Grįžti į blogą
vasario 28

Slidinėjimas Italijoje. Pirma dalis. Slidinėjam.

p1050142

Ech...kada jau tai buvo. Šių metų sausio 17-24 dienomis visa šeima (ir dar trys draugų šeimos) slidinėjome Italijoje, Bormio. Į šį slidinėjimo kurortą važiavome antrą kartą - pirmą kartą buvome pernai. Vis ruošiausi aprašyti savo įspūdžius...kai ką pasižymėjau dar ten (matysis, nes truputį skiriasi ir rašymo stilius), kai ką rašiau dabar. Kadangi po Italijos dar važiavome į Šveicariją, o po to labai greitai į Lietuvą, Knygų Mugę, tai užtrukau, kol viską sudėliojau į lentynėles, tačiau net keliems žmonėms buvau prižadėjusi, kad kelionę TIKRAI aprašysiu...tai neleido tiesiog palikti visa tai kompiuteryje...Taigi - mūsų įspūdžiai iš Italijos:)

Pirma diena. Važiuoti šįkart nusprendėme…naktį. Tiesiog pernai galvojome išvažiuoti paryčiais, bet – kol išsiruošėme – prabėgo kelios valandos. Taigi šįkart sutarėme, kad išvažiuosime prieš vidurnaktį, tiksliau, apie 23val. Vaikų nusprendėme nemigdyti. Teisybę pasakius, man tai buvo daug streso. Vaikai pavargo, zirzė, pykosi, o mes bandėme krautis…Jei reikėtų šiandien vėl taip pat važiuoti, tai vis dėlto vaikus migdyčiau. Bent jau Mortą. O po to tiesiog nuneščiau į mašiną. Na, bet buvo, kaip buvo. Pajudėjome beveik nepavėlavę. Vaikams įjungėme filmuką ir tikėjomės, kad tuoj tuoj užmigs. Po pirmo filmuko įjungėme antrą, o tie kaip nemiegojo, taip nemiegojo, bet jau pikti buvo kaip trys maži širšiukai. Vienintelė Gertrūda sau parpė ir vargo nematė:) Po antro filmuko išjungėme grotuvą ir pasakėme, kad jau dabar VISKAS, miego laikas. Spėkite, ar jie užmigo? Morta įsitaisė po apklotėliu, tačiau jai buvo nepatogu…Vilhelmas su Augustu vis nepasidalino bendru apklotėliu…kol Gabrius atidavė Vilhelmui savo striukę. Nepaisant visų šių trukdžių, važiavome su vėjeliu. Vienu metu jau  buvo visaaaaai sunku. Aš, žinoma, stengiausi neužmigti ir kalbėti su Gabrieliumi, kuris vairavo visą kelią, nes…vos tik mes pagalvodavome, kad reikia apsikeisti…prabusdavo visa alkana Gertrūda! Tačiau aš nebūčiau aš…vieną kartą VIDURYJE ŽODŽIO užmigau! Kai prabudau ir Gabrius papasakojo, buvo smagaus juoko… bet aš jau tokia esu: jei jau “išsijungiu”, tai jau “išsijungiu”…galiu ir viduryje žodžio… Tiesa, vienu metu pasikeitėme, ir Gabrius numigo su Gertrūda ant rankų, bet tai jau buvo visai paryčiais, prašvitus, nors vaikai dar miegojo. Sakė, kad jam tie 150km miego buvo labai į naudą, nors man atrodė, kad tikrai mažokai numigo… Žodžiu, atidūmėme be jokių didelių sustojimų iki pat vietos, kur iki Bormio buvo telikę apie 50km. Kadangi nenorėjome įvažiuoti į Šveicariją (dėl to jų kelių mokesčio. Na, mums tai jokio skirtumo nebuvo, bet aurimams ir tadams tai buvo…), pasukome į mažesnį – jau kalnų – keliuką, kuris, atrodė, tuoj tuoj atves į Italiją ir ištiesime kojas savo chalet. Taigi ėmėm kilti vinguriuotais keleliais į viršų (vaizdai tai buvo iš tiesų nuostabūs) ir taip kilome tol, kol…atsitrenkėme į ženklą, kad kelias uždarytas. Ale ot šaunuoliai – ženklo, kad priekyje uždarytas kelias į Italiją, NIEKAS NIEKUR…kaip sakant, o kam rūpi??? Taigi vėl tais pačiais keliukais leidžiamės atgal…Tenka važiuoti per Šveicariją, bet kelių mokesčio nereikia mokėti – juk nevažiuojame autostrada. Pasienyje pasiteiraujame pareigūnų, ar kitas kelelis per kalnus atidarytas tokiems turistams, kaip mes. Kaip gi, sako, aišku, kad atidarytas! Mes džiugiai kylame į antrą kalną. Kadangi kelias gerokai apledėjęs, tenka dėtis grandines. Laikas eina. Jau visiems labai jaučiasi nuovargis. Galų gale grandinės uždėtos ir…kylame. Maždaug pusiaukelėje susitinkame lenkų mašiniuką, kuris…leidžiasi, nes kelias, pasirodo, uždarytas. Pareigūnai, kaip sakant, šauniai mus apmovė! Ką gi…leidžiamės ir mes. Važiuojame pro tunelį (kuris, beje, vienpusis, bet mums pasiseka – tuo metu kaip tik leidžia į Italijos pusę), už tunelio – Livigno, o nuo ten iki Bormio – dar apie 25km kalnų keleliais. Nuvažiavome, įsikūrėme, ištiesėme kojas ir….važiavome užsakyti mokyklėlių, išsinuomoti slidžių ir pan. Slidinėjimo “pasai” jau nebedirbo, tai išsinuomavome slides ir užsisakėme mokyklėles. Augustą iš karto užrašėme į pažengusiųjų mokyklą (dvi valandos per dieną), Vilhelmui  užsakėme tą patį mokytoją (Gherry) kaip ir pernai (valanda per dieną), o Mortai užsakėme mokytoją tik vienai diena – pabandymui. Grįžome, užsisakėme picukių…TIKRŲ ITALIŠKŲ NAMINIŲ PICUKIŲ ir…greitai visi kritome į lovas ir miegojome. Atostogos prasidėjo. Antra diena. Jeigu manote, kad parašysiu, jog štai dabar viskas buvo kaip iš pypkės…NEBUVO. Turiu pasakyti, kad keturi vaikai – ne trys:) Jeigu pernai suruošdavau berniukus, jie išeidavo į lauką, o tada mudu su Gabrieliumi susiruošdavome ir suruošdavome vieną Mortą, kuriai tuo metu (o, Dieve, buvo ir TOKIE laikai!!!) tikdavo tie rūbai, kuriais ją vilkdavome, tai šiemet…Morta nusprendė, kad kombinezonas – BLOGIS. Ir išvis – kur mano visi “sinonai”???? (sijonai) O dar tos kumštinės pirštinės, šilti batai…žodžiu, su Morta – aukščiausio lygio derybos. Ir…dar viena smulkmenėlė – šiemet Gertrūda Elena ne pilve, o…išorėje, vadinasi, su savo poreikiais, reikalavimais ir visu kalnu daikčiukų: vežimu, kailiniu vokeliu, sauskelnėmis (juk reikia pasiimti ir ant kalno!)…na, įsivaizduojate. Ir tai dar ne viskas. Kadangi puikiai supratome, kad vaikai ant kalno norės valgyti, o visko nepripirkaliosime…reikėjo įsidėti ir užkandos. Žodžiu, pasiruošimas kasryt – kaip į kokį skautų žygį:) Kažkaip maniau, kad bus lengviau. Aišku, užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu, kad jau kitą dieną viskas vyko kaip iš pypkės. Iš tiesų svarbiausia – įgūdžiai. Kai susidėlioji, kaip viskas turi būti, viskas ir būna taip, kaip turi būti :)))) Dar tą rytą gelbėjo tai, kad Lina išvirė košės ir pakvietė visus vaikus pas save. Nors…vėliau irgi pastebėjome, kad bent jau mums efektyviau, kai mes valgome pas save: tada vaikai labiau “mobilizuojasi”, mažiau išsiblaško ir greičiau susiruošia. Taigi nuo kito ryto atsikeldavau anksčiau ir pati viriau košes…kuriomis dar ne vieną dieną pasidalinom ir su Linos mergaitėmis, ir su Ūla:) Košės – puikus maistas rytą: ir šiltas, ir maistingas, ir vaikai laisvai “ištraukia” kurį laiką. Nors su Morta buvo juokas: vos užsikeliam ant kalno (ta prasme, VOS užsikeliam…tik išlipus iš keltuvo), sako: noju sausainiuko:))))) Ir taip kiekvieną dieną:))) Taigi kuprinėje ant viršaus pradėjau neštis sausainiukų Mortelei, kad, kaip sakant, dienos pradžia būtų gera:) Augustas tuoj pat nulėkė į mokyklą, Vilhelmas irgi netruko ir pradėjo leistis nuo “varlinuko”. Žodžiu, abu berniukai puikiai prisiminė pernykštes pamokas. Tiesa, Vilhelmas sunkiau, iš pradžių matėsi, kad jam labai nedrąsu, bet…greitai atsipalaidavo. Didžiausias šios dienos išbandymas – Mortos pamoka. Nepatiko batai. Nepatiko ir slidės. Iš vienos pusės mes labai norėjome, kad ji pabandytų, bet iš kitos pusės…puikiai supratome, kad jai nėra nė trejų metų:) Žinoma, jei vaikas augtų kalno papėdėje – viena, o dabar juk ji net neprisiminė, kad buvo kalnuose ir pernai!  Taigi bent jau aš plėšiausi tarp noro, kad ji lėktų nuo kalno su vėjeliu ir sveiko proto, kad ji dar labai mažas vaikutis, kuris pirmą kartą stovi ant slidžių:) Su Morta nuėjo Gabrielius. Jo kantrybė – kaip sako mano tėtė – neįtikėtina. Ir dabar jis visaip kantrų kantriausiai bandė įkalbėti Mortelę stotis ant slidžių, eiti su tuo mokytoju ir pan. Mokytojas, šiaip jau, buvo laaaabai vidutiniškas. Visų pirma, vartė akis, kai pamatė, kad Morta maža. Visų antra, VISAI nebandė jos prisivilioti (net negalima lyginti su Vilhelmo mokytoju, kuris, atrodė, iš kailio neriasi, kad prisijaukintų vaiką). Visų trečia, kai Morta pradėjo verkti, tiesiog stovėjo šalia. Žodžiu, visai nepedagogiškas…Viskas baigėsi tuo, kad pirmą pusvalandį Morta visaip bandė įtikinti tėtį, kad ji NENORI slidinėti, o antrą pusvalandį visa nepatenkinta bandė slidinėti su nepadagogiškuoju pedagogu:) Pasakysiu tiek, kad – po ilgų ilgų svarstymų – nusprendėme Mortos mokslus atidėti kitiems metams. Ir, manau, tai buvo teisingas sprendimas, nes Morta atsipalaidavo ir labai smagiai leido dienas su kitais vaikais vaikų žaidimų aikštelėje. Iš trijų panašaus amžiaus merginų ( Ūlai balandį bus ketveri, Miglei spalį buvo treji, o Morta – beveik trejų) slidinėjo tą savaitę tik Ūla. Miglė – kaip ir Morta – apsiribojo viena pamoka, o kitomis dienomis nuo kalno leisdavosi arba ant mano, arba ant Linos rankų:) Verta žodžio yra ir Gertrūda. Stebuklingas kalnų oras ją taip paveikė, kad ji…prabusdavo, kai ruošdavomės važiuoti ant kalno (apie devintą val), pavalgydavo, “padalyvaudavo”, kol išvažiuodavome ir jau pakeliui…užmigdavo. Atsibusdavo, kai eidavome pietauti. Restorane pavalgydavo, pabendraudavo ir…nešant į lauką vėl užmigdavo. Iki tol, kol grįždavome į viešbutį (apie 17val). Viešbutyje su visais bendraudavo tol, kol eidavome miegoti ir…miegodavo vėl iki devynių. Toks nežemiškas ritmas tęsėsi visas tris dienas. Po to mergina jau dažniau atsibusdavo, tačiau dzeną išlaikė iki pat atostogų pabaigos…PASAKŲ PASAKA. Trečia diena. Šiandien atsibudau 7.45, nes labai norėjau viską suspėti (pagalvojau, kad vakar buvo išties per daug streso – na, juk įmanoma susiruošti ir  greičiau, tiesa???). Taigi – dar visiems parpiant – puoliau virti manų košės. Juokas tas, kad neturėjau nei cukraus, nei uogienės. Užkaičiau kakavą – pasirodo, neturime KAKAVOS:) Ką gi, gėrėme aviečių ir erškėtrožių arbatą (žinoma, be cukraus) ir valgėme manų košę. Tiesiog. Gerai, kad turėjome vaikiškų vaisių tyrelių – jų užpylėme ant košės “dėl vaizdo”. Šiandien susiruošėme jau geriau ir greičiau, nei vakar: kiekvieno vaiko visus rūbus buvau suruošus iš vakaro (pakabinus viską ant šildytuvų), buvau suruošus ir užkandžius, kuriuos žadėjome neštis ant kalno. Teisybę pasakius, čia pasitvirtino ta pati taisyklė kaip ir namuose išruošiant vaikus ryte į mokyklą: viską, ką gali, pasidaryt iš vakaro! Kadangi vakar košę virė Lina, tai šiandien aš išviriau vaikams. Nors, atrodo, kasdien verdu viską trims vaikams, tačiau aštuoniems žmonėms (košę valgėm ir mudu su Gabrielium) viriau per du kartus, nes pirmą kartą išviriau per mažai:) Viskas būtų buvę labai neblogai, jei nebūtų sustresavusi Mortelė. Atsibudo linksma, puikios nuotaikos, tačiau – kai jau reikėjo lįsti į kombinezoną – pradėjo baisiausiai pykti: nenori važiuoti, nenori rengtis, tėtė erzina, mama bloga…iš pradžių tik vienas kitas pazirzenimas virto išties baisiu zirzium. Kadangi buvau užsisukusi pasiruošimo darbuose darbeliuose, Gabrielius visaip ją kalbino, mylavo, tačiau, atrodė, reikalai eina tik prastyn… kažkur vis vien reikėjo brėžti ribą, kad jau dabar tikrai yra neleistinas elgesys. Kadangi ta riba buvo pasiekta, Mortelę Gabrielius išnešė į kitą kambarį. Žodžiu, ilgą istoriją trumpinant galima pasakyti, kad labai susipykome, po to ilgai sėdėjome apsikabinusios, o galiausiai išsiaiškinome, kad visas tas pyktis – dėl to, jog Morta absoliučiai nenori slidinėti. Kai tik susitarėme, kad slides atiduosime ir nebeslidinėsime, visas pyktis tarsi išgaravo. Dar viena maža gudrybė – berniukai slidinėti važiavo jau su slidinėjimo batais: taip sutaupėme laiko persiavinėjimui. Pasisekė ir tai, kad atgavome 90proc sumokėtos kainos už slidžių nuomą (Mortos). Mokyklėlėje irgi ponia buvo nelabai patenkinta, sakė, reikia paskambinti šefui, ar tikrai galime taip vėlai (tą pačią dieną) atšaukti pamoką, tačiau ir tai pavyko – atšaukėme ir mokėti už ją nereikėjo! Kai viską atšaukėme, visi apsiavėme slidinėjimo batais, mane akimirką apėmė toks lyg ir nedidelis kartėlis, kad nepavyko susitarti su Morta. Beje, kai grąžinome slides, ta slidžių nuomos savininkė pasakė, kad mažiems vaikams slidinėjimo pradžios sėkmė labiausiai priklauso nuo…mokytojo: jei jis žaidžia, jei sudomina, vaikas “pasirašo” slidinėti. Jei ne – gali taip išsigąsti, kad tikrai daugiau nestos ant slidžių. Gali būti, kad Mortelės nenoras slidinėti buvo susijęs su tikrai vidutinišku mokytoju. Šiandien buvo labai smagu, nes Vilhelmas važiavo labai drąsiai. Beje, man labai patiko vienas jo poelgis. Visi mūsų draugai, kurie važiavo kartu, važiavo slidinėti pirmą kartą. Ir, žinoma, vis pasakydavo, kad jiems nedrąsu. Vilhelmas – nebūtų jis mielutis – pasakė, kad gali pamokyti. Žinoma, mes pusiau “nuleidome juokais” tokį jo pasakymą, tačiau – kai leidomės nuo mėlynos trasos – Vilhelmas viską taip gražiai aiškino, taip gyrė, kai pasisekdavo, kad man net graudu darėsi…iš tiesų jis labai moka būti nepaprastai mielas ir švelnus… Vakare movėme į parduotuvę, nes – kaip jau minėjau – nieko neturėjome :) iš tiesų pasakysiu, kad labai, LABAI smagu buvo daugmaž viską žinoti, t.y. važiuoti jau ten, kur esam buvę… su keturiais vaikais tai suteikė saugumo ir ramybės jausmą. Ketvirta diena Atsibudome…sniego pasakoje. Teisybę pasakius, nelabai žinau, ką tai reiškia, tačiau mums kaimynai vengrai kaip labai svarbią naujieną pasakė, kad per naktį prisnigo 26cm. Kad ir ką tai reikštų, viską dengė LABAI solidi sniego danga ir vis dar snigo didžiuliais sniego kąsniais. Gabrielius geras 20 minučių atkasinėjo mašiną. Iš tiesų atkasinėjo – su kastuvu kasė nuo jos sniegą! Vaikai – pamatę tiek sniego – tiesiog pašėlo iš džiaugsmo. Iš tiesų buvo pasaka: ant medžių pūpsojo milžiniškos sniego krūvos, vos ne “ties kiekvienu kampu” – sniego valymo mašinos. Kokių jų tik nebūna! Vėliau su Gabrieliumi kalbėjome, kad čia jos – kaip mums žoliapjovės: ir mažutės, ir su motoriukais, ir kaip keturračiai ir jau visai rimtos mašinos:) Išsiruošėme šiandien tikrai greituoliškai: viską jau buvome susidėję iš vakaro, vos suskambus žadintuvui užkaitėme košę, turėjome viską, ko reikia, todėl, atrodė, dar spėsime užvažiuoti ir nupirkti sniego akinius. Deja deja…išsiruošėme greitai, tačiau dėl visai nenumatytų “snieginių” aplinkybių vos spėjome į Augusto pamoką. Į Bormio važiavom 30km/val greičių, tačiau man ir taip vis atrodė, kad galima važiuoti  ir lėčiau – tikrai neįprasta, kai aplink suversta tiek sniego, o iš dangaus krinta, atrodo, milžiniški sniego kąsniai. Pasikėlus ant kalno situacija buvo panaši: snigo, snigo, snigo…Gertrūdėlę šiandien paguldėme po stogu, nes ant to polietileninio uždangalo tiesiog per keliolika minučių jau pūpsodavo sniego kalnas. Nei šis, nei tas…O ir dama šiandien nusprendė, kad vis dėlto reikia bent truputėlį daugiau pašokdinti tėvelius, kad šie per daug neapsidžiaugtų. Taigi ji vis prabusdavo ir vis tekdavo ją užsūpuoti. Mažosios merginos žaidė žaidimų aikštelėje, kuri buvo užsnigta kaip reikalas. Man tai labai priminė pernai metus, kai po didžiosios sniego audros buvo neįmanoma joje žaisti – šiandien situacija buvo labai panaši. Žinote, kas buvo smagu? Ogi tai, kad po valandėlės tokio drebiančio sniego išsilakstė, na, tarkim, apie pusė slidinėtojų. Liko tik laukiniai, o su jais – ir mes:) Tačiau – nors nuo kalno važiuodavome vos ne po vieną – nebuvo labai smagu, nes per purius sniego kalnus slidinėti nėra taip paprasta kaip galėtų atrodyti. Ir vis dėlto tai neišgąsdino mūsiškių, kurie sėkmingai keliavo į mokyklėles, o Gustė net pirmą kartą pasikėlė ir nusileido mėlynąja trasa. Morta su Migle po pusdienio voliojimosi  pusnyse buvo šlapios it viščiukai, tačiau tai nedarė jokios įtakos jų nuotaikai! Ir vis dėlto šiandien namo patraukėme anksčiau, dar nesutemus. Visų pirma, sniegas iš esmės nesiliovė: nors kartais atrodydavo, kad jau tuoj tuoj liausis,iš tiesų neatsitiko nieko panašaus. Visų antra, nuo to sniego, kuris ant mūsų tirpdavo, buvo gan drėgna ir šalta, o tai, kaip žinia, nėra labai malonu. Taigi slidinėjome tol, kol galėjome išspausti bent lašą malonumo, o apie ketvirtą valandą patraukėme namo susitarę šeštą susitikti prie Bormio termų. Termose  iš tiesų atsipalaidavome: vaikai turškėsi vaikų baseine, mes išbandėme ir karštus šaltinius (sau tupi šiltame vandenyje LAUKE!), ir pirtis (buvo ir turkiška, ir suomiška), ir baseiniuką. Gertrūdėlė pirmą kartą gyvenime buvo baseine, tačiau, turiu pasakyti, elgėsi taip, tarsi tai būtų dariusi kiekvieną savo gyvenimo dieną:) Mergaičiukės ir Vilhelmas dūko, o vargšiukas Augustas sėdėjo visas nepatenkintas, nes…į šaltinius ir į pirtis leido tik nuo 18 metų, o baseine su mažiais jam atrodė visai “ne lygis”… Ką padarysi…Grįžę namo pavakarieniavome ir…užmigome vos padėję galvas ant pagalvių. Penkta diena Po snieguotos dienos atėjo ir saulėtoji diena. Ne tik saulėta, bet ir šalta. Bet grožis – neišpasakytas. Kai keldavomės į viršų, prieš akis atsiverdavo nuostabi panorama. Šiandien saulė šypsojosi ne tik kalnuose, bet ir mūsų vaikų veidukuose. Visų pirma, Vilhelmas su mokytoju išbandė raudonas trasas. Kai grįžo iš pamokos, buvo patenkintas kaip slyva:) Pabandęs raudoną trasą su mokytoju, nebebijojo ja važiuoti ir su manimi. Be to, džiugu ir tai, kad jis jau nebeverkia nukritęs (na, bent jau ne visada), o stojasi ir važiuoja toliau. Kai važiavau aš, tai taip ir pasakiau: arba važiuojam drąsiai, arba važiuok su mokytoju:) Buvo miela žiūrėti kaip jis nukrito ir visas susiėmė ir atsistojo nepradėjęs verkti…auga ir mūsų mažasis sūnelis, auga… Visų antra, Morta įsidrąsino ir jau nuvažiuodavo “varlinyke” man arba Linai ant rankų. Taigi mes ne vieną ir ne du kartus nuvažiavome: kai Miglė norėdavo su manimi, tai aš važiuodavau su ja, o Lina su Morta, o po to apsikeisdavom. Taip merginos, kurios iš pradžių nerodė jokio noro slidinėti, pamažiukais “apšilo”. Ir – svarbiausia – šiandien buvo Augusto varžybos. Nuėjome laukti, kol jis nuvažiuos ir vos nepražiopsojau – mačiau tik patį nusileidimą. Gabrielius pamatė daugiau, nes pirmas pastebėjo besileidžiantį Augustą. Tiesa, prieš varžybas mes Augustui pasiūlėme “apšilti” varlinyke, tačiau jis atsisakė. Mes – tėvai “šaunuoliai” – pasakėme, kad gali tekti Augustui nusivilti, nes nepasiruošęs gali prastai nuvažiuoti. Žinoma, Augustas padarė taip, kaip norėjo jis, o mudu gan akivaizdžiai pyktelėjome. Žodžiu, nusileidęs Augustas buvo patenkintas: sakė, kad, jo nuomone, turėtų būti antras arba trečias (!). Tikrai jaudinausi laukdama apdovanojimų ceremonijos. Pernai Augustas nusivylė, nes nepaprastai norėjo laimėti, tačiau praleido vieną vėliavėlę, kurią reikėjo apvažiuoti ir buvo diskvalifikuotas, o dėl to užėmė paskutinę vietą. Tada jis labai graužėsi ir jokie guodimai nepadėjo. Dėl to žinojom, kad jam šie metai – itin svarbūs. Skelbti pradėjo nuo paskutinio vaiko…Kai liko tik prizinės vietos, Indrė (ar Margiris) sušuko: Turim medalį! Trečia vieta…nieko. SIDABRAS???? Vėl ne Augustas. Ir girdim: and the winner is…AUGUSTUS L…!!! FANTASTIKAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA. Augustas tiesiog švytėte švytėjo, kai lipo ant pakylos pasiimti savo AUKSO medalio! Ir dar TOKIA palaikymo komanda šūkavo ir džiaugėsi kartu su juo: susirinko beveik visi: Tadas filmavo, Margiris fotografavo, net ašara-kita džiaugsmo išbėgo!!! Žodžiu, buvo nepaprastai gera, smagu, švietė saulė ir visi tiesiog maudėmės puikiose emocijose! Kai pagalvoji -  vien dėl to buvo verta važiuoti slidinėti (na, bent jau aš taip galvojau)! Tiesa, Augustas – vos tik nulipęs nuo pakylos – mums ir sako: O jums neatrodo, kad reikėtų manęs atsiprašyti, kad jūs sakėte, jog man nepasiseks??? Ką gi…teko mums jo atsiprašyti:))) Kaip smagu buvo žiūrėti, kaip Augustas nesiskiria su savo medaliu…vaikas taip džiaugėsi, TAIP džiaugėsi. Iš tiesų Augustui gyvenime labai reikia konkurencinės aplinkos: jei jis jaučia, kad konkurencija yra tikra, sukaupia visas jėgas, kad nugalėtų…ir – turiu pripažinti – dažniausiai nugali! Keista, kokie tie vaikai skirtingi, nes Vilhelmas visomis išgalėmis bando išvengti konkurencijos, o Augustas, atrodo, “kaifuoja” tik tada, kai ji yra! Vakare žaidėme stalo žaidimą “Alias Piešk Mažiesiems”. Smagu buvo žiūrėti kaip į žaidimą įsitraukia ir mažės. Augustui buvo smagu tol, kol žaidė suaugusieji…pagal taisykles. Nes kai atėjo mažiai su savo “pataisymais” ir “variacijomis”, taisyklių mėgėjo Augusto nervai nebeatlaikė, ir jis nuėjo skaityti:) Šešta diena Atrodo, kad mūsų atostogų kiekvienai dienai galima duoti savo pavadinimą. Šiandien – po saulėtosios dienos – atėjo vėjuotoji diena. Vėjas iš tiesų buvo didžiulis ir ganėtinai žvarbus. Augustas šiandien važiavo slidinėti su kita mokytoja, o Vilhelmas keliavo į paskutinę pamoką. Iš tiesų šiandien jau jautėsi, kad tai – mūsų paskutinė diena: visi norėjome kuo daugiau kartų nuvažiuoti, tačiau jau jautėsi ir nuovargis. Mūsų mergaitėms jau nusibodo žaidimų aikštelė ir jų nuotaiką vis reikėjo kelti skanumynais:))) Žodžiu, visi vienaip ar kitaip jautėme artėjančią pabaigą. Ir iš tiesų šiandien jau buvo galima apibendrinti mūsų atostogas, padaryti kai kurias išvadas. Pavyzdžiui tai, kad realiai įdomu slidinėti yra vaikui, kuriam jau arba netoli ketveri, arba jau suėję ketveri metukai – trejų pypliams dar mažai šansų, kad patiks.  Kita vertus, iš tiesų labai protinga važiuoti su žmonėmis, kurių poreikiai panašūs: kadangi Upė su Gertrūda arba miegodavo vežimaičiuose, arba judėdavo aplink juos/netoliese žaidimų aikštelėje, o merginos visą dieną ten žaisdavo, tai nereikėjo nuolat visiems ten būti: galėjome ramiai keistis. Taip ramiai, kad bent jau aš jausdavausi kasdien sočiai prisislidinėjus. Be to, ir vaikams nebuvo liūdna su “chebra”. Aišku, ir pasipykdavo, ir nepasidalindavo, bet net neabejoju, kad vienas vaikas vargiai būtų “ištraukęs” tiek dienų vienišas žaidimų aikštelėje. Dabar – visai kas kita! Labai džiaugėmės, kad Vilhelmą užrašėme į privačias pamokas: kadangi jis toks nedrąsiukas, manau, su grupe būtų tik jaudinęsis ir gal net verkęs, o dabar važinėjo visas švytintis:) Įsivaizduojate, koks vaikui džiaugsmas, kai pernai metų mokytojas jį prisimena! Pasaka! Iš tiesų Vilhelmo mokytoją galiu tik pagirti. Vėjas tik didėjo. Su Lina norėjome dar kartą nuvažiuoti nuo ilgosios raudonosios trasos, tačiau…vos privažiavusios prie keltuvo pamatėme, kad…ją uždarė, nes viršuje – per didelis vėjas. Še tau, boba, ir devintinės, o mes taip norėjome…ką gi, teko tenkintis trumpąja… P.S. Vieną vakarą Morta su Ūla žaidė vienos kambaryje. Kai nuėjome, radome obuolių tyrės ir saldainiukų pyragą bei visokių kitokių virtuvės “šedevrų”…bei dvi iki ausų iš laimės besišypsančias mergičkas. Man tai priminė vaikystę, kai tėvai su draugais būdavo viename bute, o mes, vaikai – kitame…atrodė, kad visas pasaulis po kojom!!! P.P.S. Gertrūda išmoko sėdėti kalnų restorane ant stalo. Tiesiog būtent ten pasodinta ant stalo ji pirmą kartą pasėdėjo savarankiškai. Pamenu, kad Vilhelmas tai padarė Švedijoje sodyboje vidury miško, kuriame yra ir vikingų kapavietė, o aplink auga tiek mėlynių, kiek gyvenime nebuvau mačiusi…Gertrūdą prisiminsiu ant tvirto medinio stalo, aplink slidinėtojai, sniegas ir kalnai, kalnai, kalnai…kvapą gniaužiantis grožis. Žodžiu,  mergina turi stiliuką:) P.P.P.S. Vaikai per kelionę pažiūrėjo daugiau filmukų, nei bet kada. Tiksliau, pas Liną ir Tadą tam tikra prasme buvo atidarytas kino teatras, kuriame vakarais vykdavo nesibaigiantis senosios animacijos kino teatro seansas:) Vaikai migruodavo ten pasikeisdami… [gallery order="DESC" columns="2"]