Grįžti į blogą
vasario 17

Vaikų žaidimų aikštelės.

Nuo pat tinklaraščio gyvavimo pradžios noriu parašyti apie mūsų kvartalo žaidimų aikšteles, tačiau vis neprisiruošiu. Na, ne parašyti, o nufotografuoti. Kadangi vaikams atostogos, tai galų gale prisiruošėme ir visas jas apėjome: ir vaikams smagu, nes prisižaidė, ir aš galų gale gavau savo "vaizdinę medžiagą".

Mūsų kvartaliukas - nedidelis. Na, kokios keturios paralelios gatvės, kurias lengvai galima apeiti ir su keturiais vaikais. Tačiau čia - trys žaidimų aikštelės. Šiek tiek tolėliau yra jų dar daugiau, tačiau aš kalbu apie esančias tikrai arti.

Žaidimų aikštelės paprasto: sūpynės, laipyklės, namelis ir pan. Tačiau visa tai - nesulūžę, neaprašinėta, neapka...ta šunų ir neapmėtyta cigarečių nuorūkomis. Visų pirma, šunys į vaikų žaidimo aikšteles nėra įleidžiami. Visų antra, žaidimų aikštelės aptvertos aukšta tvora. Visų trečia, na, neniokoja jų. Gal pilietiškesni piliečiai čia gyvena? Nes iš tiesų per 2.5 metų nė karto nemačiau, kad kas nors tyčia būtų sulaužyta ir reikėtų taisyti...

Rankena-kablys Nr1 žaidimų aikštelėje:

Kaip matote, tvora - iš tiesų aukšta, net Augustas nepasiekia atidaryti vartų.

Rankena-kablys Nr.2 žaidimų aikštelėje. Šios aikštelės "tvora" - tankūs krūmai ir tik vartai geležiniai:

Rankena Nr.3 žaidimų aikštelėje:

Smagu ir tai, kad pagalvota ir štai apie tokius dalykus: kad vaikai staigiai neišbėgtų į gatvę (jei kartais vartus kas nors paliktų pravirus), pastatyta užtvara:

Į žaidimų aikštelę galima atvažiuoti dviračiu:

Kiekvienoje žaidimų aikštelėje, kurioje yra kokios nors sūpynės, jos dar atitvertos PAPILDOMAI:

Gertrūda šįkart aikštelėmis nepasidžiaugė, nes užmigo vos išvažiavus ir atsibudo jau gerokai po to, kai grįžome namo!

Kadangi visi mūsų vaikai dar tokio amžiaus, kuriems žaidimų aikštelės yra aktualu, džiaugiuosi, kad šiuo metu gyvename Belgijoje. Kai pagalvoji, pėstute galima nueiti į dvi žaidimų aikšteles, kur galima su vaikais žaisti futbolą ir į vieną, kur galima žaisti krepšinį. Aikštelės - tvarkingos, erdvios. Žodžiu, gali mėgautis jomis su vaikais nors ir kiekvieną vakarą.

Dar nepaprastai akį džiugina tai, kad - ypač po darbo ir savaitgaliais - aikštelės būna pilnut pilnutėlės. Žinoma, man daug smagiau, kai tų žmonių mažiau, bet iš esmės tai rodo, kad daug tėvų po darbo ir savaitgaliais eina su vaikais į žaidimų aikšteles, leidžia su jais laiką...gražu! Ir liūdna. Nes - kai paskutinį kartą buvome Lietuvoje su Morta ir vakarais eidavome į vieną rastą gražią žaidimų aikštelę (kita, kuri buvo netoliese, buvo visiškai nuniokota) - visus vakarus ten buvome dviese. Gal tiesiog taip "pataikėme", o gal iš tiesų Lietuvoje - net jeigu netoliese ir yra graži aikštelė - nelabai kas jose lankosi?

P.S. Dar turiu pridurti, kad pati nesu aikštelių mėgėja - man daug smagiau vis kur nors naujai važiuoti ir apskritai labiau patinka judėjimas, nei nuėjimas į kokią nors vieną vietą. Tačiau...vaikai diktuoja savo. Jeigu kūdikį galiu su vežimėliu išstumti į lauką, tai su trim muškietininkais to nepadarysi :) O ir jau kūdikio nebeliko, tai kur jau ten su savo norais prieš keturis :)

P.P.S. Ir dar. Kiekvieną kartą prisimenu, kaip kartą namo bendrijos susirinkime (Lietuvoje) pasiūlėme savo kieme (kuris gan didelis ir aptvertas) padaryti žaidimų aikštelę. Vaje, kokio pasipriešinimo sulaukėme! Tik pagalvokite: vaikai šūkaus ir lakstys po langais! Ir - o siaube - vakarais ten gali ateiti paaugliai ir viską niokoti. Žodžiu, taip ir likome nieko nepešę... Todėl labai apsidžiaugiau, kai - apsilankiusi keliuose namuose, kurie jau buvo statyti po mūsiškio - kiemuose radau gražias žaidimų aikšteles. Gal vis dėlto tampame draugiškesni vaikams? Tačiau ar sulauks mūsų vaikai dienos, kai būsime ne "draugiškesni", o iš tiesų "draugiški"???