Grįžti į blogą
vasario 26

Smulkiosios ir stambiosios motorikos raidos projektas. Penktasis Luknės mėnuo.

Kojytė jau burnoj! Luknė ją pasigauna ir ramiu veidu įsikiša į burną. Linksmai graužia tol, kol kojos skonis užnervina :) Bet vaizdelis tikrai žavus, kai mažiukė kojas užsivertus guli... - Sveikiname Luknę įžengus į paskutinį mėnesį prieš pusės metų sukaktį!

5 MĖNUO

Dabar jūsų vaikučio kumštukai atgniaužti jau beveik visą laiką, kas leidžia jam jau visavertiškai išnaudoti lytėjimo pojūtį. Jo grybšnys – tvirtesnis, delniuku ir pirštukais jau tvirtai gali (iš)laikyti žaisliuką. Be to, jau gali mokėti perimti žaisliuką iš vienos rankutės į kitą. Į šio mėnesio pabaigą vaikui jau galite pasiūlyti pirmąsias kaladėles.

PENKTASIS LUKNĖS STAMBIOSIOS IR SMULKIOSIOS MOTORIKOS RAIDOS MĖNUO

(Visų Luknės smulkiosios ir stambiosios motorikos raidos mėnesių aprašą  ir teorinę medžiagą rasite PASPAUDĘ ŠIĄ NUORODĄ. )

Kojytė jau burnoj! Luknė ją pasigauna ir ramiu veidu įsikiša į burną. Linksmai graužia tol, kol kojos skonis užnervina. Bet vaizdelis tikrai žavus, kai mažiukė kojas užsivertus nuogu užpakaliuku guli.

Šiaip jau visą mėnesį Luknė gyvena ant grindų. Vystymo lenta jau irgi visą laiką ant žemės, nes apsiversti nuo nugaros ant pilvo Luknei užtrunka maždaug dvi sekundes.

Yra porą kartų pavykę ir nuo pilvo ant nugaros atsiversti, bet tai dar ne sistema, o atsitiktinė sėkmė. Gulėti vaikui jau gerokai įgriso (tiesa, kai pagalvoji, ji gulėjus yra ir taip gerokai mažiau nei kiti vaikai  :) ), todėl paguldoma ji leidžiasi tik ekstremaliai geros nuotaikėlės.  Nuotaikėlę gerokai pataiso balionas, kurį galima visaip patąsyt abiem rankom gulint ant nugaros. Nors ir šis į mėnesio pabaigą jau dažniau kelia piktumėlį nei džiaugsmelį.

Tiesa, kartais gulėdama ant vystymo lentos (kuri ant žemės) Luknė padaro gražų tiltelį, o makalavimas kojomis (tiksliau – mušimas į grindis) yra aukščiausio lygio. Net sesė švelniai mažąją vadina Makaliūne :)

Gulint ant pilvo, labai patogu pažiūrėt kokius teletabius. Dėl jų galima ir kaklą beveik išsisukt, kad tik koks kraštelis ekrano matytųsi. O šiaip gulėdama ant pilvo mergužėlė siekia toliau padėtų žaisliukų, kartas nuo karto pasistumia kojomis keletą centimetrų. Vis tik kol kas kur kas lengviau tiesiog į viršų pakelti užpakaliuką, nei pasistumti į priekį.

Būti laikomai gulima padėtimi, Luknei nepatiko niekada. Gelbėjo pusiau sėdima padėtis, bet dabar jau ir ši ne prie širdies. Ji iš visų jėgų bando sėstis (kaip ir sėdėdama supamoj kėdutėj) ir garsiai reiškia savo nepasitenkinimą.

Todėl ant savo kelių Luknę jau kuriam laikui pasisodinam visai sėdom. Ji maloniai atsiremia nugaryte ir šiek tiek pasėdi ramiai. Tiesa, mažiukė jau pasėdi ir neatsirėmusi: tiesiai laiko nugarytę kokią minutę, nevirsdama nei į priekį, nei atgal. Džiaugiamės, kad sesė tuoj sėdėti ir galės daug atidžiau stebėt tai, ką daro Upė :)

Nes didžioji sesė jau pradeda vis labiau atkreipti mažosios sesės dėmesį ir ši nuostabiai šypsosi ar juokiasi, kai Upelė išdarinėja kokius nors „fintelius“, laksto, išdykauja ar šiaip sako „sesyte, labas rytas“ arba „makaliūne“ arba „mylia mylia“ arba … arba …  arba. Tiesa, Upelė sesę ir gerai „pastroina“ : „Luknyte neveeeeerk, sesei nepatinka“ :)

Tas tiesus nugarytės laikymas kur kas palengvina ir nešiojimą. Luknę jau galima pasisodinti ant klubo ir gana patogiai nešioti viena ranka (tiesa, reikia atsargiai, nes kartais Luknė ne visai smagiai atsilenkia) Tai ypač aktualu man, mamai, nes jau trečia savaitė kaip mūsų tėtis kiekvieną mielą rytą žygiuoja į darbelį (taip taip, yra tėčių, kurie mieliau būna tėvystės atostogose, nei eina į darbą :D ), o aš visą dieną lakstau paskui dvi mergaites.  Oi, lakstau paskui vieną, o kitą laikau :)

Rimta mėnesio naujiena – stovėjimas. Anksčiau statydavom ir Lukniukės kojos linkdavo. Dabar nebelinksta – ji gana tvirtai remiasi padukais (ne tik pirštų galais) ir stovėdama yra labai patenkinta.

Tiesa, ir preso reikalai juda į priekį: laikoma tik už šlaunų Luknė preso pagalba šiek tiek išlaiko lygią nugarą (kaip nuotraukoj).

Sėdėdama Luknė gali doroti kokį žaisliuką, sugriebusi abiem ar viena rankute. Daikteliai rankose laikosi tikrai labai gerai. Jei daiktas guli, Luknei kol kas sunkiai sekasi jį paimti. Bet jei ką nors paduodam, Luknė mielai paima, dažnai stengiasi ką nors pagriebt nuo stalo ar, pavyzdžiui, mamos ar tėčio laikomą puodelį, šaukštelį ar lėkštę. Jau porą kartų nespėjom sužiūrėt ir sesė sukišo rankas į lėkštės turinį :) Ar suplėšė skaitomą žurnalą. Kitaip tariant, mandagaus elgesio taisyklės dar ne mums. Dabar kaip tik matau, kaip gardžiai mažoji graužia tėčio megztinio raištelį :)

Labai labai dažnai Luknė graužia susikišusi vieną ar abi rankas, marškinėlių ar seilinuko kraštą. Nutinka taip, kad graužimas pradžioj malonus, o paskui gana nervinantis, bet mažiukė dar ne visada sumąsto, kad rankas galima tiesiog iš burnos ištraukti… Dažniausiai jai šiuo klausimu turi padėti tėveliai, taip išsklaidydami kilusį nepasitenkinimą. Kai Luknę prikišam arčiau savo veido, ji maloniai jį visą parakinėja :)Pavyzdžiui, bando pagraužti nosį, arba rankom paklibinti akis :)

Baigiu rašyt, nes Upė nori sumuštinio „su šituo bulku“. Ar šiaip „ko nors pavalgyti“ :D