Grįžti į blogą
spalio 14

STOP patyčioms.

Manau, kad daug kas Lietuvoje žinote nuostabią iniciatyvą "Savaitė be patyčių". Nors labai pritariui šiai iniciatyvai, tačiau mane tiesiog stingdo žodis "savaitė". Mane lygiai taip pat stingdo, kai išgirstu kitą sakant: "ko tu taip ardaisi dėl tų patyčių?! Juk visi tyčiojasi, o tas, kuris jas išgyveno, yra stipresnis!" Nė velnio. Nė velnio, nė velnio, nė velnio. Tas, kuris išgyvena patyčias, yra scarred for life. Jis niekada nepasieks to, ką būtų galėjęs, jei būtų neišgyvenęs to pragaro. Lietuvoje patyčias patiria apie 60proc moksleivių. Ar suprantate, ką aš čia parašiau? Aš čia parašiau, kad daugiau, nei pusė Lietuvos vaikų yra žalojami visam gyvenimui. O mes manom, kad jie bus stipresni?! Facepalm.

Šiandien mintis apie patyčias iššaukė šis straipsnis, kuriuo pasidalino vienas pažįstamas socialiniame tinkle. Žiūrėdama šį jau iš gyvenimo savo noru pasitraukusios 15metės įrašą, negalėjau sulaikyti pykčio ašarų:

httpv://www.youtube.com/watch?v=vOHXGNx-E7E

Dažniausiai patyčių objektu tampa 11-13 metų berniukai, tačiau tai tikrai nėra taisyklė. Pavyzdžiui, mano klasėje patyčios labiausiai buvo išvešėjusios pradinėse klasėse: buvo, kad ir aš tyčiojausi, ir iš manęs tyčiojosi (čiukčia buvo vienas iš man skirtų epitetų - dėl mano siauresnių, nei tipinio lietuvio, akių). Ar kas nors įsikišo? Prisimenu, jau po keliolikto karto, kai iš vakaro verkiau ir prašiau tėvų, kad galėčiau neiti į mokyklą, mano tėtė pasakė: tai tada ateisiu aš ir duosiu į kailį (tai mergaitei, kuri mane skriaudė). Aš to taip išsigandau, kad tėtei pasakiau, jog pati susitvarkysiu. Ir susitvarkiau. Radau jėgų konfrontuoti (tarp kitko, ne pykčiu, o humoru), ir viskas kažkaip ėmė ir baigėsi. Iš mano sesės irgi tyčiojosi būtent pradinėse klasėse, o patyčių iniciatorė ir lyderė buvo psichologės dukra. Beje, mokytoja ne tik ignoravo, bet ir palaikė patyčias. Viskas baigėsi, kai su ta mergaite pakalbėjo mano klasiokas (aš tuo metu buvau dvyliktokė).

Kadangi gaunu nemažai laiškų, esu gavusi asmeninį laišką iš pedagogės, kuri parašė, kad žmogus, įgyvendinantis programą prieš patyčias mokykloje, pats tyčiojasi iš vaikų - liūdniau ir būti negali.

Aš pradėjau nuo to, kad Vaikystės Sodas yra zona be patyčių, t.y. netoleruojame patyčių ir - vos tik ką nors pastebėję - kalbame su vaikais. Žmonės paprastai įsivaizduoja, kad mažučiai gražučiai vaikučiai yra nepajėgūs tyčiotis. KLAIDINGA NUOSTATA. Tyrimai rodo, kad patyčius (tas, kuris tyčiojasi) gali būti ir trejų metų vaikas. Neseniai skaičiau straipsnį, kad kitas tyrimas parodė, kad ketverių, o mokslininkai abejoja, ar tai tikrai jau galima įvardinti kaip patyčias. Bet kuriuo atveju, netinkamas elgesys turi būti stabdomas. Kita bėda ta, kad mokslas dar nežino, kodėl vieni vaikai tampa patyčiais, o kiti - ne. Yra šiek tiek įrodymų, kad kaltinti galima genus - tiesiog kai kuriems vaikams polinkis į tokį elgesį yra įgimtas. Taip pat yra įrodymų, kad vaikai iš agresyvių šeimų ir matantys tokį elgesį jį pradeda imituoti. Žodžiu, obuolys nuo obels dažnai netoli nurieda. Ir vis dėlto... tikrosios priežastys dar nėra aiškios, bet tai netrukdo mums, suaugusiems, TOKĮ ELGESĮ STABDYTI.

Kaip? Kai vaikai erzinasi, nesakykite: visi vaikai pasierzina, nieko čia tokio; tegul išsprendžia patys ir visų kitų nesąmonių.

MES ESAME TAM, KAD BŪTUMĖME ŠALIA SAVO VAIKŲ.

Kai jiems bus aštuoniolika, tada galės spręsti patys, bet tol, kol mes atsakome už juos, atsakome ne tik taip, kad jie būtų apsirengę, turėtų stogą virš galvos ir sočiai pavalgę. Mes atsakome už tai, kad mūsų vaikai augtų SAUGŪS. Jeigu iš jūsų vaiko tyčiojasi, patyčios jo neužgrūdins. Jeigu iš jūsų vaiko tyčiojasi, neklauskite jo: o ką tu padarei, kad iš tavęs tyčiojasi? Patyčios nėra prisišaukiamos, ir neturime teisės tyčiotis iš žmogaus nesvarbu, ką jis padarė ar ko nepadarė. KLAUSYKITE IR GIRDĖKITE. Kaip rodo vaikų apklausos, jiems svarbiausia, kad būtų išklausyti. Be to, pasikalbėję su suaugusiais, jie patys dažnai priima teisingą sprendimą, jei jaučia suaugusiųjų paramą.

Jeigu norite, kad vaikas turėtų stiprų emocinį stuburą, ikimokyklinukų negalite palikti vienų, nes tada galioja džiunglių įstatymai ir priešokiais neugdysite emocinio intelekto. Tai - ilgalaikis darbas, reikalaujantis daug pastangų. Ar man pavyksta būti visada šalia savo vaikų? Visada - ne. Bet aš bent jau akies krašteliu juos stebiu (stengiuosi stebėti :)) ir - jei matau, kad bręsta konfliktas, kurį vaikams bus sudėtinga išspręsti - ateinu į pagalbą. Ypač, jei yra daugiau, nei tik mano vaikai, nes broliai/seserys ir šiaip dažnai bendraujantys vaikai yra gavę pakankamai suaugusiųjų dėmesio, kad jų modus operandi būtų civilizuotas. Bet koks ikimokyklinukų pedagogas jums pasakys, kad porą mėnesių klasėje būna lengvas chaosėlis, kol įsivyrauja tokia tvarka, kad pedagogas galėtų nueiti į tualetą ir nebijoti, kad įvyks kažkas pavojingo. Taip yra su visais vaikais ir visomis vaikų socialinėmis grupėmis: suaugęs privalo būti greta ir stebėti, įsikišti, padėti, diskutuoti. Tik taip augs vaikai, kurie jausis saugūs ir gebės civilizuotai bendrauti su aplinkiniais.

Tėvai labai išgyvena, kai vaikas mušasi. Jokiu būdu nesakau, kad tai - ne problema, tačiau visų mano pažįstamų vaikai, kurie ankstyvojoje vaikystėje mušėsi, dabar šį elgesį jau išaugo. Ir mūsų Augustėlis, kuris dvejų-ketverių metų atrodė tikras angelas (o konfliktus dažniausiai spręsdavo užsimodamas), išaugo. Svarbiausia - kalbėti su vaiku ir savo pavyzdžiu rodyti, koks elgesys yra tinkamas. Impulsyvumas - jeigu nėra raidos sutrikimų ir su vaiku dirbama (kalbama, diskutuojama, aiškinama) - tikrai augant vis labiau valdomas. O štai mažylis, kuris pradeda tyčiotis ir iš jo juokelių suaugę juokiasi, gali užaugti patyčiumi. Nepadarykite vaikui šios meškos paslaugos: sėskite ir kalbėkite lygiai taip pat kaip su tuo, kuris mušasi. Nes širdelę skauda lygiai taip pat kaip ir užgautą kūno vietą. Ir pasekmės nuskriaustam yra ilgalaikiškesnės ir sunkiau prognozuojamos, nei įkandimo žymės ar mėlynė, kurie užgyja.

Todėl ir šis mano įrašas yra prašymas visiems: BŪKIME GRETA SAVO VAIKŲ. KLAUSYKIME. GIRDĖKIME. PADĖKIME. Nes vaikams be mūsų problemas spręsti yra per sunku. Ir jų problemos jiems yra ne vaikiškos, o didelės didelės. Nenumokime ranka, kad užaugs, ir viskas bus gerai. Gali ir nebūti.

Apie tai jau esu rašiusi: ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA. (Net pati nustebau, kiek jau daug esu rašiusi!) Man ši tema labai rūpi. NES MES GALIME PADĖTI.