Grįžti į blogą
kovo 02

Vaikas zyzia. Kur galima "užsipirkti" kantrybės?

84982525_901468161e_m

Dabar mūsų namuose zyzimas - dažnas svečias. Nors užrakiname jam duris, nuleidžiame jį į unitazą, išmetame į šiukšlių dėžę, tačiau jis, atrodo, yra pačių mažiausių tarpelių radimo ekspertas ir vis randa kelią atgal į mūsų namus. Tiksliau, pas Mortą Sofiją:) Mergaičiukė, kuriai, atrodo, iki trečiojo gimtadienio zyzimas buvo toks pat nesuprantamas kaip ir fizika (pastaroji gal net daugiau buvo suprantama...žinia, atliekant įvairius bandymus:)), šiandien vis labiau ir labiau įvaldo tą naująją techniką. Ir dar. Kai Ponas Zyzlius buvo apsilankęs pas Vilhelmą (ačiū Dievui, jau kuris laikas jo apsilankymai yra itin reti...tfutfutfu), atrodė, kad tas periodas NIEKADA nesibaigs. NIE-KA-DA. Baigėsi. Baigėsi ir Augustui (nors šiaip jis beveik ir nezyzė...). Vadinasi, VISIEMS baigiasi. Baigsis ir jūsų vaikui. Labai dažnai, kai vaikas ima zyzti, tėvai arba nekreipia dėmesio, arba galiausiai daro tai, ko jis verkšlendamas prašo – vien todėl, kad jis galų gale liautųsi. Tačiau kokį signalą tada jam siunčiame? Turbūt nė nereikia pasakoti, kad taip zyzliui uždegame žalią šviesą. Nenuostabu, kad ir tarp suaugusiųjų ne taip jau retai pasitaiko sutikti amžinų niurzglių, kuriems ,, nė Saulės duktė neįtiktų“!

Paradoksas, tačiau tam tikra prasme tokį vaiko elgesį dažniausiai išprovokuojami mes, suaugusieji: juk kai esi mažas, dažniausiai reikia daryti ne tai, ko nori pats, o tai, ko nori tėvai. Be to, kartais labai sunku išsireikalauti tėvų dėmesio, ir mažyliui ima atrodyti, kad jis niekam nė motais. Pripažinkite – bet kurį suaugėlį iš proto išvestų vien mintis, kad nuolat reikia visko prašyti...net ir antros porcijos ledų! Pastebėta, kad kuo valdingesni tėvai, tuo jų vaikas dažniau zyzia, nes tuo rečiau yra patenkinami jo poreikiai. Be to, autokratinio charakterio tėvai dažniausiai kenčia tol, kol galiausiai visai neadekvačiai pratrūksta. Ką reikėtų daryti? Įkyrų bambėjimą stabdykite iškart – neleiskite vaikui „įsivažiuoti“. Paprašykite, kad jis liautųsi, nes jums toks verkšlenimas nepatinka; kai jis zyzia, jūs nesuprantate, ką jis sako. (Efektyvu su Morta). Paprašykite, kad vaikas kalbėtų normaliu balsu ir pan. Vienu žodžiu, raskite savo būdą pasakyti vaikui, kad toks bendravimo būdas – nepriimtinas ir jūs, kad ir kokia pakanti esate, bambalio netoleruosite. Tegul vaikas supranta, kad į jo prašymus atsižvelgsite, tačiau į zyzimą – ne. Taigi – nors tėvai priima su vaiko gyvenimu susijusius sprendimus, tačiau jie negali nei numatyti, nei kontroliuoti to, kaip vaikas reaguos į jūsų sprendimus bei ką jis jaus. Tėvams svarbu suprasti vaikų jausmus: padėkite vaikui juos įvardinti, išreikšti. Vaikui svarbu suprasti, kad visi jausmai – geri, tačiau mes ne visada gerai juos išreiškiam. Galite pasakyti: man labai nepatinka, kai tu zyzi –gal galėtum normaliu balsu pasakyti, kodėl pyksti? Kuo anksčiau išmokysite vaiką įvardinti jausmus, suprasti, kas juos sukelia ir kaip juos išreikšti, tuo geriau bus ir jums, ir vaikui. Kodėl vaikai taip dažnai zyzia? Ogi todėl, kad zyzimas – peilis tėvų ausiai, todėl į jį greitai reaguojame. Pripažinkite, daug greičiau reaguojate, jei vaikas ima zysti (ypač, jei esate užsiėmęs), nei tada, jei vaikas mandagiai paprašo. Čia, kaip sakant, ir pakastas šuo. Jeigu vaikas žinotų/patirtų tai, kad tėvai reaguoja į jo „civilizuotus“ prašymus, tai zyzimą būtų galima kaipmat išgyvendinti. (Na, dėl to KAIPMAT tai aš būčiau linkusi pasiginčyti...bet tiek to, tebūnie...) Taigi jūs galite žengti pirmą žingsnį – reaguokite į gražų vaiko prašymą, o verkšlenimą ignoruokite. Kitas žingsnis – kai vaikas išmoksta paprašyti gražiai – ne visada jam duoti tai, ko jis nori. Tokiu atveju reikia išmokti pasakyti vaikui, jog labai džiaugiatės, kad jis išmoko gražiai paprašyti, tačiau jo prašymo įvykdyti, deja, negalite. Jeigu jis nesiliauja, galite tiesiog pasakyti vaikui, kad kurį laiką jis turi pabūti vienas (pavyzdžiui, palydėkite jį į jo kambarį). Po kelių minučių pakartokite, kodėl jo prašymas nebuvo išklausytas ir būtinai pabrėžkite, kad jūsų neigiamas atsakymas jokiu būdu nereiškia, kad toks bus ir kitą kartą – jeigu tik galėsite, tikrai atsižvelgsite į mandagų vaiko prašymą ir pasistengsite jį išpildyti. Be to, nepamirškite, kad vaikas dažnai zurzena, kai yra pavargęs arba alkanas, tačiau dažniausiai jis negali įvardinti tikrosios priežasties, todėl tėvams reikia būti supratingiems. Taigi tėvų užduotis dvipusė: vaikui reikia parodyti, kad zyzimas – netinkama bendravimo priemonė ir užtikrinti, kad suprantate jo jausmus. Ir dar. Zysti išmokstama. Vadinasi, galima išmokti ir su tuo susidoroti. Tačiau naujus bendravimo būdus reikia išbandyti daugybę kartų įvairiose situacijose, kol jie tampa esaties dalimi. Kartais reikia tiesiog išlaukti, kol vaikas perpras, kad vienoks ar kitoks elgesys iš tiesų yra nepageidautinas. Jei nusprendėte ką nors keisti, teks suvokti, kad bet koks virsmas yra procesas. Ką jau kalbėti apie asmenybinį virsmą. Juk net ir patys tobuliausi tėvai, būna, akimoju pamiršta visas edukologijos tiesas, kai išgirsta tiesmukus žodžius apie savo sūnų ar dukrų kliaudas. Žmogų užauginti užtrunka metų metus, taigi – laiko turime. (Nuotrauka: whining)