Grįžti į blogą
birželio 18

Traumos...

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Daugiausiai traumų – niekam ne paslaptis – patiriama dėl suaugusiųjų neatsargumo. Žinoma, ir dėl vaikų judrumo, tačiau vis dėlto daugelio traumų būtų galima apsisaugoti, jei mes, suaugusieji, galvotume keletą žingsnelių į priekį.

Mūsų vaikų traumos pamokė mus atsargumo. Žinoma, nuo visko neapsisaugosi, tačiau su trečiu vaiku jau, galima sakyti, „atmušta“ akis. Kartą buvau draugės gimtadienyje ir – kalbėdama su ja – pagavau už nugaros krentantį Vilhelmą. O visai neseniai – tik pradėjus Mortai ropoti į vieną pusę – kuo staigiausiai nukėliau draugės kompiuterį nuo stalo (galiu garantuoti, kad Morta buvo nusitaikiusi jį už laido nutraukti žemyn...). Tai mano draugė ir sakė: neįsivaizduoju, kaip taip galima...O juk tai – kaip ir viskas – išsiugdo. Taigi turbūt nenuostabu, kad dažniausiai ir daugiausiai traumų patiria pirmagimiai, nors, atrodo, visas dėmesys yra skiriamas jiems. Tiesiog su pirmu vaiku dar ne viską matai, dar nėra to šeštojo pojūčio. Dabar mums jau daug kas nebebaisu, kas su Augustu baugino...

Traumų dėka išmokome neuždaryti namuose durų. Tiksliau, nedarinėti. Jos arba uždarytos, arba atdaros. O žaidimai su durimis yra TABU. Taip yra po to, kai Augustas iš visų jėgų trenkė durimis, o ten buvo Vilhelmo pirštukai...Žemė slydo iš po kojų. Ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai, tačiau pamoką gerą gavom.

Traumos išmokė nepalikti kūdikio prie mažo vaiko. Nors, atrodo, turėjome pasimokyti, tačiau Vilhelmas yra nukentėjęs nuo Augusto, o Morta – nuo Vilhelmo. Gimus Vilhelmui, mėgau jį laikyti ant grindų (taip, kaip beveik užauginau Augustą). Kai jam buvo kelios savaitės, į kambarį kaip vėjas įsiveržė Augustas, užkliuvo už gulinčio Vilhelmo galvos ir dar visu ūgiu užgriuvo. Vaje, kaip išsigandau...Nuo tada Vilhelmas buvo perkeltas į lovytę – jokių gastrolių ant grindų! O Mortos ant grindų jau nebepalikdavau, tačiau – suskambus telefonui – palikau ją ant vystymo lentos (ji pas mus padėta ant vonios). Kadangi Morta buvo labai maža (maždaug mėnuo), aš drąsiai nubėgau iki telefono kambaryje. Tačiau tuo metu į vonią nuėjo Vilhelmas, kuris, nusprendęs, kad vystymo lenta padėta kreivai, norėjo pataisyti...lenta slydo, Morta – kartu su lenta – nusileido į vonią. Tąkart vėlgi atsipirkome tik išgąsčiu (labiausiai išsigandęs buvo Augustas...tiek verkė, kad net mane sugraudino), tačiau Mortos vienos VISAI nebepalikdavome.

Augustui išgėrus buteliuką vitamino D, išmokome NIEKO pavojingo nepalikti vaikų pasiekimo zonoje. Kad ir kaip baisiai skamba, tačiau geriausia pamoka – tie prisiminimai, kai akyse matai klykiantį savo vaiką: nesvarbu, ar jam plauna skrandį, ar bintuoja pirštą...tiesiog tada pajunti iki skausmo, kokia yra žioplumo kaina.

Taip pat pastebėjau, kad budrumas yra „aukštesnio laipsnio“, kai žinai, kad gali kažkas atsitikti. Jei visi namai prikišti apsisaugojimo priemonių, nori-nenori atsipalaiduoji. Pas mus – namie esant keliems vaikams – neįmanoma visiškai apsisaugoti. Todėl esu įsitikinusi, kad jau su ūgtelėjusiais vaikais (t.y. jau vaikštančiais ir ypač kalbančiais) svarbiausia yra kalbėtis apie saugumą. Manau, kad svarbiausia – vaikų ŠVIETIMAS. Pavyzdžiui, mes su vaikais nuolat kalbame apie tai, kas gali atsitikti, jei – nuo jų neatsargumo ar dėl kitų priežasčių – kiltų gaisras. Labai buvome nustebinti, kai tuomet dar trimečio Augusto mokytoja papasakojo, kad mokyklėlėje suskambus gaisro pavojaus signalui, Augustas pirmasis susiruošė į lauką ir dar išvedė keletą draugų. Kalbame apie diržus automobilyje. Juk jie reikalingi ne dėlto, kad piktas policininkas dievaži ką padarys, o dėl to, kad norime būti saugūs, kad nenorime susižeisti. Jei norime pasiimti ką nors iš lentynos, lipame ne ant kėdžių (ir dar pasidėję knygų, kad būtų aukščiau), o ant kopėčių arba prašome suaugusiojo, kad padėtų. Nemėtome daiktų, su kamuoliu žaidžiame lauke ir t.t. ir pan. Tą daryti padeda ir lavinamieji žaidimai apie saugumą namuose, kurių turime net keletą. Labai džiaugiuosi, kad su vaikais apie tai kalbama ir Amerikos Tarptautinėje Mokyklėlėje, kurią jie lanko.

Žinoma, visiškai traumų išvengti nepavyko: Vilhelmas yra (kol dar nemokėjo plaukti) įšokęs į baseiną be plaukmenų (sakė: „maniau, kad moku plaukti!”), Augustas kažkaip sugebėjo susilaužyti raktikaulį, nusiskelti priekinį dantuką ir t.t. ir pan. Būtent šie pavyzdžiai neleidžia mums nusiraminti ir galvoti: pakalbėjom ir užtenka. Ne, jokiu būdu NE! Tačiau atsargumas ir vaikų švietimas, manau, padeda išvengti labai daug nereikalingų traumų,,,o gal net nelaimių.