Grįžti į blogą
birželio 01

Trept ir baigta!

Patikėkite, niekas specialiais aliejais vaikui kaktos netepa, kad tik ten geriau ragiukai dygtų. Na, nebent tik labai kvaila ožka. Jie, bjaurybės, ima ir prasikala "lygioj vietoj", kai to mažiausiai tikimės... Na ir ką, ar dėl to savo mažąjį ožiuką mylime nors per nago juodymą mažiau? 

Ir visažinėms nusvyra rankos

Žinokite, jei auginate klusnų, sukalbamą vaiką, galite neriesti nosies. Tai – visai ne jūsų nuopelnas. Mudvi su drauge sukišusios galvas irgi dažnai pabumbėdavome – žiūrėk, kaip anos vaikas cirkinasi... Kavinėje cypia, maistą ant žemės drabsto, gimdytojos rankinę spardo! Tai ką, negali motinėlė, atsiprašant, rykštele panosėje pamojuoti? Ir bus toks šilkinis, kaip mūsiškiai: gražiai sėdės, prie nepažįstamų vėjo nekels, "ačiū prašom" pasakys... Miela malonu žiūrėti bus.

Taip mes viską žinojom ir patarti galėjom, kol abiem negimė dar po vieną. Kaip iš akies trauktą vyresnėlį. Bet panašumas buvo labai apgaulingas... Vos pradėję ropoti, jie kepurnėjosi ten, kur negalima, mažos kojytės greičiau trepsėjo įpykus, nei prireikus su trim maišais maisto pabėgėti iki autobuso, o įsakmus aikštingas balselis iš burnyčių pasklido gerokai anksčiau, nei dainelės apie gerąją mamytę. Kurį laiką dar nesusigaudėme, kokie čia daigai šalia mūsų stiebiasi, dar kėlėme balsą pačios, dar bandėme taikyti anksčiau buvusius "veiksmingus metodus" –  kad ir griežtai skaičiuoti iki trijų... Nes pirmagimiams magiškasis "trys" buvo baisiau, nei velniui kryžius! Bet kai jaunėliai ir po "trijų" nė nesujudėdavo, pamažu pabrukome uodegas, suskliaudėme ausis, nuleidome toną ir pradėjome skaitinėti specialią literatūrą... Apie tai, ką daryti, kai vaikas – šiaip meilus, linksmas ir įdomus žmogeliukas – žalia rūta, neklauso!

Kai auklėti... baisu!

Nežinia, kokių kipšų ar durnaropių reikia priėsti, kad vaikas virstų panašus į kniaukiantį valerijonus užuodusį katiną stačiom akim. Suvaldyti tokį – taigi jokių šansų! Ko griebiasi dažna mama? Liūdniausia, mielosios, kad nėra ko ir griebtis – tik apsimesti akla ir kurčia. Ir nematyti savo užsikaprizijusio stebuklo. O dar liūdniau –  jo spektaklio "nematote" jūs viena, nes visi aplinkiniai, deja, mato. Linksmesnių plaučių – pasijuokia, ilgesnio liežuvio – juo paplaka, šaltesnių nervų – nutyli, bet didžiąją daugumą mažasis niekšelis tiesiog nervina. Ant kaktos juk sau neužrašysi: "Supraskite, žmonės gerieji, aš bejėgė, nieko padaryti negaliu!". Kiti mano, kad galite. Bet jūs, deja, žinote –  jei imsitės "priemonių", bus tik blogiau! Ir labai gėda! Ir net labai baisu! O rezultatas – vis tiek šnipštas.

Mažesnį dar kartais galima apgauti ir išgąsdinti... Pačiupinėji plaukučiuose ragiukų – ogi tiksliai, yra! Persiverti per kelią pasižiūrėti, ar iš užpakaliuko nelenda uodegytė – yra! Mažasis nuščiūva, kol bandote tą ožį išlupti, o nuščiūvimas – jau gera pradžia ir pusė darbo... Tačiau dešimtą kartą net pats kvailiausias bamblys supranta, kad menamas ožys – tai tik akių dūmimas. Be to, brangiausiajam prisirpus kokius penkerius metelius, į užpakalį nebelandžiosi. Jei viešoje vietoje bandytumėte tai daryti, dar kas ir motinystės teises patrumpintų...

Lipk iš vandens, arba... kas?

Jis apsiveja minkštomis rankutėmis jums kaklą, šnibžda meilingiausias pasaulyje švelnybes, o pas daktarę ima ir pavartoja žodelį iš negražios raidės. Namuose prašo leisti suplauti indus ir sukandęs lūpytes kantriai kantriai turškiasi putų pilnoje kriauklėje, o svečiuose lieptas nunešti lėkštutę ištaria trumpą tvirtutėlį "ne"... Arba išvis nieko neatsako.

Draugų rate mes tokiais atvejais kartais bandome pažaisti žaidimą "Ar pažįsti savo vaiką". Nagi nagi, klausiam, tai ko ten taviškis bijo? Kad nepaseksi vakare pasakos? Greit išmėgink! "Medute, – šaukia draugė. – Jei nelipsi iš vandens, vakare nebus pasakos! Pasakos, sakau, nebus! Ne–bus! Visą savaitę, perkūnai griebtų!" Kai Medutė po valandos išbrenda ir violetinėmis lūpomis kanda sumuštinį, prisimena: "Mamyte, o tai pasakos tikrai nebus?" Vaikeli, kad tu žinotum, kiek dar iki to vakaro vandens nutekės... ir pasaka tikriausiai bus. Na kaip savo mažutę be pasakos užmigdysi? Tik draugams nepatogu prisipažinti...

O kartais mes iš įdomumo paeksperimentuojame pažadais: "Ei, atsimenat tuos kamuolius su "supermenais"? Jei išlipsit – nupirksim!" O vandenėlis toks šiltas, toks smagus ir šlapias... "Nereikia!" – atšauna nesusimąstę trys  keturi plaukikai. Na, nereikia tai nereikia.... O po mėnesiuko su draugais vėl eksperimento tvarka paskaičiuojam, kiek kamuolių su "supermenais" mėtosi ant kranto. Taigi, trys ar keturi...

Nes, velniai nematė, mes savo vaikus mylime, ir tikimės, kad jie dėl mūsų – kai jau būsime senos atsikalbinėjančios niurzgos – nuvažiuos į  būtent tą parduotuvę būtent to faršo, iš kurio kepame savo firminius kotletukus. Ir kantriai pasėdės ant kranto, kol mes valandžiukę kitą pratinsimės prie ledinio vandens...

Ieva Elenbergienė