Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Visi vaikai retkarčiais jaučia stresą: naujo kūdikio atsiradimas, ėjimo į darželį pradžia, kraustymasis – visa tai audrina ir neramina vaikus. Tiesa, vienus daugiau, kitus mažiau, tačiau tik labai retas vaikas visiškai nepajunta streso pasikeitus situacijai. Netgi tokie, atrodytų, nereikšmingi dalykai, kaip konfliktas namuose ar liga, gali sukelti stresą. Nesutarimai darželyje su auklėtoja ar vaikais taip pat gali būti streso šaltinis.

Jūs galite padėti savo vaikui susidoroti su neįprastomis ar erzinančiomis situacijomis ir išmokyti juos, kaip elgtis tokiose situacijose. Tai bus viena geriausių pamokų, kurias galite duoti savo vaikui šiais nuolatinio skubėjimo laikais, kai stresas yra tapęs kasdieniu palydovu.

Pagrindiniai streso šaltiniai

Beveik visi mokslininkai sutaria, kad vaikų stresas kyla dėl:

• išsiskyrimo su tėvais baimės (ėjimo į darželį pradžia)
• baimės „pridaryti į kelnes“
• bausmės baimės
• nesutarimo su kitais vaikais baimės
• baimės būti nemėgiamu
• nepritapimo grupėje baimės
• tėvų skyrybų
• persikraustymo į kitus namus
• rimtos ligos

Kuo anksčiau pastebėsite, kad jūsų vaikui „kažkas ne taip“, tuo geriau. Pagrindiniai streso simptomai gali būti:

• Fiziniai: galvos, pilvo skausmai, vėmimas, kelnaičių prišlapinimas, griežimas dantimis;
• Emociniai: baimė, suirzimas, liūdesys, naktiniai košmarai;
• Elgesio: verkimas, nerviniai tikai, emocijų nekontroliavimas, prastas miegas;
• Elgesio su kitais: vienišumas, erzinimas arba net tyčiojimasis iš kitų, melavimas, išskirtinis kuklumas.

Dažnai pasireiškia keletas iš simptomų, tačiau labai retai visi. Išsigandęs ir liūdnas vaikas gali patirti pilvo skausmus, verkti ir nebendrauti su kitais. Kitas gali labai lengvai susierzinti, erzinti draugus, brolius/seseris ir visiškai nekontroliuoti savo emocijų. Susirūpinti reikėtų, jei pastebite du ir daugiau išvardintų simptomų, kurių anksčiau nebuvo. Reakcija į stresą gali reikštis ir darželyje, ir namuose. Darželyje toks vaikas sunkiai sukaupia dėmesį, nepaiso auklėtojos ir šokinėja nuo vienos užduoties prie kitos.

Kaip ir suaugusiųjų, kiekvieno vaiko reakcija į stresą yra skirtinga. Kai kurie vaikai jau gimsta tokie, kuriems viskas – tarsi nuo žąsies vanduo.Tokie vaikai nuo pat gimimo džiaugiasi gyvenimu, viską priima natūraliai, su visais lengvai sutaria ir lengvai prisitaiko prie pokyčių. Tuo tarpu kiti vaikai lengvai susierzina, naujos situacijos ar pasikeitimai rutinoje „išmuša juos iš vėžių“, visa, kas nauja, juos baugina. Kaip žinia, vaikų asmenybės vystosi veikiamos dviejų pagrindinių faktorių: tai, kas yra genetiškai nulemta ir tai, kokia aplinka juos supa. Jūs negalite pakeisti to, ką paveldėjo jūsų vaikas, tačiau yra daugybė būdų kaip išmokyti vaikus nepasimesti ir pergyventi stresą.

Kai kurie vaikai neparodo, kad jiems yra sunku. Tai vaikai, kurie nori patenkinti tėvus ir labai bijo juos nuvilti.Tokie vaikai paprastai mažai pasitiki savo jėgomis, lengvai pravirksta, yra bailūs. Pilvo, galvos skausmai bei dažnos ligos dažnai pasitaiko tarp tų vaikų, kurie linkę slėpti savo išgyvenimus.

Taip pat yra vaikai, kurie nevaldo streso, tampa labai reiklūs, viską griaunantys, erzina ar net tyčiojasi iš kitų vaikų. Tyrimai rodo, kad stresinėse situacijose agresyviais dažniausiai tampa berniukai, o mergaitės tampa depresyviomis. Tačiau, kaip visada, pasitaiko ir išimčių, todėl galite pastebėti, kad jūsų ir taip drovus sūnus staiga tampa itin atsiskyrusiu ir/ar verksmingu, o judri mergaitė tampa agresyvia.

Kaip atskirti, ar tai, kad vaikas uždaras ar agresyvus yra asmenybiniai ypatumai, ar tai yra streso simptomai? Svarbiausia, į ką reikia atkreipti dėmesį, yra PASIKEITIMAS. Jeigu jūsų draugiškas vaikas staiga tampa uždaras ar baimingas, tikimybė, kad jį kankina stresas, yra gana didelė. Lygiai taip pat jei draugiškas vaikas staiga tampa sunkiai sukalbamas bei agresyvus, rodo, kad jam yra kažkas ne taip. Kaip tėvai, jūs galite nujausti, kas galėjo iššaukti vaiko stresinę reakciją. Taip pat tėvams labai padeda žinojimas, kas yra „normalu“ tam tikro amžiaus vaikams. Absoliutus tėvų autoriteto nepaisymas gali būti normalus 16-mečiui, tačiau šešiamečiui tai jau rodo problemą. Bėdą gali signalizuoti ir tai, jei staiga vaikas grįžta prie tos elgsenos, iš kurios jau išaugo, pvz., keturmetis staiga vėl pradeda „daryti į kelnes“. Žinoma, ne visi tėvai puikiai išmano amžiaus tarpsnių ypatumus. Tokiu atveju labai pravečia apsižvalgymas ir kitų tokio pat amžiaus vaikų pastebėjimas. Jei vaikas elgiasi panašiai, vadinasi, jis galbūt patiria nedidelį stresą,nes pasikeitė jo įprastas elgesys, tačiau dideli pasikeitimai byloja ir didelius pasikeitimus dvasioje bei psichikoje, nes tokio amžiaus vaikai, kaip jau minėjau, dar nemoka visko išreikšti žodžiais, dėlto dažniausiai jų vidinę būseną atspindi jų elgesys.

Kaip kovoti?

Mokslininkai, tyrę vaikus stresinėse situacijose, išskyrė keletą veiksnių, kurie padeda vaikams kovoti su stresinėmis situacijomis:

• artimas ryšys su bent vienu suaugusiuoju
• pasitikėjimas savimi
• gebėjimas padėti
• tikėjimas, kad jis/ji yra mylimas ir vertas meilės
• geri santykiai su suaugusiaisiais už šeimos ribų
• tikėjimas, kad jis/ji gali susidoroti su sunkumais
• dvasiniai resursai

Vaikams labai svarbu, kad su jais kalbėtų ir kad jie nebijotų pasikalbėti, išsipasakoti. Beje, ikimokyklinio amžiaus vaikams nėra lengva žodžiais išsakyti tai, ką jie jaučia, todėl supratingas, gerai juos pažįstantis suaugusysis yra beveik gyvybiškai būtinas. Mes, europiečiai, dažnai pasišaipome iš amerikiečių, kurie giria savo vaikus „už nieką“, bet galbūt mums, Europos valstybei, kurioje daugiausia vaikų savižudybių, vertėtų pasimokyti iš amerikiečių ir pradėti girti vaikus bent jau už tai, ką jie gerai daro? Dažnai pas mus matomas vaizdelis: vaikas net spindi iš laimės, kad kažką gerai padarė, o tėvelis ar mamytė ne pasidžiaugia kartu, o primena, ko vaikas nepadarė. Iš kur tada bus pasitikėjimas savimi? Tikrai nesakau, kad reikia girti vaikus „už nieką“, tačiau pastebėti tai, ką jie daro puikiai, pastebėti jų pastangas yra būtina! Taip, jūsų vaikas nepiešia kaip Rembrandtas (ir galbūt niekada nepieš), tačiau kaip išaugs jo pasitikėjimas savimi, jeigu jo piešinį iš darželio pakabinsite garbingoje vietoje namuose ir pagirsite už pastangas.

Vaikai labai mėgsta padėti. Suaugę dažnai jiems neleidžia, nes tada užtrunkama daug ilgiau. Suprantu, kad sunkoka leisti vaikui iškraustyti skalbinius, kai jis juos išmeta, ne ten nuneša, išdrabsto, o jūs pavargę po dienos darbų, tačiau tas noras padėti labai greitai išgaruoja, o po to patys dejuojame, kad turime „apšokinėti“ savo vaikus. Padėdamas žmogus gauna didžiulį dvasinį pasitenkinimą, jis jaučiasi reikalingas, svarbus – o tokiam žmogui daug lengviau susidoroti su stresinėmis situacijomis.

Dvasingumo ir meilės mokome savo vaikus nuo pat gimimo. Žinoma, daugiausiai mokome savo pavyzdžiu, tačiau vis dėlto ir žodžiai yra labai svarbu. Gal todėl žmonės ir turi tokią išskirtinę dovaną – kalbą – nes vien pavyzdžiu neišmokysi dvasinės stiprybės Vaikas bus stiprus savo dvasia, jei tikės savimi, jei tikės jūsų meile jam – o tai priklauso absoliučiai nuo jūsų. Nebijokite vaikui sakyti, kad jį mylite, nebijokite priglausti ar tiesiog praeinant pakedenti plaukus – taip vaikas jaus, kad šalia yra didelis žmogus, kuris yra pasiruošęs padėti, kuris gali užstoti ir paremti susidūrus su sunkumais. Toks vaikas nebijos išsipasakoti, o išsipasakojimas – pusė darbo kovojant su psichologiniais sunkumais.

Konkreti pagalba

Pateiksiu keletą pavyzdžių, ką galite konkrečiai daryti, norėdami padėti vaikui susidoroti su stresu:

• Padėkite vaikui išsikalbėti. Jokiu būdu neverskite kalbėti, tačiau sudarykite sąlygas išsipasakoti: vakaro pasakos ar kelionės automobiliu puikiai tinka tokiems pokalbiams. Neklauskite „Kas yra blogai?“, geriau sakykite: „Papasakok man apie savo auklėtoją“. Jokiu būdu nekritikuokite savo vaiko ir nepertraukinėkite, nes taip labai greitai išmokysite vaiką atsakyti, kad jam „viskas gerai“.
• Skatinkite fizinį aktyvumą. Jei mažai sportuojate, pabandykite važiavimą dviračiu, pasivaikščiojimą parke/miške, plaukimą: sveiks ir kūnas, ir dvasia.
• Praleiskite laiką tik dviese. Atraskite tai, ką darote tik jūs ir vaikas kartu. Taip smagiai leisite laiką, galėsite pasikalbėti ir be jokių abejonių tapsite daug artimesni.
• Sveikai maitinkitės. Mokykite vaikus ir patarimais, ir pavyzdžiu, kad sveiki žmonės daug geriau susidoroja su stresu. Pastebėta, kad vaikai, kurie sveikai maitinasi, ikimokykliniame amžiuje kelis kartus rečiau patiria stresą nei tie vaikai, kurių mitybos pagrindą sudaro nesveikas maistas.
• Mokykite vaikus atsipalaiduoti. Net labai maži vaikai gali išmokti atsipalaiduoti prisimindami kažką malonaus. Atpalaiduoja ir gilus kvėpavimas, rami muzika, įprasti eilėraštukai ar dainelės, piešimas ir/arba spalvojimas. Be to, jūs galbūt atrasite būdą, kuris yra čia nepaminėtas, tačiau puikiai tiks jūsų vaikui.
• Nebijokite fizinio kontakto. Švelnus glostymas ar masažas atpalaiduos vaiką ir tuo pačiu jis pasijus mylimas bei reikalingas.Fizinis prisilietimas yra vienas efektyviausių streso mažintojų.
• Įdiekite vaikams, kad klysti yra žmogiška. Sakykite, kad klysta visi – net ir jūs. Iš klaidų mokomės. Žmonės, kurie niekada neklysta, niekada nepadaro nieko didingo. Dideli žmonės darė daug klaidų, kol galų gale padarę kažką genialaus.
• Mokykite vaikus apie taisykles bei pasekmes, jei jų nebus laikomasi. Labai tiksliai vaikams apibrėžkite, ką norite pasakyti savo taisykle, kad vaikui neliktų jokių abejonių, ir jis nebijotų netikėtų jūsų sprendimų. Su vyresniu vaiku (5 metų ir vyresniu) galite jau kartu nuspręsti, kas bus, jei jis sulaužys taisyklę. Taip vaikas nepatirs nereikalingo streso.
• Nuo pat mažens mokykite vaikus susidoroti su sudėtingomis situacijomis. Pasikalbėkite apie tai. Įsivaizduokite. Pavyzdžiui, jei jūsų vaiką erzina kitas vaikas grupėje. Išmokykite, ką vaikas turi jam pasakyti. Suvaidinkite. Vaikas daug drąsiau eis į darželį, nes jau įsivaizduos, kaip atsikirs kitam vaikui.
• Pasakokite istorijas. JAV galima rasti knygų apie viską: nuo pratinimosi prie „puoduko“ iki skridimo lėktuvu. Tiesą pasakius, tėvams reikia tik nueiti iki bibliotekos ir pasiskolinti knygą rūpima tema. Lietuvoje tėveliai turi būti kūrybiškesni: jums reikės patiems kurti istorijas – galbūt prisiminti tai, kai jūs buvote maži, silpni ir kai pasaulis atrodė pilnas grėsmių. Beje, vaikams tokios „tikros“ istorijos daro dar didesnį įspūdį, nei knyga apie nepažįstamą vaiką. Taigi, sėkmės kūryboje!
• Būkite vaikams pavyzdžiu. Jeigu jūsų vaikas matys, kad jūs nebijote kalbėti apie savo bėdas, rūpesčius, jei matys, kad mokate atsipalaiduoti, kad sveikai gyvenate (arba bent jau stengiatės), ir jiems bus lengviau išmokti kovoti su streso sukeliamomis situacijomis.

Gal jūsų vaikui stresą sukelia kasdienės situacijos, o gal tikrai sukrečiantys įvykiai, tačiau jūs galite padėti bet kuriuo atveju. Kartais gali prireikti specialisto pagalbos, bet bent jau pirmąją pagalbą visada gali suteikti tėvai. Jei matote, kad su bėda patys nesusidorojate, nebijokite kreiptis pagalbos. Tai, kad vaikas susidūrė su stresu, yra normalu – nenormalu, jei jūs nepadėsite savo vaikui dėl to, ką „pasakys kaimynė“, ar pan. Be to, ilgalaikio streso pasekmės taip pat yra ilgalaikės. Vaikai, nuolat patiriantys stresą, gali pradėti labai daug prakaituoti, nuolat jaustis pavargę, dažnai sirgti. Labai ilgai stresą patyrę ir negavę pagalbos vaikai vėliau neturi motyvacijos, nesiekia aukštumų, ir dažniau kenčia nuo įvairių psichologinių problemų.

Gyvenime visada bus stresinių situacijų – norime mes to, ar ne. Svarbiausia, kaip mes į jas reaguojame. Jei išmokstame susidoroti, pasaulis nebeatrodo toks baugus, ir gyvenimas prašviesėja.