų, tai puikiai suprasite, ką noriu pasakyti: jeigu kam nors ir reikia žengti ekstra žingsnį ir pasistengti (ir tai TIKRAI bus pastebėta ir įvertinta!), tai - Vilhelmui. Ir iš tiesų: jau vakare klausė, ar turės, ką neštis į mokyklą ir ar bus ant sienos pakabintas plakatas su jo vardu. Jam NEPAPRASTAI patinka dėmesys: ilgesnis žvilgsnis, plaukų pakedenimas, impulsyvus apsikabinimas... Jeigu kiti vaikai po penkių minučių net neprisimena, kad tai padarei, jis grįš, apsikabins, pažiūrės TOOOOKIU žvilgsniu ir pasakys, kad labai labai mane myli.

Šiemet jam - svarbūs metai: 6.5 metukų iškeliavo į pirmąją klasę, o čia mokykla - rimtas reikalas. Apskritai prancūziška sistema labai akademiška. Įsivaizduokite: pirmokėliai mokykloje nuo 8.30 iki 15.30! Taip, turi valandos ilgąją pertrauką, bet iš esmės visą laiką mokosi. Porą kartų teko nueiti į mokyklą pamokų metu, tai ten tvyrojo "mokslinis burzgimas", ir visi vaikai labai susikaupę dirbo. Nenuostabu, jog mūsų pediatrė sakė, kad kreipiasi nemažai pirmokiukų dėl pervargimo... Viliukas šiemet irgi labiau pavargęs, pasiskundžia, kad skauda galvytė, bet, kaip sakant, negalim varyti Dievo į medį, nes jis - ir taip vienas vyriausių klasėje, kurioje visi vaikai - 2003 metų gimimo.

Vilhelmas yra tas vaikas, kuris dar ketverių liejo ašaras darželyje. Prisimenu, kaip atsikraustėme į Belgiją ir kokiomis palikto kačiuko akimis jis žiūrėjo, kai reikėdavo likti darželyje. Iš pradžių verkdavo, o po to...po to iš visų jėgų stengdavosi neverkti, nors akutėse ir žibėdavo ašaros. Tik šypsodavosi ir sakydavo: na, jau eik... Kai 3.5 ėjo į mokyklėlę, o aš dirbau tikrąja ta žodžio prasme už sienos, o ta mokykla-darželis buvo jam nepaprastai gerai pažįstama nuo gimimo, o mokytojos - draugės, jis vis vien kasdien apsikabindavo ir apsiverkdavo... Iš esmės kolegei perduodavau iš savo rankų į jos... O po to, kai apsiprato, jis tapo vienu iš mylimiausių ir populiariausių. Tas pats atsitiko ir Belgijoje: mes su Gabrieliumi net stebimės, kad jis gauna kvietimus į gimtadienius, o kai nueiname, tėvai dėkoja, kad atėjo Vilhelmas, nors mes...apie tą draugą net nebūname girdėję!

Iki 3.5 metukų Viliukas buvo namuose: iš pradžių su manim, po to su viena aukle, kuri buvo vos ne giminaitė ir jau auginusi Gabrieliaus seses, po to su kita, kuri dar dabar namuose turi jo nuotrauką ir be galo be krašto myli... Iš tiesų jis jau toks: beveik visi, su kuriais susidūrė, labai jį pamilo. Nes jis be galo daug šypsosi. Be galo gražiai moka apsikabinti. Turi tiek empatijos, kad užtenka visiems, kurie yra aplink jį... Jeigu mato, kad kažkam liūdna, nueis ir pakalbins...

BET. Yra mūsų namuose toks reiškinys kaip "užsiparinęs" Vilius. Tai įvyksta ne dažnai, bet įvyksta. Ir tada reikia labai labai mokėti, ką reikia sakyti ir ką reikia daryti. Nes - neduokdie - imsite guosti kaip visus vaikus. Arba drąsinsite sakydami, kad viskas gerai. Ne. Tokie "banalūs" dalykai jam visiškai netinka :D Visų pirma reikia jį palikti ramybėje. VI-SIŠ-KAI. Po trupučio laiko nueiti ir pakalbinti. Nenustebkite, nes tai bus monologas. Jei jį kalbinsite, tik dar labiau "užparinsite". Žodžiu, monologiškai aptariate visus reikalus, tada pasakote, kad - kai jis jau bus pasiruošęs - tegul ateina. Ir išeikite. Ir jis - kai bus pasiruošęs  - ateis. Ir vėl puikios nuotaikos. Na, normalios tai tikrai. Kažkaip jam labai tinka, jei nueina pakalbinti Augustas: dažnai išsiverkia jam ant peties, po to Augustas jį prajuokina ir, žiū, jau pareina abu apsikabinę ir laimingi it slyvos. Brolis jam - šventas reikalas. Nors ir tas, kurį reikia (sąmoningai ir nesąmoningai) nuolat vytis, su kuriuo ir pasierzina, ir pasimuša, ir visaip kitaip nori vienas kitą išsiųsti į Mėnulį, tačiau...tačiau abu negali vienas be kito. Jei Vilhelmo nebūna, Augustas po pusdienio jau klausia, kada grįš, o jei Augusto nebūna, tai VIlhelmas žaidžia žaidžia ir vis pasako, kad...jau galėtų grįžti Augustas!

Dar VIlhelmą neigiamai veikia per daug stimulo. Jei visi pradeda prie jo lįsti ir klausinėti, jis užsidaro savyje ir net supyksta, o kai supyksta, tai jo mielą veidelį aptemdo debesėlis, ir jis gali net labiausiai jį mylinčiam žmogui PIKTAI išrėžti: "Atstok!" ir pan. Buvo laikas, kai aš labai susigėsdavau dėl to, o dabar tiesiog pasakau žmonėms PRIEŠ Vilhelmą ir šiek tiek kitokiu tonu, kad jie nuo jo atstotų. :D Na, užbėgu už akių nepatogumui :D

O šiaip...šiaip yra man žmonės sakę, kad va, užaugs Morta, tai visos draugės bus įsimylėjusios arba Augustą, arba Vilhelmą. Na, Augustą jau dabar kai kurios vadina savo princu, bet VIlhelmas...Vilhelmas yra visų draugelis! Toks, su kuriuo pačios ramiausios mergaitės ima dūkti ir siautėti taip, kad jų neatpažįsta patys tėveliai...jau nekalbant apie tai, kad kvatoja iki ašarų! Praeitą savaitgalį pirmą kartą ėjome pas vieną Mortos draugę į svečius, kur Vilhelmas tiesiog sužibėjo, ir vakar gavau mergaitės mamos laiškutį, kuriame rašė, kad mergaičiukė visą savaitę kalba apie Vilhelmą... Iš tiesų: su artimais žmonėmis jis yra geros nuotaikos ir linksmybių ambasadorius!

Būtent jis iš palėpės ištraukia kuprines, ir jiedu su Morta keliauja į Pietų Ašigalį atlikti "mokslinių tyrimų". Tai su juo jie pasislepia po mano skraistėmis ir tampa nematomi. Su juo gamina pietus, skanesnius už Oliverio ir su juo "skaito" knygas ir pasakas, kurios niekada dar nepaminėtos jokios liaudies tautosakoje... Tiesiog jo kūrybiškumas liejasi per kraštus. Nenuostabu, kad Morta labiausiai nori žaisti būtent su juo, nes jis moka žaisti ir Žvaigždžių Karus, ir šeimą, neskirsto žaidimų į "berniukiškus" ir "mergaitiškus" (nors labai gerai žino, koks kurią akimirką žaidimas yra "įdomus", o koks - "nuobodus"!) ir visada kūrybingai sugalvoja, kaip ir su kuo žaisti. Mane kartais net užhipnotizuoja tai, kaip jis iš nieko padaro pasaką...

Ir juokas. Kai nuvažiuojame į Lietuvą, iš Vilhelmo juokų kvatoja abi Gabrieliaus sesės, kai esame čia - bene visi mūsų svečiai - vaikai. Vaikai tai vaikai. Jeigu Vilhelmas pasitiki suaugusiuoju, tokių juokelių "priskaldo"...mirtis alyvose! Mes kartais turime atrodyti kaip kokia pakvaišusi šeimynėlė mašinoje, nes VIlhelmas geba mus visus prajuokinti kone iki ašarų... Ir dar rimtut rimtutėliu veidu. Gabrieliaus tėtė sako, kad jis turi Harmso humoro jausmą :D Beje, jie su seneliu - gera komanda. Kai būna pas mus, tai vienas pradeda sekti (kurti) pasaką, o kitas tęsia - taip po sakinį ir keliauja...žinoma, prisijungia ir Augustas su Morta, o dažnai ir jaunosios tetos, kurios beveik visada atvyksta pas vaikus su seneliu, tačiau visus iš koto dažniausiai išverčia būtent Vilhelmo minties šuoliai :D Vilhelmas yra tas anūkas, kuris apsikabinęs su baba gali visą vakarą skaityti arba pasakyti, kad labai ją myli ir ilgisi... Žodžiu, mielutis.

Iš tiesų septynerių metų gi negalima sutalpinti į vieną įrašą. Vakar, grįžtant iš mokyklos, Viliukas paprašė, kad papasakočiau jo gimimo istoriją ir koks jis buvo mažas. Pasakiau, kad jis turėjo gimti kovo pirmą dieną. Oho, sako, labai anksti gimiau! O taip, anksti, bet didžiulis: nors 37 savaičių, tačiau 4.2kg ir 57cm :D Ir sako: aš tikriausiai žiemą gimiau, nes labai norėjau būti gimęs žiemą kaip tėtė :) Ir kaip Morta :) Tikriausiai, sūneli... Papasakojau, kaip jau ligoninėje jis šypsojosi, kaip per promočiutės gimtadienį liepos mėnesį jo baba pasakė, kad aš jo niekada nenuleidžiu nuo rankų, kaip jis visada šypsodavosi, kaip jo plaukučiai būdavo ilgi ir pasišiaušę į visas pasaulio puses, kaip jo mėgiamiausias dainininkas buvo Elvis Preslis, ir jis tiesiog fantastiškai - būdamas vos metukų - šokdavo pagal jo muziką, kaip devynių mėnesių atsistojo ir nuėjo, kaip vos metų ir kelių mėnesių kalbėjo taip puikiai, kad žmonės netikėdavo, kad jam dar nėra BENT JAU dvejų metų...kaip vakarais - mėtydamas rūbelius į visas puses - lėkdavo į vonią ir šaukdavo "puku-puku, puku-puku!" (pušku-pušku, t.y. maudysimės) :D Ir kaip milijonus kartų per dieną apsivydavo kaklą savo putliomis rankutėmis ir sakydavo, kad labai mane myli...Ir dabar - žiūrėdama į pasišiaušusią ir besišypsančią Gertrūdą - dažnai jaučiu deja vu, nes ji - labai panaši į mūsų Mažylį. Bet jis vis vien - nepakartojamas. Mūsų merginos - kietos. Jei ne geležinės, tai gintarinės tikrai :D O Viliukas  -  tarsi šilta vilnonė mamos megzta skraistė, kurios šilumą jauti net neapsigaubęs ir kuris moka apgaubti tave pats tarsi išsiliedamas... Todėl - būnant su juo - labai lengva būti mylimam ir ...būtent dėl to reikia itin stengtis nepamiršti, kad tos meilės, ilgesnio žvilgsnio, apkabinimo, gražių žodžių labai reikia ir jam...ir jis tada apdovanos gražiausiom pasaulio pasakom ir skambiausiu pasaulio juoku!

Šiandien Viliuką pažadino Medeinos skambutis, tai vaikas - vos atsibudęs - ne tik kalbėjo telefonu, bet ir rado prie lovos savo svajonę - žiurkėną, kurį padovanojo mano mama ir dar atsiuntė labai gražų laišką... Mums Viliukas skaitė ir citavo, skaitė ir citavo, kad jie su baba vasarą vėl žiūrės į žvaigždes, gers pavėsinėje arbatą... Vos spėjo pasidžiaugti, paskambino krikštatėvis. Po pamokų jau sutarėme, kad važiuosime pirkti mūsų dovanos - užsiprašė laikrodžio! Ir dar važiuosime pirkti Gabrieliaus mamos dovanos, kurią irgi išsirinks pats. O vakare su keliomis artimų draugų šeimomis valgysime gimtadienio tortą... Su draugais Viliukas švęs po atostogų, nes juk kitą savaitę Belgijos mokyklose - "slidinėjimo atostogos", ir beveik visi jo draugai arba jau išvažiavo, arba išvažiuoja šiandien-rytoj slidinėti... Visai gera diena prieš atostogas, ar ne? Su gimimo diena, sūnuti! ...Kai tavęs mažo paklausdavau, kas tu esi, tai atsakydavai, kad "mylimukas"...

Verta paminėti tai, kad labiausiai prie žiurkėno veržėsi Gertrūda :) Ji ne tik daugybę kartų uždavė prieš kelias dienas išmoktą klausimą: "A čia?" (Kas čia?/O čia?), bet ir PIRMĄ KARTĄ apsikabinusi ir tvirtai įsikibusi į narvelį užlaužė antakius ir griežtai pasakė: MANO! :D

Taigi šįryt vaikai pusryčiams valgė sumuštinius ir gėrė kakavą (Vilhelmas sakė, kad per gimtadienį norėtų ne košės ir vandens :D ):

Užgesinome šviesas, uždegėme dideles žvakes ir sudainavome "Su Gimimo Diena":

Aš slapta į jo užkandėlės dėžutę įdėjau mūsų meilės laišką jam ir keletą "ekstra" septynetukų, kuriais jam nereikės dalintis su kitais:

Jis pasičiupo septynetukus savo klasės draugams ir mokytojai (į apelsiną susmeigiau 7 žvakutes, o jį patį apdėliojau septynetukais):

Ir Vilhelmas Konstantinas išdidus su tėte nužygiavo į klasę ir į naujus savo gyvenimo metus :D

P.S. Kadangi prie įrašo apie Mortą įdėjau pirmą draugų atsiųstą - nepakartojamą Upės - sveikinimą, tai šįkart vėl įdėsiu Upės šeimynos atsiųstą (jie - ir vėl pirmieji! :D ) sveikinimą. Taip ir įsivaizduoju, kaip Vilhelmas šypsosis plačiausia šypsena jį žiūrėdamas! Ačiū, mielieji!