Trečiadienis. Kai pagalvoji – laikas čia lekia greičiau, nei bet kur kitur. Šiemet – jau treti mūsų metai Bormio.
Pernykštės atostogos buvo nuostabios. Šiemet – daug visko to paties, tačiau kai kas ir nauja. Nauja tai, kad šiemet pirmą kartą gyvename ne Isolaccia, o pačiame Bormio. Paieškoję radome būstą už (beveik) tą pačią kainą, tačiau jau pirmą dieną įvertinome patogumą, kai nereikia niekur važiuoti: nuo mūsų namų iki keltuvo (nepamirškite, kad mes – šešiese, o vaikai – net keturi, iš kurių vienas vos 1m5mėn) einame apie 10min. FANTASTIKA. Pro mūsų langus atsiveria tiesiog fantastiški vaizdai į kalnų viršūnes, o ryte pažadina (nežinau, gal ne visiems patiktų…) skardus bažnyčios varpų skambėjimas.
Šiemet važiavome trys šeimynos. Pernykštė ketvirtoji susilaukė antros dukružės, todėl šiemet nevažiavo. Be to, būsto ieškoti pradėjome šiek tiek vėliau, todėl nepavyko visiems trims apsigyventi vienoje vietoje: nors eiti nuo vieno namo iki kito reikėjo gal apie 10min, tačiau vis vien smagiau, kai visi drauge… Čia, kaip sakant, gera pamoka kitiems metams!
Atvažiavome šįkart netikėtai puikiai. Išvažiuoti ruošėmės apie vidurnaktį, Gabrielius nuėjo anksti miegoti (iš pradžių pokaičio, o jau vakare – kartu su vaikais). Aš – paskutinės minutės karalienė – kroviau mantą į mašiną iki paskutinės minutės. Be to, norėjau apsitvarkyti namus, kad grįžtumėme į „gyvenamus“. Labai džiaugiausi, kad spėjau ir indaplovę „užsukti“, ir grindis prašluoti. Taigi apie vidurnaktį pažadinome vaikus, „supakavome“ juos į mašiną ir…pajudėjome link Bormio Italijoje.
Apie kelionę daug rašyti nėra, ko: a) vaikai beveik visą laiką miegojo; b) mes su Gabrieliumi keitėmės: iš pradžių aš miegojau, o jis vairavo, o po to pasikeitėme. Kai aš pavargau, jį pažadinau. Tiesa, Gabrielius šįkart vairavo daug daugiau, nei aš, tai nuvažiavo labai pavargęs (kelionė iš Briuselio į Bormio trunka maždaug 12val). Tačiau…net ir tokia, atrodo, puiki kelionė nebuvo be nuotykių. O tas mūsų nuotykis – labai nesmagus. Visų pirma, Austrijoje – mokami greitkeliai (reikia prisiklijuoti lipuką). Visų antra, mums greitkeliais reikia važiuoti tik apie 20km. Sumąstėme pataupyti. Ir…prie išvažiavimo iš greitkelio mūsų laukė kelių policija. Bjauru bjauru… Ir dar bjauriau, kad teko sumokėti 150eu baudą. Už tuos varganus 20km. Laaaabai susinervinome, nes visai kelionei buvome labai tiksliai susiskaičiavę, kiek reikės pinigų, o čia – tikrai didelė suma.
Atvažiavę iškart gavome būstą (jau buvo sutvarkytas), o šeimininkė davė net keletą nuolaidų kortelių (kur reikėdavo pasakyti, kad mes – iš šių namų, ir mums būdavo suteikiama nuolaida).
Įsikūrę nuėjome nuomotis slidžių ir užsisakyti pamokėlių. Mortai pradėjome nuo vienos dienos nuomos ir nuo vienos pamokėlės pas tą patį mokytoją, kuris dvi žiemas mokė Vilhelmą. Nuomoje prie mūsų prisijungė iš Milano atvykusi Linos šeimyna (jie skrido iš Rygos į Milaną, o po to traukiniais ir autobusais atvažiavo iki Bormio. Beje, sakė, kad ne vieni lietuviai taip pat vyksta slidinėti į Bormio-Livigno, ir tai tikrai lengviau, nei važiuoti; o jie žino, ką sako, nes pernai važiavo mašina!). Augustą – kaip ir pernai – užrašėme į mokyklėlę, o Vilhelmą jau šiemet nusprendėme išleisti į slidinėjimo mokyklėlę (iki šiol mokėdavome už privačias pamokėles). Be to, mūsų šeimininkė pasakė, kad jos pusbrolis dirba mokyklėlėje, todėl vaikams, kurie eis į mokyklą (o ne individualias pamokas), bus 10proc nuolaida. Super! Štai taip pirmą dieną viską susiruošėme ir…nuėjome miegoti visi spirgėdami, kad štai jau rytoj prasideda mūsų taip lauktos slidinėjimo atostogos…
Ryte mus pažadino…net nežinau, kas: vienu metu atsibudo ir Gertrūda, ir pradėjo skambėti bažnyčios varpai: 8:15. Kadangi berniukams mokyklėlė prasideda 11val, tai iki tada reikėjo būti ant kalno. Vaikams pusryčiams atsivežėme košės: šiltas, skaidulingas ir visoks kitoks geras maistas prieš lipant visai dienai ant kalno! Sukirtę po lėkštę košės, vaikai ėmė rengtis: iš vakaro ant trijų kėdžių sudėjau VISUS rūbus vaikams: nuo…iki. Augustas jau šiemet apsirengė visiškai be mūsų pagalbos, Vilhelmui dar reikia šiek tiek pagalbos, Mortą dar reikia aprengti. Tačiau šis procesas gan lengvas, jei jam pasiruošta iš anksto! Ypač, kai pagalvoji, kad vienas vaikas jau apsirengia savarankiškai! V-A-L-I-O!!!
Apsirengę vaikai žygiuoja pro duris į pusnis ir laukia, kol išeisime ir mes: pirmas rengiasi Gabrielius, o aš tuo metu aprengiu Gertrūdą. Kai jie išeina ir prisijungia prie trijų muškietininkų, aš suruošiu dvi kuprines. O, taip, DVI. Vienos kuprinės turinys: apdangalas vežimėliui nuo kritulių ir vėjo, ekstra pirštinių poros, mūsų pietūs (na, ne visi, bet kasdien nešėmės sumuštinių+vaisių+vaisių tyrelę+1.5l mineralinio vandens+maišiukas sausainiukų ir pan.). Tiesiog ant kalno maistas – gan brangus. Žinoma, jei važiuojate dviese, tai nėra brangu, tačiau šešiems…brangoka. Pavyzdžiui, parduotuvėlėje 1.5l mineralinio vandens kainuoja 0.55eu, o 0.5l gaivaus gėrimo ant kalno – 3.50eu. Neblogai, ar ne? Ypač, kai mums tie 1.5l per dieną išgaruoja! Be to, įsimesdavau ir tai kokių nors džiovintų vaisių, tai jogurtėlio, tai pyragaičių…na, dar Briuselyje pasukau galvą, ką daryti, kad maistas būtų įvairus, tačiau „prasisuktumėme“ mokėdami iki 20eu. Ką pirkdavome ant kalno? Dažniausiai guliašą ir dienos sriubą. Italai negaili – pripila tiek, kad vieną guliašą valgo Vilhelmas su Augustu, antrą – Gabrielius, o dienos sriubą (dažniausiai būdavo daržovių: tai trinta, tai paprasta) – Morta su Gertrūda. Ir sriuba, ir guliašas – po 5eu. Bet šilta, šviežia ir…skanu. Tiesa, aš nevalgydavau, nes italai į abu patiekalus prikraudavo TIEK svogūnų, kad man net Gertrūdą maitinti nebūdavo itin malonu! (Nors manęs ir klausė, kur aš matau tuos svogūnus, bet aš jų mačiau DAUG). Taigi šis patiekalas + tai, ką atsinešėme ir…puikūs pietūs! O desertui vaikai vis užsisakydavo po puodelį karšto šokolado. TIKRO. Ne kažkokios kakavos, kurią duoda vos ne visame pasaulyje, kai paprašai „karšto šokolado“, bet TIKRĄ. Na, tokį, kokį senais gerais laikais pasigardžiuodamos su Aurelija gerdavome PUODAIS (būtent – PUODAIS, o ne puodeliais…) Operos ir baleto teatre… Net smagu žiūrėti, kaip vaikai it kokie katinai apsilaižydami, pasigardžiuomi ir mėgaudamiesi geria tą tirštą garuojantį šokoladą…NIAM. Mudvi su Gertrūda išgramdydavome visų puodelius. Smagu.
Taigi…aš sukraunu kuprines (antrojoje – visai neįdomus turinys: foto aparatas, piniginė ir pan.) ir keliaujame. Šiemet žengėme dar vieną protingą žingsnį: slides palikdavome ant kalno (yra tokia galimybė: išsinuomoji papėdėje, tačiau vakare palieki ant kalno). Taigi sėdame į didįjį keltuvą ir užkylame ant kalno: Gertrūda sėdi vežimaityje, o mes tiesiog visi kartu kabinoje. Užkilę ant kalno aš, Gertrūda ir Morta einame prie žaidimų aikštelės, o Gabrielius su berniukais į nuomą, kur patys apsiauna slidinėjimo batus, paima mūsiškius + slides ir atkeliauja prie tos pačios žaidimų aikštelės. Tada…jau laikas ruošti vaikus pamokėlėms: berniukai pasiruošia patys, užsivelka specialias slidinėjimo mokyklos liemenes ir…laukia mokytojo. Mortai apaunam batus, ir ateina mokytojas, kuris ją pasiima iš mūsų.
Pirmą dieną nerimavome: kaip bus Mortai? Ar pradės slidinėti? (Pernai po pirmosios pamokėlės apsiverkė ir daugiau slidinėti nebėjo…) O Viliukas? Ar neišsigąs mokykloje – juk ten vaikus vos ne iškart veža ant raudonųjų trąsų? Morta…nuvažiavo ir nuvažiavo. Ir Vilhelmas. Taip ir likome išsižioję. Matyt, buvo nedaug vaikų, nelabai skirstė lygiais, nes ir Augustas, ir Vilhelmas atsidūrė pas tą patį trenerį. Augustas, žinoma, burbėjo…Na, jis iš tiesų slidinėja daug geriau, nei Vilhelmas, tačiau mes pagalvojome, kad tegul šie metai būna paskutinieji, kai iš tiesų treneris „prižiūri“, pamoko ir pan., nes jis toooooooooks nutrūktgalvis, kad jam profesionalios pamokos – tikrai ne pro šalį… Vilhelmas pasiguodė, kad jam nebuvo lengva, tačiau labai mus pamalonino pasakydamas, kad jam labai padėjo Augustas… Miela…
Gertrūda – stebuklingas vaikas. Nežinau, kodėl žmonės nevažiuoja slidinėti su vaikais. Gal jiems atrodo, kad reikia „slidinėjimo pasą“ išnaudoti nuo…iki? Aš tai vis prisimenu tokią knygelė „Heidi“ apie mergaitę, kuriai daktaras liepė važiuoti į kalnus, kad šioji pasveiktų. Nežinau, kodėl, tačiau šventai tikiu, kad kalnų oras yra kažkas nuostabaus. Ir kad tas oras, tie vaizdai, tie pojūčiai ir visa kita, ką patiri per tą savaitę, yra daug svarbiau vaikams… O aš šios savaitės neiškeisčiau į dvi penkių žvaigždučių viešbutyje su baseinu etc. All included. Žinoma, jei galėtumėme sau leisti dukart metuose lepintis: kartą slidinėjant ir kartą šiltuose kraštuose, tai čiupčiau abu…tačiau jei tik vieną, tai…žiemą kalnuose! Ir dėl to man atrodo, kad nesivežti vaikų – griekas. Tiesiog. Ir kai su Gertrūda atidarėme ant kalno lauko darželį (juk būdavome ten nuo maždaug 10.30 iki 16.30 ir vėliau), kai ji miegodavo vežimaityje raudonais žandais, o vos pramerkusi akis sakydavo „AM“, akimis vedžiodavo slidinėtojus, čiuoždavo ant plastmasinio suoliuko nuo kalno, vartydavosi sniege ir visa tai – 2.000m aukštyje, tai man tiesiog širdis dainuodavo… Niekada vaikai neatrodo tokie sveiki, kupini gyvybės ir trykštantys energija!
Ketvirtadienis – slidinėjimo varžybų diena. Augustas antrus metus iš eilės gavo aukso medalį, o štai Vilhelmas labai labai norėjo medalio, tačiau…liko penktas. Iš pradžių dar tramdė emocijas, tačiau netrukus apsipylė ašaromis ir tik vakare „atsileido“. Vaje, kaip buvo gaila vaiko, kuris sakė: „Bet aš labai stengiausi…ir greitai važiavau…“ Be to, mažių mokytojai (tris mūsų mergaites mokė viena mokytoja, o Mortą – mokytojas) padovanojo kiekvienai po medalį ir dovanėlių (nors jos ir nedalyvavo slidinėjimo mokykloje, o medaliai buvo pernai ir užpernai metų „likučiai“), tai Vilhelmas liko vienintelis be medalio. Vaje, vaje… Kai bandžiau sakyti, kad gi kiekvienas kažką darome nuostabiai, tai jis piktai man atkirto, kad jis nuostabiai daro tik „nesąmones“. Žodžiu, nuotaika subjuro kelioms valandoms… Paguoda ta, kad Vilhelmas greitai „atsileidžia“ ir jau vakare linksmai žaidė su kitais vaikais.
Penktadienis turbūt būtų vertas visai atskiro įrašo. Na, bet trumpai aprašysiu čia. Visų pirma, mes trečiadienį išleidome visus vyrus atsipalaiduoti į
Bormio termas. O penktadienį…penktadienį jie mus išleido į
Bagni Nuovi. Jau mums buvo minėję, kad ten užtruksime apie tris valandas. Kadangi A susižeidė koją, tai važiavome mudvi su L.
Osantaliucija! Ten – pasakų pasaka. Neverta net pradėti pasakoti: ilgi minkšti balti chalatai, visur patys įvairiausi kvapai (pavyzdžiui, viename hamame – verbenos, saunoje – rožių, kitoje saunoje – apelsinų, kitame hamame – eglišakių ir t.t. ir pan.), prieblanda ir tikros žvakės arba fakelai (lauke). Skaidrus skaidrus žvaigždėtas dangus, didžiuliai kalnai snieguotomis viršūnėmis… tyla ir ramybė. Kažkas tooooooooookio. Apie visokius masažinius, kontrastinius ir pan. dušus irgi galėčiau pasakoti ir pasakoti…arba kaip lipome į ledinę vonią…arba po rožių žiedlapių saunos trynėmės skaldytais rožių žiedlapių kvapio ledukais…gėrėme melisos arbatą ir ėjome į ramybės kambarį, kur atsigulėme ir, atrodo, vos atsikėlėme važiuoti namo…tačiau dar prieš tai galėjome išsitepti įvairiausiais kelių rūšių kremais… Ech… Po savaitės slidinėjimo išgyvenome ten tikrą katarsį.
Pernai oras buvo įvairus, o šiemet – tiesiog nepakartojamas: saulė, saulė, saulė. Nepatikėsite, tačiau visi grįžome įdegę! Ryte ant kalno būdavo iki -9, tačiau vos į slėnį pašviesdavo saulutė, sušildavo net iki +9. (dažniausiai – apie +6). Gertrūdėlė – kaip ir pernai – fantastiškai miegojo. Vieną dieną sumušė visus savo šių metų rekordus ir išmiegojo virš trijų valandų! Mažosios mergaitės tai slidinėjo, tai žaidė saulėtoje žaidimų aikštelėje (visas „veiksmas” vykdavo 2 000m aukštyje), Vilhelmas daugiau slidinėjo ir kartkartėm prisijungdavo prie mergaičių, o Augusto tai beveik nematydavome…jei tik kas nors kildavo į pačias viršūnes arba leisdavosi ekspertų trasomis, tai Augustas – su jais.
Po šių metų išvados:
– smagiau gyventi pačiame miestelyje
– kad vaikas imtų slidinėti (na, jei jis ne koks vietinis, kurie gimsta su slidėmis 😀 ), reikia, kad jam būtų apie 4 metelius, nes šiemet jau VISOS mažosios merginos slidinėjo. Ir ne šiaip sau! Drąsiai leidosi nuo mėlynų ir išbandė net raudonas trasas!
– pasitvirtino pernykštė nuostata, kad – važiuojant su vaikais – labai smagu, kai prisijungia šeimos su panašaus amžiaus vaikais: pasikeisdami slidinėjome ir visai nepajautėme, kad to slidinėjimo pritrūko. Be to, vaikams irgi linksma: ant kalno atidaromas lauko darželis ir nuolat yra draugų! Šiemet važiavo Augustas (8m), Vilhelmas (6m), Gustė (5m), Ūla (4m), Miglė (4m), Morta (beveik 4m), Aušra (22mėn), Gertrūda (17mėn). Be to, pavyzdžiui, Vilhelmas dažnai išeidavo slidinėti su Guste: ir jiems dviese smagiau, ir mums ramiau! O mažųjų trijulė dažnai eidavo ant kalno slidinėti, nes kitos dvi (arba viena) eidavo…suveikdavo „bandos jausmas”! Gertrūda – vos užlipusi ant kalno – eiškodavo, kur „Ūa” (taip šaukia ir Aušrą), o Aušrelė – jei ateidavau be Gertrūdos – tuoj klausdavo, kur „Tiūta” 😀
Man šios – žiemos – atostogos yra tikrų tikriausia pasaka. Smagu matyti vaikus, kurie, atrodo, kasdien vis labiau įgauna spalvą, kurie drąsiai ima leistis nuo didžiulio snieguoto kalno…kai Morta leidosi pirmuosius kartus, net negalėjau filmuoti. Ir ne todėl, kad ranka drebėjo iš baimės. Ne. Tiesiog graudenausi iki negalėjimo, nes tas mažosios akių žibėjimas švietė iš tolų toliausiai! Arba tai, jog Vilhelmui Italijoje jau antrą dieną nebereikia jokių kremų, kuriais teptis šiaip turi vos ne kasdien, o odelė tampa be galo graži ir lygi… Kaip išryškėja Augusto strazdanos, išrausta žandai, o apetitas būna geriausias, nei bet kada metuose… Kaip Gertrūda nusileidžia nuo kalno ir šaukia: DAR!…Kaip kylu į kalną su drauge, su kuria nesimatau visus metus ir kuri yra man vienas brangiausių visų laikų draugų…kaip su ja kalbame net sustojusios vidury kalno ir, atrodo, neatsikalbame visą savaitę… Arba su Gabrieliumi dviese užkylame į 3 000m aukštį ir prieš akis atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai…o po to lekiam nuo kalno net prisimerkę ir, atrodo, pakylam ne tik virš kasdienybės, bet virš visos būties… Žodžiu, jei galvojate važiuoti slidinėti – ne galvokite, o važiuokite. Nepasigailėsite. Mes dar nė karto nesigailėjome.
P.S. Ir būtinai valgykite picas vietinių rekomenduotoje picerijoje… Ir nusipirkite vietinio sūrio. Mirtis alyvose. Mėgaukitės kiekvienu kąsniu. Čia ir dabar.
P.P.S. Gertrūda vis džiaugdavosi, kai vakarop pareidavom namo. Vos įėjus pro duris, pukšėdavo link lovos, sakydavo OPA, o kai užkeldavau rodydavo, kad jau ją nurengčiau… Kai nurengdavau, labai džiaugdavosi savo laisve ir ypač pamėgo ropoti po lovos apačia iš vienos pusės į kitą…nesibaigianti atrakcija!
P.P.P.S. Jei norite matyti didesnes nuotraukas, spustelėkite ant pačios nuotraukos 🙂
