Grįžti į blogą
kovo 25

Tėvų susirinkimas, kuriam vadovauja vaikas.

Užvakar Augustas nėjo į mokyklą. Ne dėl to, kad sirgo. Ir ne dėl to, kad simuliavo. Tiesiog tądien jo mokykloje buvo tėvų-vaiko-mokytojo susirinkimas. Mokykloje jos vadinamos student led conferences. Esmė ta: kiekvienas vaikas gauna 45min. Pavyzdžiui, Augusto laikas buvo 11:45-12:30. Taigi į mokyklą atvažiuoji būtent tuo metu. (Žinoma, kai kurie vėluoja, kai kurie atvažiuoja anksčiau, tačiau tikslas - kad nebūtų grūsties - yra tas laikas). Vaikas kartu su savo tėvais. Klasėje laukia mokytoja. Ir tada... prasideda tai, kas man bene labiausiai patinka Augusto mokykloje!

Apie štai tokį tėvų susirinkimą jau rašiau ir pernai. Šiemet viskas vyko gan panašiai. Su Augustu pavėlavome, nes prieš susirinkimą nuvažiavome į parduotuvę, kur užtrukome. Be to, šiemet su Augustu važiavau tik aš, nes Gabrielius dirbo ne tik savo darbus, bet dar ir pavadavo kolegę, todėl jam niekaip nepavyko ištrūkti.

Visų pirma keliaujame į kalbos centrą. Ten reikia iš duotų žodžių sukurti haiku apie pavasarį. Perskaitau Augusto:

We can dance and prance

Birds have come back for calm spring

Happily we play

Sėdu rašyti savojo:

Wonderful silence

Graciously sings happiness

Bright strawberries fly

Vaikai paruošę gražiai iškarpytas pavasariškas gėlytes, ant kurių užrašome savo eilėraščius. Juos galima pakabinti arba ant klasės durų (kur kabo ir klasės vaikų kūryba), arba neštis namo. Aš tą idėją skolinuosi šeštadieninės mokyklėlės koncertui - padarysime kiekvienam vaikui po tokią gėlę mokyklėlės baigimo proga! (Tik dar kotelį ir lapelius ir, žinoma, pačią gėlę didesnę...)

Iš kalbos centro einame į matematikos centrą. Čia iš pradžių aš imu užduotis ir renku, ką Augustas turi atlikti, o po to Augustas ima užduotis, ir aš turiu jas atlikti. (Taip pamatau ir ką vaikas mokosi, ir kaip jam tai sekasi).

Tada keliaujame į kompiuterių klasę, kur Augustas man pristato savo ugnikalnio projektą. Augusto ugnikalnis - Vezuvijus (kiekvienas vaikas turėjo po "savo" ugnikalnį, apie kurį reikėjo surinkti visą medžiagą ir padaryti PowerPoint pristatymą klasei). Jis ne tik rodo man pristatymą, bet ir dar užduoda klausimus apie ugnikalnius, į kuriuos turiu atsakyti. Nustebau, kaip vis dėlto iš esmės vaikai mokėsi ir gilinosi. Kai pasakiau, kad Vezuvijus aukštas, Augustas pradėjo vardinti DAR aukštesnius ugnikalnius. Na, ir šiaip matėsi, kad vaikas žino, apie ką kalba!

Grįžtame į klasę, kur mūsų laukia mokytoja. Dabar - tikslų išsikėlimas. Šįkart - trečiojo, paskutiniojo šiemet tikslo išsikėlimas. Visų pirma kalbame apie tai, kur Augustas padarė didžiausią pažangą. Augustas mano, kad jo didžiausia pažanga - gebėjime dirbti su kitais vaikais. Mokytoja jam pritaria. Aš irgi pasidžiaugiu, kad ir namuose mes pastebime tą pažangą. Iš tiesų klasėje kabo dorybių - pageidautinų gebėjimų -  sąrašas. Pavyzdžiui, gebėjimas atkakliai siekti, atvirumas naujovėms, darbštumas, draugiškumas, gebėjimas bendradarbiauti ir pan. Taigi Augustas į(si)vertino, kad didžiausią pažangą iki dabar padarė gebėjimas bendrauti srityje. Apkalbėjome visus gebėjimus, mokytoja labai Augustą gyrė, sakė, kad tikrai šaunus mokinys ir žmogus! Augustas pats su pasididžiavimu pasakojo, kad iš esmės jam viskas sekasi puikiai :D Tada reikėjo išsikelti naują tikslą ir pakalbėti apie tai, kur Augusto silpnosios pusės. Augustas pasakė, kad jam nepatinka naujovės, jos jį suerzina ir tada jam sunku prisitaikyti ir džiaugtis nauja veikla. Taigi visi trys diskutuodami padėjome Augustui išsikelti naują tikslą: Išbandyti vis ką nors naujo, kad taptų atviresnis įprastos tvarkos kaitai. Kartais pats pabandys kažką įprastoje tvarkoje pakeisti, kad geriau išmoktų būti lankstesnis. Taigi įrašo savo išsikeltą tikslą (jau trečią šiemet), ir mes visi pasirašome: Augustas, mokytoja ir aš, nes mes su mokytoja pasižadame padėti Augustui siekti jo užsibrėžto tikslo!

Tada Augustas rodo savo darbų segtuvus: matematikos, skaitymo, skaičiavimo mintinai (jie kiekvieną rytą turi 15min vos atėjus į klasę, kad vaikai nusiramintų ir tyliai pradėtų dieną, ant lentos yra mokytojos užrašytos dienos užduotis ir vaikai mintinai skaičiuoja), rašinių, projektų ir pan. Augustui nelabai patinka. Sako, kad aš "knaisiojuosi po jo privačius reikalus" :D O aš...žiūriu, vartau ir pasididžiavimas tik auga, tik auga...ašaros akyse tik kaupiasi, tik kaupiasi... Augustas, tai pamatęs, sako: Mama, čia gi tik mano kasdieniniai sąsiuviniai, baik jaudintis! O aš jam sakau: Bet ar tu žinai, kaip aš kas dieną tavimi didžiuojuosi???Net jeigu nepasakau, net jeigu tau atrodo, kad aš tiesiog esu tokia kaip kasdien... Augustas sako: Žinau, žinau :) Ir jeigu tu taip manimi didžiuojiesi, gal galėčiau namuose pažaisti šiandien žaidimą (kompiuterinį)? :D Nes aš taip gerai viską darau :D Sutariame, kad nuspręsime mudu su tėte.

Atsisveikiname su mokytoja, keliaujame pas prancūzų kalbos mokytoją. Augustas šiemet yra perkeltas į "vidutinio" kalbos mokėjimo grupę, t.y. tą, kurioje yra visi aukščiausio lygio vaikai, tačiau ne prancūzakalbiai. Augustas mokosi prancūzų kalbos sustiprintai - yra keturios pamokos per savaitę. Jie labai daug mokosi ne tik kalbos, bet ir kalba apie Belgiją ir šiaip frankofoniškąją kultūrą.

Augustas parodė savo prancūzų kalbos segtuvą, o priėjusi mokytoja pasakė, kad labai nori pagirti Augustą, kuris iš esmės jau puikiai kalba prancūziškai! Be to, jis uždirbo savo komandai tašką, nes vienintelis iš visos klasės nepadarė nė vienos klaidos viename sunkiame diktante! (Augusto mokyklos mokiniai (ne klasės, o mokiniai) yra padalinti į keturias komandas, vadinamas "namais".(Na, įsivaizduokite Harį Poterį ir iškart suprasite, ką noriu pasakyti, kai sakau "namai" :) ) Kiekvienas "namas" pavadintas kokio nors žymaus Belgijos veikėjo vardu. Pavyzdžiui, Rene Magritte (žymaus siurrealizmo menininko) arba Antoine-Joseph Sax (saksofono išradėjo). Metų pradžioje  vaikams buvo užduotis: surinkti medžiagą apie šiuos garsius Belgijos žmones ir pristatyti ją kitiems mokiniams. Taigi Augustas savo "namams" pelnė tašką už nepriekaištingai parašytą prancūzų kalbos diktantą.

Po prancūzų keliaujame pas muzikos mokytoją. Kadangi šioje mokykloje viskas integruojama, Augustas jungia kompiuterį ir klausome, kaip vaikai, grodami įvairiais instrumentais (pianinu, smuiku, būgnais ir t.t. ir pan.) sukūrė ugnikalnio muziką: "miegančio" ugnikalnio, "išsiveržiančio" ugnikalnio ir pan. Vaikai turėjo dirbti grupėse ir įsivaizduoti, kaip muzikos instrumentu galima atkartoti šią gamtos stichiją. Tikrai buvo įdomu klausyti ir išgirsti Augusto komentarus! Po to - klausimai/atsakymai. Augustas turėjo atsakyti į keletą muzikos mokytojos man paruoštų klausimų, o aš - į keletą jai paruoštų klausimų Augustui. Sužinojau, kad Augustui labiau nei Bethovenas patinka Hendelis ir kad jį labai sujaudino abiejų vyrų negalios istorijos. Kadangi tuo metu muzikos kabinete buvome tik mudu, priėjusi mokytoja pasakė, kad...Augustas pelnė savo "namams" tašką ir per muzikos pamoką! Kodėl? Todėl, kad jis bene daugiausiai klasėje žino apie klasikinę muziką ir kartais nustebina mokytoją žinodamas atsakymus vos išgirdęs klausimus! Aš jai papasakojau, kaip mažas Augustas - kai aš klausydavau mašinoje klasikos - vis klausdavo, ar galim klausytis ne mano, o tėtės muzikos? :D Tačiau mes vis klausėm. Ir kalbėdavom apie tai. Ir akivaizdžiai nebuvo taip, kad pro vieną ausį įėjo, o po to kitą - išėjo. Akivaizdu, kad daug kas ir liko!!! Ech, kaip gera... Augustas stovėjo visas susigėdęs - na, taip, kaip stovi jau tokie paaugliukai, kai pradeda juos labai girti, o jie nežino, kur dingti...

Užtrukome valandą, bet per tą vieną valandą bendravau su mokytojomis, įsigilinau į tai, ką vaikas daro mokykloje ir - svarbiausia - viską man pristatė PATS VAIKAS!!! Jis turėjo galimybę erdvėje, kur jis savas, o aš - svečias, kupinas pasitikėjimo ir žinojimo parodyti man, kokią nepaprastai didelę pažangą jis padarė nuo paskutinio mūsų susirinkimo mokykloje (lapkričio mėnesį), kas jam patinka, kur jis leidžia savo dienas, ką ir kaip daro. FAN-TAS-TI-KA!

Ir visur: koridoriuose, klasėse, bibliotekoje, kompiuterių klasėje buvo daug išdidžių tėvų ir dar išdidesnių jų vaikų, kurie švytinčiomis akimis rodė tėvams SAVO DARBĄ! O mokytojai? Mokytojai buvo šalia, kad padėtų. Kad padėtų vaikui kuo geriau viską pristatyti, kad viskas būtų sklandžiai. Jeigu vaikas ko nors nerasdavo, mokytojas atskubėdavo į pagalbą. Vienas tėtė viską fotografavo ir išgirdau, kaip mokytojai paaiškino, kad viską fotografuoja mamai, kad ir ji pamatytų, nes ji negalėjo ištrūkti iš darbo...

Tikiuosi, kad Augustui bus daug gerų prisiminimų iš šios pradinės mokyklos. Nes mes jų parsivešime tikrai daug!

Nuotrauka: UK in Italy "Dear leaders"